Rusija nuosekliai skelbia netiesą ir melus apie beveik visus karo aspektus – dėl jo priežasčių, eigos, patirtų nuostolių. Jei Rusija skelbia dezinformaciją, tai Kyjivas nutyli daugelį karo aspektų, apie juos nekalba, laiko paslaptimis. Tad nežinome kai kurių kritiškai svarbių duomenų, kurie leistų susidaryti patikimesnį karo vaizdą.
Kiek ukrainiečių karių žuvo ar buvo sužeisti? Ukrainos valdžia laiko tai paslaptimi. Lapkričio 11 dieną prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad Rusijos nuostoliai kare buvo dešimt kartų didesni nei Ukrainos. Tai akivaizdi netiesa. Tik praėjusio šimtmečio kolonijiniuose karuose, kai ietimis ginkluoti vietiniai gyventojai buvo šienaujami kulkosvaidžiais, viena pusė patyrė tokius neproporcingus nuostolius.
Patikimiausiu šaltiniu šiuo ir daugeliu kitų klausimų reikia laikyti JAV, kurios turi veiksmingiausias ir sudėtingiausias žvalgybos informacijos rinkimo priemones ir analitikus.
Lapkritį JAV Generalinio štabo pirmininkas Markas Milley‘is pasakė, kad daugiau negu 100 tūkst. Rusijos karių žuvo ar buvo sužeisti. Jo nuomone, nukentėjo panašus ukrainiečių karių skaičius. Prieš savaitė jis teigė, kad nukentėjusių rusų skaičius dabar gerokai didesnis, veikiausiai tai galioja ir ukrainiečiams.
Ne tik Milley‘is yra prabilęs apie milžiniškus ukrainiečių nuostolius. Kalboje lapkričio 30 d. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pasakė, kad Ukrainos nuostoliai kare su Rusija siekė 100 tūkst. karių ir 20 tūkst. civilių. Dalis kalbos buvo tuoj pat paskelbta socialiniame tinkle „Twitter“, visa kalba – Europos Komisijos (EK) svetainėje. Tačiau per kelias valandas žinutė buvo ištrinta, jos vietoje paskelbtas naujas pranešimas, iš kurio buvo pašalintas teiginys apie 100 tūkst. Ukrainos karių ir 20 tūkst. civilių žūtį. Ta pati teksto dalis dingo iš kalbos oficialioje EK svetainėje. Spėju, kad pašalinimo reikalavo Ukraina.
Ar valdžia turi teisę neteikti savo piliečiams informacijos apie šalies nuostolius kare? Per Vietnamo karą tokia informacija buvo skelbiama. Tačiau Vietname JAV kariavo pasirinkimo karą, niekada nebuvo jokios galimybės, kad pralaimėjimas sukeltų JAV žlugimą ar užkariavimą. Šios galimybės yra realios, jei Ukraina būtų nugalėta, todėl galima argumentuoti, kad vyriausybei leistina slėpti tokią informaciją, ypač, jei paskelbus aukų mastą, žlugtų pergalės viltis bei sustiprėtų defetizmo nuotaikos šalyje.
Kita vertus, demokratinių valstybių vyriausybės privalo informuoti savo piliečius apie svarbiausius įvykius, kad jie galėtų deramai vertinti šalies politiką. Šiuo metu absoliuti ukrainiečių dauguma itin tvirtai palaiko valdžios politiką, bet ar parama būtų lygiai tvirta, jei jie žinotų aukų apimtį ir galėtų apytikriai numatyti, kiek nuostoliai didės, karui besitęsiant? Negalime reikalauti išsamios aukų apskaitos, tačiau net apytikslių skaičiavimų nutylėjimas leidžia manyti, kad Ukrainos valdžia nėra visiškai įsitikinusi savo piliečių nuostatomis. Sudėtingomis žūtbūtinio karo aplinkybėmis vyriausybei turi būti suteikta plati laisvė nustatyti, kiek ji turėtų būti atvira ir skaidri. Tačiau taip pat ji neturėtų pamiršti, kad ukrainiečių aukų apskaičiavimai, Milley‘io ir van der Leyen pasisakymai yra paskelbti internete, tad prieinami beveik visiems.
Nuo lapkričio pradžios, kai Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Chersono miesto, padėtis fronte mažai pakito, nors rusai neseniai užėmė Soledarą, toliau puola Bachmutą. Neįvyko kai kurių žinovų laukiamas Ukrainos kariuomenės veržimasis į rytus. Yra pagrindo manyti, kad Ukrainos kariuomenė išgyvena sunkumų.
Praeitą trečiadienį Zelenskis pasirašė įstatymą, kuriuo sugriežtinamos bausmės už nepaklusnumą ir dezertyravimą. Už dezertyravimą kariams gresia iki 12 metų kalėjimo, už nepaklusnumą ar atsisakymą kovoti – iki 10 metų, o už grasinimą vadui – iki septynerių metų nelaisvės. Naujuoju įstatymu draudžiama teismų kaltais pripažintiems kariams skirti mažesnes arba lygtines bausmes. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovas Valerijus Zalužnas teigė, kad įstatymas reikalingas, nes ginkluotosios pajėgos grindžiamos drausme, o „karo metu reikia greitų ir veiksmingų sprendimų“.
Įstatymas drakoniškas – iki 10 metų už nepaklusnumą ar atsisakymą kovoti. Net svarbiau tai, kad neleidžiama skirti mažesnių ar lygtinių bausmių, kas reiškia, jog negalima atsižvelgti į konkrečias priežastis ir aplinkybes, kurios skatino kareivį nepaklusti. Nebūtų reikėję tokio įstatymo, jei nebūtų, ko gero, nemažai nedrausmingumo, atsisakymo kovoti ir dezertyravimo atvejų.
Drausmės problemų buvimas neturėtų stebinti. Karas tęsiasi beveik metus, kai kurie apkasai nuolat apšaudomi artilerijos, sukuriamas tikras pragaras – ne visi kareiviai geba iškęsti nuolatinius pavojus. Per Pirmąjį pasaulinį karą nemažai kareivių ištikdavo psichinės traumos (vadinamasis shell shock – potrauminio streso sutrikimo (PTSD) rūšis). Netikėtina, kad visi ukrainiečiai kariai turėtų geležinius nervus, juolab, kad daugelis jų buvo siunčiami į frontą be didesnio parengimo. Per Vietnamo karą JAV kariai turėjo tik metus tarnauti Vietname, po metų jie grįždavo į JAV. Tokios prabangos Kyjivo valdžia negali sau leisti, bet turėtų suprasti, ko ji reikalauja iš savo karių ir kad ne visi gali įveikti psichologinius ir fizinius fronto iššūkius. Dezertyravimas, ko gero, didesnė problema Rusijos kariuomenėje.
Europos šalys bei JAV nutarė perduoti modernių tankų Ukrainai. Svarstoma, kaip greitai jie bus pristatomi, kokiais kiekiais, kaip greitai bus galima siųsti juos į frontą. Nebus taip paprasta, nes „Leopard 2“ veiksmingumas labiausiai priklausys nuo Ukrainos gebėjimo vykdyti vadinamąsias kombinuotų ginklų operacijas, suderinti jų veikimą su šarvuotomis pėstininkų kovos mašinomis, savaeigėmis artilerijomis, oro gynybos sistemomis. Ir neaišku, ar jie bus pirmiausia telkiami pergalingai ofenzyvai į okupuotas teritorijas, kaip rašo apžvalgininkų dauguma, ar jie bus pirmiausia naudojami frontui stabilizuoti bei Rusijos antpuoliams atremti. Tiesiog nežinome.
