Kai kam gali pasirodyti, kad čia prisimenami ir aprašomi įvykiai – jau seniai praėjusi epocha. Bet jie smarkiai klysta. Tai unikalus liudijimas – faktų, sąsajų, biografijų, prisiminimų, siaubingų ir komiškų atsitikimų. Toks buvo ir yra KGB. Iš pirmų lūpų, be nutylėjimų, be tikros ar tariamos bičiulystės, be paslapčių ir skausmingai atvirai.
KGB, apraizgęs viską ir visus: mokslininkus, sportininkus, menininkus, dvasininkus, studentus ir, be abejo, kadrinius darbuotojus. Toks buvo ir knygos autorius, todėl nenuostabu, kad nuo pirmųjų eilučių suprantame – melo čia nėra.
Vladimiras Popovas 19 metų buvo SSRS KGB bendradarbis, agentūrinis operatyvininkas, 1991 m. buvo atleistas iš SSRS KGB ir visiems laikams nutraukė bet kokius ryšius su šia organizacija. Dabar gyvena Kanadoje.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Specialiosios tarnybos ir dopingas. Seniau ir dabar
Nors Sočio žiemos olimpinės žaidynės baigėsi 2014-aisiais, iki šiol netyla skandalai dėl rusų olimpiečių, kaltinamų nešvariomis pergalėmis, kurių pasiekti esą padėjo įvairūs dopingo preparatai. Po šių skandalų ir didžiulio ažiotažo Rusijos antidopingo agentūra (RUSADA) neteko licencijos, jos narystė Pasaulio antidopingo agentūroje (WADA) buvo sustabdyta, o iš Rusijos sportininkų buvo atimta galimybė dalyvauti daugelyje tarptautinių varžybų.
Be to, tarptautinės sporto organizacijos priėmė sprendimą neleisti rusų paralimpiečiams dalyvauti 2016 m. Rio de Žaneiro vasaros paralimpinėse žaidynėse ir 2018 m. Pjongčango žiemos žaidynėse. Buvęs Rusijos sporto ministras Vitalijus Mutko, kuris po šių skandalų paaukštintas iki Rusijos vyriausybės vicepremjero, visus šiuos kaltinimus pavadino neabejotinai melagingais.
Antrinti Vitalijui Mutko buvo priverstas Tarptautinio olimpinio komiteto garbės (iki tol – tikrasis) viceprezidentas, buvęs SSRS nacionalinio olimpinio komiteto vadovas Vitalijus Smirnovas, kuris pareiškė, kad nei SSRS, nei šiuolaikinėje Rusijoje nebuvo ir negalėjo būti dopingo vartojimo sporte valstybinės programos. Iš tikrųjų visi tie teiginiai buvo akivaizdus melas, tą ir Mutko, ir Smirnovas puikiai žinojo. Iki to laiko, kol buvo išrinktas į Tarptautinį olimpinį komitetą ano amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, Smirnovas ėjo SSRS valstybinio sporto komiteto (Goskomsporto) pirmininko pavaduotojo pareigas. 1978 m. KGB 5-osios valdybos viršininko pavaduotojas generolas majoras Ivanas Pavlovičius Abramovas užverbavo jį saugumo agentu.
Be dopingo siekti aukštų sportinių rezultatų buvo sudėtinga. Pateiksime sporto medicinos srityje autoritetingo žmogaus, buvusio Maskvos mokslinio praktinio sporto medicinos centro direktoriaus, dabar Maskvos sveikatos apsaugos departamento sporto medicinos vyriausiojo specialisto, medicinos mokslų daktaro, Rusijos nusipelniusio gydytojo Zurabo Givijevičiaus Ordžonikidzės nuomonę: „Paprastas žmogus gyvybei palaikyti sunaudoja apie 2000 kilokalorijų. Sportininkas – apie šešis kartus daugiau. To pakanka, kad 12 tonų aštuoniolikos laipsnių pagal Celsijų vandens temperatūra pakiltų vienu laipsniu. O tai labai rimtas uždavinys. Dar vienas bauginantis skaičius. Sistolinis (viršutinis) sunkiaatlečio kraujo spaudimas keliant štangą siekia 380! Ir tai ne riba: pasiekdavo iki 450. Ir net padalijus iš trijų būtų akivaizdi hipertonija! Todėl, aišku, reikia farmakologinio palaikymo.“ (mk.ru, 2016 m. birželio 22 d.).
