Pirminis įspūdis nėra klaidingas. Palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuva yra skurdi, minimalias paslaugas teikianti valstybė. Kitaip negali būti. Tik trys ES šalys perskirsto mažesnę BVP dalį per savo biudžetą negu Lietuva. Net Estija, kuri dažnai laikoma pavyzdžiu Lietuvai, surenka proporcingai daugiau pinigų į savo biudžetą. Pažangiausios ES naujokės Slovėnijos mokesčiai sudaro apie 38 proc. BVP, Lietuvoje mokesčiai yra tik apie 30,5 proc. BVP.
Mažas biudžetas neišvengiamai reiškia ribotą kiekį prastesnės kokybės paslaugų. Būtiniausi darbai dar atliekami, bet vos vos. Kaip jau minėjau, akis rėžia neatlikti miesto priežiūros darbai, praėjusio amžiaus troleibusai ir tt. Bet problema - ne tik išorė, kosmetika. Bene visi pritaria, kad Lietuva turi stengtis tapti techniškai pažangia, išradinga šalimi, kuri gebės pritraukti užsienio investuotojus savo puikiai išsilavinusia darbo jėga. Bet kiek investuojama į mokslą, švietimą ir kitas sritis, nuo kurių priklauso Lietuvos ateitis? Skurdus valstybės biudžetas reiškia, kad investicijos yra minimalios. Ir gana greit pajusime šito dirbtinio taupumo pasekmes.
Apskritai JAV pradžios ir vidurinių mokyklų lygis yra prastas. Bet turtingesniuose priemiesčiuose ir miesteliuose mokyklos yra puikios, nes įvesti aukšti nekilnojamojo turto mokesčiai, kad būtų galima pritraukti gerus mokytojus itin gerais atlyginimais. Netaupoma vaikų sąskaita.
Kontrastas su Lietuva akivaizdus. Mokytojų atlyginimai yra nepaprastai maži. Nemažai mokytojų buvo ne pirmūnai universitetuose, bet atsilikėliai. Visko negalima suvesti į menkus atlyginimus, bet gabus vaikinas ar mergina neskubės rinktis mokytojo profesijos, žinodamas, kad bus sunku sudurti galą su galu.
Panaši padėtis aukštosiose mokyklose. Kai kurie savanaudžiai rektoriai ar institutų direktoriai sau užtikrina puikų atlyginimą. Pvz., prieš kelerius metus Gedimino technikos universiteto rektorius Romualdas Ginevičius „į rankas“ per mėnesį pernai gaudavo vidutiniškai 22 604 litus. Bet eiliniai dėstytojai ir docentai uždirba tiek mažai, kad dauguma priversti rasti papildomus pajamų šaltinius. Nukenčia jų mokslinis darbas, tad ir Lietuvos mokslo potencialas. Ir nestebina, kad jiems darbas užsienyje yra patrauklus.
Nebuvo lemta, kad Lietuva bus skurdi valstybė. Bet nuo Nepriklausomybės atgavimo priimami sprendimai, kurie paklojo pamatus minimalios valstybės kūrimui. Prisidėjo įvairūs veiksniai, bet didžiausią vaidmenį turėjo elito nutarimas iki minimo sumažinti mokesčius, ypač pasiturinčiųjų. Tad nutarta neapmokestinti nekilnojamojo turto ir dividendų, įvesti proporcinę pajamų mokesčių sistemą bei mažinti tarifą kiekviena proga.
Buvo pasikliaujama madinga neolibertarine ūkio teorija, pagal kurią kuo mažesni mokesčiai, tuo spartesnis ūkio augimas, kuris savo ruožtu didina įplaukas į biudžetą. Teorija absurdiška - sumažinus mokesčius iki nulio, iš viso nebus įplaukų.
Kai kalbama apie progresinių ir kitų mokesčių įvedimą, dažniausiai pabrėžiamas turto perskirstymo motyvas. Pvz. Algirdas Sysas neseniai rašė, kad „progresinių mokesčių paskirtis visada pirmiausia yra padėti išgyventi vargingiausiajam visuomenės sluoksniui“. Tokios kalbos leidžia progresinių ir kitų pažangesnių mokesčių oponentams tvirtinti, kad pavydas, noras nuskriausti darbščiuosius bei išlaikyti dykaduonius skatina siūlomas pertvarkas.
Socialinio teisingumo didinamas yra vienas, bet tik vienas, iš mokesčių pertvarkos tikslų. Mokesčius reikia didinti, norint sukurti civilizuotą, ES lygį atitinkančią valstybę ir užtikrinti minimalų Lietuvos konkurencingumą. PVM jau labai aukštas, tad reikia ieškoti kitų pajamų šaltinių.
Pasitenkinsiu dar viena pastaba. Dabartinės regresinės mokesčių sistemos gynėjai nuolat tvirtina, kad gerai ir sunkiai dirbantys turi gauti gerą atlyginimą, nes be jo nebūtų paskatos sunkiai dirbti. Esą norint gerų rezultatų, reikia gerai mokėti. Bet jie netaiko šios logikos valstybės tarnautojams, kurie, jų nuomone, turėtų dirbti už ačiū. Kitaip galvojama Singapūre, kurios valdžia laikoma itin veiksminga. Aukščiausi valdžios pareigūnai uždirba apie du milijonus dolerių per metus, kaip ir jų kolegos privačiame sektoriuje.
Tokių algų Lietuvos valdininkai nesulauks. Tokių jiems ir nereikia. Bet status quo irgi nepriimtinas, nes dabartinė mokesčių sistema surenka per mažai lėšų užtikrinti šviesesnę Lietuvos ateitį. Mažiau uždirbantys seniai prisideda kiek gali. Jau laikas pasiturintiesiems prisidėti.