Ketvirtadienį šimtai tūkstančių Prancūzijos gyventojų išėjo į gatves ar nutraukė savo darbą, protestuodami prieš valdžios planus pavėlinti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų.
Pensinis amžius kasmet didės šešiais mėnesiais, pradedant rugsėjį, o iki dešimtmečio pabaigos pasieks 64 metų ribą. 68 proc. prancūzų ir visos šalies profesinės sąjungos priešinasi bet kokiam pensinio amžiaus didinimui.
Prancūzija valstybinėms pensijoms išleidžia 14 proc. bendrojo vidaus produkto – beveik dvigubai daugiau nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkis. Sulaukęs 60 metų, vidutinis prancūzų vyras išeina į pensiją ir vidutiniškai ją gauna 23,5 metų, o moteris išeina į pensiją būdama 61 metų ir ją gauna net 27 metus.
Ką galvotum apie Macroną (tik 36 proc. prancūzų jį teigiamai vertina), jis rodo retą politinę drąsą ir lyderystę. Dar 2019 m. jis mėgino pavėlinti pensinį amžių, bet dėl protestų ir „Covid-19“ pandemijos protrūkio planus atidėjo, tačiau jų neatsisakė. Įsitikinęs, kad reformos būtinos ilgalaikiam valstybės finansiniam tvarumui, jis vėl stengiasi jas įgyvendinti, puikiai žinodamas, kad tai sukels visuomenės įtūžį ir masinius protestus.
Lietuvos politikai nerodo tokio ryžtingumo ir drąsos, veikiau jie griebiasi stručio politikos, pakiša galvą po smėliu, kad problemos nematytų. Šį mėnesį Europos Komisija (EK) apskaičiavo, kad ateityje Lietuvoje mažės darbingo amžiaus žmonių, galinčių išlaikyti pensininkus, todėl gal reikės vėlinti pensinį amžių, kuris, specialistų skaičiavimu, turėtų siekti 72 metus.
EK pasiūlymas didinti pensinį amžių grindžiamas ne pikta valia, bet įvairiais aktuariniais ir finansiniais apskaičiavimais, ko gero, panašiais į tuos, kurie paskatino Macroną imtis rimtų reformų, bet Lietuvos politikai jį traktavo beveik kaip Lietuvai priešišką veiksmą.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigė, jog dabartiniu metu svarstyti pensijos amžiaus didinimą būtų nemoralu ir niekas neplanuos „bent jau įžvelgiamoje perspektyvoje svarstyti rimtai tokį klausimą.“ Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen aiškino, jog poreikio kalbėti apie pensinio amžiaus vėlinimą nėra, savo trigrašiu prisidėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigdama, kad šiuo metu pensinio amžiaus vėlinimo nesvarsto.
Nausėda teisingai nurodė, kad „Lietuvoje turime pernelyg trumpą gyvenimo trukmę, pernelyg trumpą sveiko gyvenimo amžių.“ 2020 m. vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 70 metų, moterų – 80 metų, 2019 m. prieš pandemiją ji buvo atitinkamai 71,5 ir 81 metai – tai mažiau negu Europos Sąjungos vidurkis, kuris siekia 77,5 metų vyrams, ir 83,2 metų – moterims. Mažesnė gyvenimo trukmė nėra atsitiktinė nelaimė, dievų prakeiksmas ar piktybinio sąmokslo rezultatas. Tai nemaža dalimi lemia sąmoningi, visų pirma vyrų, sprendimai gyventi nesveikai, gerti ir rūkyti per daug ir per mažai mankštintis. Tokiais atvejais nėra kuo skųstis.
Pasipiktinimas EK įspėjimu, jo nepaisymas nepadės spręsti pensijų ir sveikatos apsaugos sistemų finansavimo problemų. Senstančioje visuomenėje išlaidos tik didės, juolab, jog beprecedentis nutukimo proveržis ir jo sukeliamų diabeto bei širdies problemų padidėjimas dar labiau apsunkins sveikatos sistemą. Gėda, kad savo drąsa besididžiuojantys Lietuvos politikai taip neatsakingai ignoruoja šias problemas.