Olimpinės chartijos 48-asis straipsnis yra Tarptautinio olimpinio komiteto Medicinos kodeksas. Jame aiškiai užfiksuota, kad sportininkams vartoti dopingą draudžiama. Be to, ten pabrėžta, kad „dopingas prieštarauja ir medicinos etikai, ir medicinos mokslui. Dopingo sąvokos esmė: medžiagų, priklausančių draudžiamųjų farmakologinių preparatų klasėms, vartojimas ir / arba įvairių draudžiamų metodų taikymas.“
Vokiečių mokslininkas, sporto istorikas daktaras Gizelheris Špiceris 2003 m. paskelbė VDR sportininkų ilgalaikio įvairių dopingo rūšių vartojimo, siekiant aukštų rezultatų, tyrimo medžiagą. Jo darbas taip ir vadinasi „Dopingas VDR“. Pasitelkdamas daug faktinės medžiagos, taip pat ir išslaptintus VDR valstybės saugumo ministerijos, geriau žinomos kaip Štazi, dokumentus, jis knygoje aprašė valstybinę įvairių dopingo priemonių diegimo sistemą. Be medicinos įstaigų, į šią sistemą buvo įtraukta VDR žvalgyba, slapta gaudavusi VFR ir kitose valstybėse atitinkamų preparatų.
Svarbiausi VDR medicinos specialistai, rengę dopingo preparatų vartojimo programas, buvo Štazi agentai, tai yra buvo Štazi užverbuoti ir turėjo tikslą visiškai kontroliuoti šių programų rengimo bei praktinio taikymo procesą.
Tyrime „Dopingas VDR“ cituojamas daktaro Rudolfo Miulerio pranešimas „Pasiūlymas dėl pagrindinių sportininkų ir kandidatų į olimpines rinktines aprūpinimo Vakarų Vokietijos farmacijos preparatais“. Daktaras Miuleris tuo pat metu buvo Štazi agentas, turėjęs Ernsto Lachės slapyvardį ir nuo 1964 iki 1969 m. ėjęs VDR sporto medicinos tarnybos vyriausiojo gydytojo pavaduotojo pareigas. Taip pat daktaro Špicerio tyrime minimas sporto gydytojas Kipkė (Štazi agentas Rolfas) ir sporto tarnybos bendradarbis Hansas Hiurtleris. Tai buvo ledkalnio viršūnė, atsivėrusi tik po abiejų Vokietijų suvienijimo.
2000 m. Berlyno teismas pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamieji – buvęs VDR sporto sąjungos prezidentas Manfredas Evaldas ir jo bendražygis Manfredas Hepneris, nuo 1974 m. vadovavęs specialiai medicinos grupei, besivadinusiai Sporto rėmimo biuru. M. Evaldas nuo 1948 iki 1952 m. buvo VDR sporto komiteto sekretorius, o nuo 1952 iki 1960 m. – Valstybinio fizinės kultūros ir sporto komiteto prie VDR Ministrų tarybos pirmininkas. Už ypatingus nuopelnus tėvynei jis buvo apdovanotas aukščiausiu VDR apdovanojimu – Karlo Markso ordinu ir 20 tūkstančių markių premija.
1963–1988 m. M. Evaldas vadovavo Rytų Vokietijos sportiniam judėjimui. Per tą laiką VDR atletai olimpinėse žaidynėse laimėjo 197 aukso, 178 sidabro ir 167 bronzos medalius. Tai buvo neregėtas pasaulinis pasiekimas. Sėkmę garantavo VDR sportininkų rengimo programa, kuri laikyta valstybės paslaptimi. Todėl VDR egzistavimo laikotarpiu tos šalies sporto funkcionieriai ir žurnalistai aukštus rezultatus aiškino ypatinga talentingų vaikų atrankos, tolesnio jų auklėjimo ir treniruočių sistema, kuri padėjo demonstruoti pasauliui socializmo pranašumus prieš kapitalizmą.
