Birželio pabaigoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) priėmė nutarimą, nurodantį, kad Lietuvos teisės normos, kurios nesuteikia galimybių neteisėtiems migrantams prašyti prieglobsčio ir leidžia juos sulaikyti vien dėl patekimo į šalį neteisėtai, prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms. Tokia elgsena nepriimtina net įvedus ekstremaliąją situaciją ar nepaprastąją padėtį. Mėnesio pradžioje, remdamasis šiuo ESTT išaiškinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pripažino vieno prieglobsčio prašytojo statusą, panaikino ankstesnį sprendimą ji sulaikyti ir pabrėžė, kad norint pagrįsti užsieniečio sulaikymą, nes jis tariamai kelia grėsmę viešajam ar nacionaliniam saugumui, būtina nurodyti, kokie konkretūs užsieniečio veiksmai sukeltų tokį pavojų. Tai aukšta, sunkiai įveikiama kartelė.
Šiek tiek anksčiau Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ Fundamentalių teisių biuras sukritikavo Lietuvą dėl pasieniečių taikomo kolektyvinio migrantų atstūmimo, pažymėdamas, jog tokia praktika prieštarauja tarptautinei teisei ir Europos žmogaus teisių konvencijai, o galimybės pateikti prieglobsčio prašymą pasienio kontrolės punkte realiai neveikia. „Amnesty International“ sukritikavo Lietuvos pareigūnų elgesį su migrantais, siūlė sustabdyti apgręžimo politiką, paleisti visus prieglobsčio prašytojus ir neteisėtus migrantus. Apsilankiusi Medininkų migrantų stovykloje, Seimo kontrolierė E. Leonaitė tvirtino, kad apgyvendinimo sąlygos ir ilgalaikis laikymas jose, neleidžiant laisvai palikti stovyklos teritorijos, prilygsta žmogaus orumą žeminančiam elgesiui.
Vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė nekreipė dėmesio į priekaištus. Jie esą nepagrįsti, migrantai neturi kuo skųstis, nebus didesnių pokyčių. Kiti pareigūnai tvirtino, kad migrantus jie ne išstumia, o tik neįleidžia į Lietuvos teritoriją, tad ir nepažeidžia tarptautinės teisės. Mėnesio pradžioje Bilotaitė darė užuominų, kad rengiamas įstatymas, kuriuo būtų įteisintas migrantų apgręžimas pasienyje. Dabar ministerija kalba kitaip. Seimo vicepirmininkas, Laisvės partijos narys Vytautas Mitalas pripažino, kad padaryta klaidų, jas reikia pripažinti ir žengti „labiau taikos keliu negu kad supriešinimo mūsų politikos prieš ES politiką keliu“. Tai sveikintinas žingsnis – Laisvės partijai turėtų rūpėti laisvė ir nepateisinami jos ribojimai.
Bėglių antplūdis pernai buvo nelauktas, jį dirigavo Baltarusijos valdžia, siekdama Lietuvai kenkti. Per trumpą laiką Lietuvon pateko iki 4,2 tūkst. migrantų, bet toks skaičius nei sukėlė nesuvaldomo pavojaus šalies saugumui, nei neįveikiamo iššūkio organizacijoms, kurios turėjo juos apgyvendinti ir maitinti. Valdžia siekė atvykėlius demonizuoti, juos pristatydama beveik kaip sąmoningus Lukašenkos hibridinio karo savanorius.
Migrantai dažnai buvo vaizduojami kaip pasiturintys jaunuoliai, apsišarvavę brangiais laikrodžiais ir telefonais, tūkstančius eurų mokėję už kelionę, o ne kaip bėgliai iš karo zonos, ieškantys politinės užuovėjos ar galimybės gyventi geriau. Tokių būta, bet vargu, ar jie sudarė didelį procentą.
Turiu pripažinti, kad iš pradžių tikėjau šiuo pasakojimu/propaganda, sveikinau valdžios veiksmus, kaip būtinas priemonės Lukašenkos kėslams sutramdyti. Bet nuo pirmų dienų buvo aišku, kad migrantai nebuvo nei diversantai pasislėpę Dzūkijos miškuose, pasirengę vykdyti diversijas ir kitokias karines operacijas, nei specialiai išmokyti Rusijos ar Baltarusijos saugumiečiai, ketinantys skatinti nepasitikėjimą Lietuvos valdžia, organizuoti penktąją koloną ir imtis kitų padėtį destabilizuojančių veiksmų. Valdžios sukurtas nelegalaus migranto, duok Dieve, ne politinio pabėgėlio įvaizdis neatitiko vėliau atvykusių ir apgręžtų migrantų bei jų šeimų profilio.
Tuomet tikėjau, kad būsimiems migrantams sužinojus, kad jų viltys pasiekti Vakarų Europą yra bergždžios, kad jų laukia ne taksi kelionė į Berlyną, bet internavimas stovykloje Lietuvos pasienyje, migrantų srautas sumažės, jei visiškai neišnyks. Tai buvo naivu. Kelias į Europą per Baltarusijos ir Lietuvos miškus net per gūdžiausius žiemos mėnesius nepalyginamai saugesnis negu kelionė valtimi per Viduržemio jūrą. Nepasisekus kirsti sienos, gali grįžti atgal, pamėginti dar vieną, kitą kartą. To varianto nėra, jei nugrimzti į jūros dugną.
Patogu kalbėti apie hibridinę agresiją. Tai sukuria su Rusija ar Baltarusija bendradarbiaujančio agresoriaus įvaizdį, kuris siekia sukelti pavojų šaliai, tad pateisina tvirtas atsakomąsias priemones. Tai nebėra paprastas sienų užtikrinimo klausimas. Net dabar neatsisakoma šios retorikos. Rugsėjo 3 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos
vadas R. Liubajevas toliau baugino, sakydamas, jog šiuo metu „Lietuva vėl buvo pasirinkta kaip tos hibridinės atakos objektas.“
Neteisėta migracija į Europą vyksta dešimtmečius. Pernai gegužę per dvi dienas apie 8000 žmonių, tarp jų kokie 2000 nepilnamečių, pasiekė Seutą, Ispanijos autonominį miestą Viduržemio jūros krante Šiaurės Afrikoje ties Gibraltaro sąsiauriu. Madridas to nevadino hibridine ataka, nors Maroko pareigūnai pasyviai stebėjo įvykius.
Nemažai lietuvių mano, kad Lietuvoje nėra vietos ne europiečiams ir ne krikščionims. Ši antipatija nėra svetima valdžiai. Per didžiąją 2015 m. migraciją tuometinis vidaus reikalų ministras S. Skvernelis pareiškė, kad Lietuva galėtų priimti iki 10 bėglių, ir tik tokius, „kurie atitinka mūsų kultūrinius ypatumus, sakykime, yra krikščionys“. Pasak premjero A. Butkevičiaus, įtempus visus pajėgumus, galėtume kalbėti apie 40–50 žmonių grupę. Ilgainiui buvo pritarta priimti apie 1000 migrantų.
Didžiuojamasi vertybių politika, bet kas susiję su migrantais ir pabėgėliais, ta vertybių politika mažai kuo, jei iš vis skiriasi nuo Vengrijos vadovo V. Orbano nuostatų. Tai gėdinga, nes nedera nei su lietuvių patirtimi, nei su krikščioniškomis vertybėmis, nei su liberalios demokratijos principais. Lengviau vaizduotis doru, negu juo būti.