Savo ataskaitoje sausio pradžioje Seimo darbo grupė darbo rinkos problemoms prognozavo, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens tik 2,4 milijono gyventojų, o 2045 m. – 2 milijonai. Gyventojų prieaugis toliau mažės, tad ragino įvertinti galimybę parengti nacionalinį susitarimą, kuriuo demografinės problemos būtų pripažintos esmine grėsme valstybei. Kaip dera grupei rinkos problemoms spręsti, ji siūlė įvairias priemones pritraukti ir lengviau įdarbinti daugiau darbuotojų iš užsienio.
Svarbu pritraukti darbuotojų iš užsienio, bet jais neišspręsi pagrindinės problemos. Išskyrus dabar neįsivaizduojamus kataklizminius pokyčius, Lietuva kaip politinis vienetas, kaip valstybė su dabartinėmis sienomis išliks nepakitusi. Visai kitas klausimas – kas gyvens toje teritorijoje, kokia bus jos kultūra, labiausiai vartojama kalba? Ar po pusės amžiaus Lietuva tebebus lietuvių tautinė valstybė prasminga reikšme?
Šiuo metu tautinė padėtis gana palanki, palankesnė negu 1992-aisiais, kai buvo atkovota nepriklausomybė. 2020 m. lietuviai sudarė 85,9 proc. nuolatinių gyventojų pagal tautybę. Prisiminus, kad apie 150–200 tukst. žmonių turi įvairius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, Lietuvon atvyko 70 tūkst. ukrainiečių pabėgėlių, tad apie 80 proc. gyventojų yra lietuviai.
Ateityje lietuvių skaičius ir procentinė dalis mažės. Pastaraisiais metais viena moteris susilaukia apie 1,6 vaiko, nors norint išlaikyti pastovų gyventojų skaičių moteris turėtų sulaukti apie 2,1 vaiko. Šiek tiek guodžia, kad beveik visų kartų gimdžiusios moterys vidutiniškai susilaukė maždaug po du vaikus, bėda tai, kad vis daugiau moterų išvis neturi vaikų. Neišvengiamai didės nelietuvių skaičius ir procentinė dalis, vienintelis klausimas: kokiais tempais?
Demografijos krizei neskiriama deramo dėmesio. Sociologė A. Maslauskaitė ragina nedramatizuoti padėties. Esą, „kai sakome, kad kaip tauta ‚nykstame‘, kad ‚išnykstame‘, stumiame save į panikos kampą. O ten, kur yra daug panikos, atsiranda mažai vietos racionaliems dalykams.“ Jos pastaba verta dėmesio, bet reakcija į EK siūlymus dėl pensinio amžiaus rodo akivaizdų polinkį užmerkti akis.
Netgi šalyse, kurios ilgą laiką buvo siejamos su sparčiu augimu, pavyzdžiui, Indijoje ir Meksikoje, gimstamumas smarkiai mažėja arba suminis gimstamumo rodiklis yra mažesnis negu 2,1 vaiko moteriai. Taigi, pasaulio kreivė yra vienareikšmė, bene vienintelė išimtis – tai Afrika į pietus nuo Sacharos. Prieš vėją nepapūsi, bet kartais reikia stengtis.
Finansinės paskatos yra absoliučiai būtinos, bet vien jomis problemos neišspręsi. Manau, kad svarbu, jog įspėjimai apie artėjančią demografinę krizę taptų neatsiejama pilietinio ir patriotinio ugdymo dalimi, kad jaunimas suprastų, kad nutarimas turėti didesnę šeimą ir nepalikti Lietuvos arba bent į ją sugrįžti stiprins lietuvybę. Bet vargu, ar šitokie mokymai ir raginimai turės didesnio poveikio, kai sprendimus dėl vaikų dažnai lemia finansiniai apskaičiavimai, ar tai atsiperka.