O iš tikrųjų pergales lėmė masinis dopingo vartojimas ne tik aukštojo meistriškumo sporte, bet ir vaikų sporto mokyklose. Galimų neigiamų dopingų vartojimo padarinių tyrimas niekam nerūpėjo, nei vaikų, nei jų tėvų apie dopingo preparatus sportinio rengimo procese niekas neinformavo. Lygiai taip pat šioje srityje atrodė ir Sovietų Sąjunga. Ir čia, kaip ir VDR, svarbiausias tikslas buvo socialistinės santvarkos pranašumas prieš kapitalistinę.
1951 m. balandžio 23 d. Sovietų Sąjungoje buvo įsteigtas nacionalinis olimpinis komitetas, kuris tų pačių metų gegužės 7 d. Tarptautinio olimpinio komiteto 46-ojoje sesijoje buvo priimtas į šios tarptautinės organizacijos narius. 1952 m. sovietų sportininkai pirmą kartą dalyvavo vasaros olimpinėse žaidynėse, kurios vyko Suomijos sostinėje Helsinkyje. Nors sovietų rinktinei jos buvo debiutinės, pagal laimėtų medalių skaičių ji užėmė antrą vietą.
Rengiant sovietų sportininkus dalyvauti tarptautinėse varžybose jau tais pačiais metais imta aktyviai naudoti anabolinius steroidus, kurie staiga sužadina psichofizinius sportininkų rodiklius ir tai lemia aukštus rezultatus varžybose. Taigi įvairių dopingo priemonių vartojimas plačiai praktikuotas SSRS sporte, bet visa, kas vyko, buvo su žyma „slaptai“.
SSRS sporto komitete, kuris 1977 m. reorganizuotas į Valstybinį sporto komitetą, buvo SSRS įvairių sporto šakų rinktinių medicininio ir biologinio aprūpinimo valdyba. Šios valdybos bendradarbiai buvo sporto gydytojai, paskirti atitinkamoms rinktinių komandoms, kurių funkcijos neapsiribodavo sportininkų sveikatos būklės per treniruotes tikrinimu ir medicinine kontrole per varžybas. Pagal sporto žinybos konkrečių valdybų nurodymus kartu su SSRS rinktinių komandų treneriais jiems priskirti gydytojai vykdė plačias sportininkų farmakologinio stiprinimo programas. Tam daugiausia buvo pasitelkiamos įvairios dopingo preparatų grupės.
Kiekvienai atskirai rinktinei ir atskiriems individualių sporto šakų atstovams SSRS rinktinių medicininio ir biologinio aprūpinimo valdyba rengdavo dopingo priemonių programą ir jo vartojimo slėpimo metodiką, kad tai nebūtų atskleista per tarptautines varžybas. Panašias programas sporto valdybos rengdavo drauge su medicinine ir biologine valdyba, jas tvirtindavo sporto žinybos vadovo pavaduotojai, kuruojantys atitinkamas sporto šakas. Visa dokumentacija buvo su žyma „slaptai“ ir saugoma SSRS sporto komiteto pirmajame (režimo) skyriuje.
SSRS KGB bendradarbiai tradiciškai verbuodavo rinktinių komandų gydytojus ir masažuotojus, kad šie kontroliuotų sportininkų elgesį treniruočių stovyklose, užsienyje vykstančiose varžybose ir atskleistų kontaktus su užsienio sportininkais SSRS teritorijoje. Visus iki vieno 1980 m. Maskvos žaidynėse dirbusius SSRS rinktinių gydytojus ir masažuotojus buvo užverbavę SSRS KGB 5-osios valdybos 11-ojo skyriaus bendradarbiai ir į tą padalinį komandiruoti teritorinių valstybės saugumo organų karininkai.
Šių eilučių autorius šiuo laikotarpiu vadovavo grupei karininkų, kurie operatyviai kuravo įvairių sporto šakų SSRS rinktines, todėl gali atsakingai pareikšti, kad teiginys „visi gydytojai ir masažuotojai... buvo užverbuoti“ yra absoliučiai teisingas.
Štai ką apie dopingo preparatų vartojimo praktiką papasakojo Rusijos valstybinio fizinės kultūros, sporto, jaunimo ir turizmo universiteto Sporto mokslo tyrimų instituto vadovaujantis mokslinis bendradarbis Sergejus Konstantinovičius Sarsanija.
Nors reikia pastebėti, kad jis šiek tiek supaprastina SSRS rinktinių dopingo preparatų vartojimo praktiką manydamas, kad tai vyko tų rinktinių gydytojų iniciatyva. Iš tikrųjų gydytojai buvo tik nurodymų, gaunamų iš SSRS sporto vadovų, vykdytojai.
„Aš tikrinau šią tendenciją „Dinamo“ komandoje. Sakau Jurzinovui („Dinamo“ ledo ritulio komandos vyresniajam treneriui ir SSRS ledo ritulio rinktinės antrajam treneriui aštuntąjį ir devintąjį dešimtmetį – V. Popovo past.): „Volodia, mūsų laukia šešerių rungtynių serija. Su CSKA, „Krylja Sovetov“, „Chimki“ ir kitomis komandomis. Rungtynės iš eilės, kas trečią dieną. Skirkime žaidėjams palaikomąsias nerobolo dozes. Ir spės atsigauti, ir žais pikčiau. Bet yra du variantai. Arba pasakai žaidėjams, ką duodi, ir paaiškini, kad dozės absoliučiai nekenksmingos. Nori, galiu pasakyti aš. Ir antras variantas: duodi aklai, neinformuodamas, kokios tai tabletės.“ Jis sako: „Aš negaliu priimti tokio sprendimo. Aš privalau paklausti „Dinamo“ centro tarybos pirmininko.“ Lyg [Viktoras] Tichonovas klausė [Dmitrijaus] Jazovo, ar saviškiams gali duoti anabolikų. O aš žinojau, kad duoda. Rinktinės gydytojas, buvęs slidininkų gydytojas (Borisas Sapronenkovas, valstybės saugumo agentas Dedovas – V. Popovo past.) man sakė pats: „Aš ištirpdau kokteilyje ir duodu jiems gerti.“
Štai ką jis papasakojo apie dopingo kontrolę: „Ledo ritulyje jos nebuvo. Ir dabar užmerkia akis. Pas mus Maskvoje 1978 metais vyko pasaulio čempionatas. Likus trims savaitėms iki čempionato testavome SSRS rinktinę. Mūsų treneriai mėgsta išvarginti, o ne stiprinti. Atlikau biocheminį kraujo tyrimą. Komanda išvarginta. Po dviejų dienų mane iškviečia į uždarą pasitarimą. Dalyvavo futbolo ir ledo ritulio valdybos viršininkas V. I. Koloskovas (valstybės saugumo agentas Jantarius – V. Popovo past.), mūsų instituto Ledo ritulio katedros vedėjas J. V. Koroliovas, mūsiškis Biochemijos katedros vedėjas N. I. Volkovas, rinktinės vyriausiasis treneris V. V. Tichonovas. Koloskovas manęs klausia: „Ką daryti?“ Aš sakau: „Komanda negyva. Vienintelis dalykas, kuris gali išgelbėti, yra anabolikai. Dozės man žinomos. Pagers dešimt dienų – ir viskas bus gerai. Vienintelė problema – dopingo kontrolė. Bet čempionatas juk vyksta Maskvoje.“ Koloskovas sako: „Tą problemą spręsiu aš“.
Problemą išsprendė, SSRS rinktinė tapo pasaulio čempione, visų testai buvo švarūs.
Charakteringa tai, kad aukščiausioji vadovybė po čempionato gavo valstybinius apdovanojimus. O aš negavau nieko.“ (Žurnalas „Železnyj mir“, 2003 m., publikacijos autorius Andrejus Antonovas).
Prieš Maskvoje vykusias 1980 m. olimpines žaidynes buvo įkurtas Antidopingo centras, kuris buvo aprūpintas naujausia to meto aparatūra, atitiko aukštus tarptautinius standartus. Bet nebuvo nustatyta nė vieno atvejo, kad olimpiadoje dalyvavę sportininkai būtų vartoję dopingo preparatų. Kas tai lėmė: neprofesionalus personalas ar prasta centro įranga? Bet ir personalas, ir įranga veikė normaliai. Viską lėmė politika.
Olimpinės žaidynės, pirmą kartą vykusios socialistinėje šalyje, turėjo pademonstruoti visam pasauliui socialistinės santvarkos pranašumą prieš kapitalistinę. SSKP CK ėmėsi beprecedenčių priemonių, kad pergalė būtų pasiekta bet kokia kaina. Pagal SSKP CK politinio biuro slaptus nutarimus visos valstybinės žinybos privalėjo teikti SSRS valstybiniam sporto komitetui visokeriopą pagalbą, kad tik būtų pasiektas šis tikslas. Pavyzdžiui, pagal sporto žinybos vadovų prašymą SSRS Ministrų taryba slaptu nutarimu skyrė nemažai valiutinių lėšų vadinamajam darbui su užsieniečiais teisėjais, arba, kalbant tiesiai šviesiai, – jiems papirkti.
Neliko nuošalyje ir SSRS KGB, kuriam, be pagrindinės užduoties – užtikrinti tiek pasirengimo laikotarpio, tiek pačių žaidynių saugumą, – buvo patikėta suteikti žaidynėse dalyvaujančiai jų šalies komandai visokeriopą pagalbą, kad SSRS sportininkai varžybose pasiektų įtikinamą pergalę.
Tam KGB agentams iš sovietinių teisėjų, turinčių tarptautines kategorijas ir akredituotų teisėjauti Maskvos olimpinėse žaidynėse, vertėjų gretų, dirbusių su teisėjais užsieniečiais, taip pat varžybų dalyvius ir įvairius 1980 m. olimpiados tarnybų atstovus užsieniečius buvo patikėta „apdoroti“ Sovietų Sąjungai palankia kryptimi. Tam buvo teikiamos brangios dovanos ir negailima užsienio valiutos. Lėšos buvo leidžiamos iš SSRS KGB biudžeto ir forminamos pagal 9-ąjį – agentų skatinimo – straipsnį.
Tarptautinio olimpinio komiteto ir Maskvos žaidynėse akredituotų tarptautinių federacijų vadovus nuolat kontroliavo saugumo agentūra, nors ir taip ištisą parą buvo klausomasi, kas vyksta jų darbo ir poilsio patalpose.
Be to, į Maskvos antidopingo centro personalą buvo įterpti žaidynėse akredituoti du SSRS KGB karininkai. Tai buvo SSRS KGB 5-osios valdybos 1-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresnysis operatyvinis įgaliotinis majoras Borisas Nikolajevičius Pakinas ir jo kolega – to paties padalinio operatyvinis įgaliotinis kapitonas Jevgenijus Ivanovičius Vorobjovas.
Abu jie atstovavo padaliniui, kuravusiam SSRS sveikatos apsaugos ministeriją ir svarbiausias šalies medicinos įstaigas. Kadangi daugiau negu 90 proc. olimpiados organizacinio komiteto akreditacijos valdybos darbuotojų sudarė po priedanga dirbę valstybės saugumo karininkai, problemų dėl akreditacijos olimpiadoje SSRS KGB karininkai ir jų agentūra, pasitelkta prižiūrėti žaidynes, neturėjo.
Valstybės saugumo karininkai Pakinas ir Vorobjovas Antidopingo centre turėjo užtikrinti, kad nebūtų išaiškinti sovietų sportininkų dopingo vartojimo faktai. Jie buvo iš anksto informuojami, kokius testus būtina pakeisti, ir vietoje jų atnešdavo savo arba kolegų, kuriuos kviesdavo į Antidopingo centrą iki soties pasimėgauti turimu užsienietišku alumi, šlapimo. Kolegoms tos operacijos detalės nebuvo atskleidžiamos, o reikalavimas šlapintis į specialias talpas buvo aiškinamas griežta atskaitomybe už išgertą alų.
Pakino ir Vorobjovo darbo rezultatus galima pavadinti įspūdingais: nebuvo išaiškinta nė vieno sovietų sportininko dopingo vartojimo atvejo. Beje, kaip ir užsieniečių. Taip buvo padaryta tam, kad Maskvos žaidynėse dalyvavusios užsienio delegacijos neturėtų priekaištų, nes išaiškinus užsienio šalių sportininkų dopingo vartojimo faktus jie galėtų teisėtai piktintis žinodami, jog tą patį darė daugelio šalių sportininkai. O dabar visų testų atsakymai puikūs, juolab kad olimpiadoje dalyvavo tik tos šalys, kurios atsisakė ją boikotuoti dėl sovietų įsiveržimo į Afganistaną.
SSRS sportininkai tais metais laimėjo 80 aukso, 69 sidabro ir 46 bronzos medalius. Antrą rezultatą, aišku, pasiekė VDR sportininkai: jie pasipuošė 47 aukso, 16 sidabro ir 42 bronzos medaliais.
Sovietinės valstybės saulėlydžio metais dosniai lijo apdovanojimais. Visi, kurie dalyvavo Maskvos olimpiadoje, buvo paskatinti įvairiais būdais, taip pat ir valstybiniais apdovanojimais. Valstybės saugumo majoras Pakinas, Maskvos antidopingo centre keitęs šlapimo mėginius, pagal jo ilgamečio bičiulio, SSRS KGB 5-osios valdybos 11-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo papulkininkio Igorio Perfiljevo teikimą, buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu. Šio ordino statute numatyta, kad juo apdovanojama už narsą ir didvyriškumą koviniuose veiksmuose, o ne už šlapimo analizes taikos metu.
Per 2014 m. Sočio žiemos olimpines žaidynes Rusijos specialiosios tarnybos naudojosi savo sovietinių laikų kolegų patirtimi ir į Antidopingo agentūrą įtaisė Federalinės saugumo tarnybos karininką, kuris užsiėmė tuo pačiu, kuo ir jo pirmtakas Pakinas – keitė dopingo preparatų vartojusių rusų sportininkų šlapimo mėginius švariu šlapimu. Dėl šių manipuliacijų, nors tebuvo praėję vos ketveri metai po Rusijos sportininkams visiškai nesėkmingų Kanadoje, Vankuveryje, vykusių žiemos žaidynių, Sočyje rusai pasiekė įspūdingų laimėjimų: pelnė 13 aukso, 11 sidabro ir 9 bronzos medalius bei užėmė pirmą vietą komandinėje įskaitoje.
Rusijos sporto vadovų, kuriems pritaria ir šalies prezidentas, tikinimai, esą Rusijoje nėra dopingo vartojimo valstybinės programos, yra ne kas kita, kaip į valstybinės politikos lygį iškeltas melas. 2016 m. gruodžio 23 d. per spaudos konferenciją Putinas, atsakydamas į laikraščio „Sovetskij sport“ korespondento klausimą apie Pasaulinės antidopingo agentūros pretenzijų politinį pamatą, pareiškė: „Rusijoje nėra jokio dopingo vartojimo valstybinio palaikymo, o problemų dėl dopingo yra bet kurioje šalyje.“
Anot Putino, Pasaulinės antidopingo agentūros tyrimai rėmėsi „informatorių, kurie pabėgo į užsienį“, liudijimais. „Štai aš jau neprisimenu to piliečio, kuris paspruko ir kuris pas mus vadovavo Antidopingo agentūrai, pavardės, – tęsė Putinas. – Juk jis prieš tai kur dirbo? Kanadoje! O ką jis veikė paskui – atvažiuodavo į Rusiją! Ir paskirtas į aukštas pareigas tempė čionai visokią bjaurastį.“ Putinas nepatikslino, kokią būtent „bjaurastį“ tempė iš Kanados vėliau iš Rusijos turėjęs bėgti Grigorijus Rodčenkovas (kurio pavardę Putinas tuo momentu neva pamiršo, nors pademonstravo, kad jam žinomi įvairūs jo biografijos momentai).
Interviu užsienio žiniasklaidos priemonėms Rodčenkovas prisipažino, kad jis buvo Rusijos Federalinės saugumo tarnybos agentas (tai mūsų neturėtų stebinti). Be abejo, būtent ši žinyba ir ruošė Putinui pažymą, kurioje viskas buvo išdėstyta gana smulkiai. Taigi Rodčenkovo pavardę Putinas puikiai prisiminė.
Grigorijus Michailovičius Rodčenkovas gimė 1958 m. Maskvoje, 1982 m. baigė Maskvos M. V. Lomonosovo valstybinio universiteto Chemijos fakulteto cheminės kinetikos ir katalizės specialybę. 1985 m. buvo priimtas dirbti į Maskvos antidopingo centrą. 2005 m. jis tapo laikinai einančiu Federalinės valstybinės unitarinės įmonės Antidopingo centras direktoriaus pareigas, nuo 2006 m. liepos 6 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. buvo šio Antidopingo centro direktorius. Po priverstinio pabėgimo iš Rusijos 2016 m. sausio mėnesį atsidūręs JAV Rodčenkovas viename savo interviu prisipažino, kad kai tik jis buvo paskirtas Maskvos antidopingo centro direktoriumi, Rusijos kontržvalgyba užverbavo jį kaip agentą ir suteikė slapyvardį „Kac“.
Sovietų ir rusų specialiosios tarnybos nuolat kontroliavo dopingo preparatų vartojimo aukštojo meistriškumo sporte procesą, nes tai buvo ir lieka slapta valstybine programa, o paslaptys turi būti saugomos nuo pašalinių akių. Rodčenkovas papasakojo: „Mūsų laboratorija (taip jis vadina Maskvos antidopingo centrą – V. Popovo past.) bendradarbiavo su daugeliu analogiškų užsienio centrų. Be kita ko, palaikėme glaudžius kontaktus su VDR laboratorija. Paskui pradėjo veikti sovietų ir amerikiečių programa su Los Andželo mokslininkais. 1990 m. apgyniau disertaciją. O netrukus po Uralco (buvusio Maskvos antidopingo centro vadovo) išvykimo į JAV aš irgi išėjau iš Maskvos laboratorijos, atidirbęs joje devynerius metus. Buvo idėja padirbėti JAV. Bet ten, kur kvietė, eiti nenorėjau, o kur norėjau – manęs nepriėmė. Užtat priėmė į amerikiečių firmos „Hewlett Packard“, kuri buvo stambiausia analizių įrangos gamintoja, atstovybę Maskvoje. Jų prietaisai stovėjo visuose pasaulio antidopingo centruose. Bet prasidėjo 1998 m. bankų krizė. Aš išvažiavau į Kanadą, kur metus padirbėjau Kalgario antidopingo centre.“ (Iš G. Rodčenkovo 2005 m. gegužės 25 d. interviu www.moscowuniversityclub.com).
Visą tą laiką Rodčenkovas turėjo Rusijos Federalinės saugumo tarnybos agento statusą ir todėl, be oficialios veiklos, rinkdavo šiai žinybai reikalingą informaciją. 2013 m. Maskvos antidopingo centras patraukė į save visuomenės dėmesį: šio centro vadovo Grigorijaus Rodčenkovo tikra sesuo, triskart pasaulio bėgimo čempionė Marina Rodčenkova buvo pripažinta kalta pagal straipsnį „neteisėta stipriai veikiančių arba nuodingų medžiagų apyvarta pardavimo tikslais“. Pirmosios instancijos teismas nuteisė Rodčenkovą pusantrų metų kalėti, bet po kasacinio skundo nagrinėjimo kalinimas buvo pakeistas lygtine bausme.
2013 m. gruodžio mėnesį Pasaulinė antidopingo agentūra rekomendavo atimti licenciją iš Maskvos antidopingo centro „už nepakankamą patikimumą“. 2015 m. lapkričio 10 d. WADA sprendimu Maskvos antidopingo laboratorijos darbas buvo laikinai pristabdytas, o Rodčenkovas atsistatydino iš laboratorijos vadovo pareigų. RF sporto ministerija priėmė jo atsistatydinimą, o tų pačių metų lapkričio 25 d. Rodčenkovas buvo laikinai nušalintas nuo pareigų Tarptautinės slidinėjimo federacijos Medicinos komitete. Tą patį mėnesį WADA pranešė, kad Maskvos antidopingo laboratorijos vadovas Grigorijus Rodčenkovas likus trims dienoms iki patikrinimo sunaikino 1417 dopingo mėginių.
2016 m. sausį Grigorijus Rodčenkovas paliko Rusiją ir išvažiavo į JAV, kur tų pačių metų gegužės mėnesį padarė sensacingą pareiškimą laikraščiui ,,The New York Times“, kad būtent jis padėjo Rusijai laimėti 2014 m. Sočio žiemos žaidynes, parengęs beprecedentę dopingo schemą pergalingiems rezultatams pasiekti.
