Esą reikėtų keliems produktams kuriam laikotarpiui sumažinti PVM ir matyti, kaip tai paveiks kainas. Anot Pranckiečio, PVM galėtų būti mažinamas duonai, mėsai ir pienui. Pasiūlymas yra kuklus žingsnis teigiama linkme.
Iš tiesų reikia mažinti PVM ne keliems, bet visiems maisto produktams; ne tam tikram bandomajam laikotarpiui, bet visam laikui, arba bent dešimtmečiams; ne tiek siekiant pažaboti infliaciją, kiek siekiant užtikrinti minimalų socialinį teisingumą ir kovoti su socialine atskirtimi.
Pranckietis pateikė savo pasiūlymą per interviu Žinių radijui, tad neaišku, ar tai vieno momento praeinanti mintis, ar tvirtesnė nuostata. Kiekvienu atveju jis turės pasitempti, jei norės, kad Vyriausybei jam pritartų.
Premjeras S. Skvernelis lengvabūdiškai, sakyčiau net ciniškai, ją menkino. Pasak premjero, „pasakymas kai kuriems maisto produktams.
Atsiranda diskusija – o kuriems? Vieniems patinka mėsa, kitiems – žuvis… Kažkas mėsos nevalgo. Tokių diskusijų yra visada.“
Skvernelis pabrėžė, kad Vyriausybės ruošiamajame infliacijos sustabdymo pakete nėra PVM mažinimo: „Kol garantijų neturėsime, vyriausybė tikrai nesiūlys priimti tokio sprendimo.“
O tokiais klausimais tvirtų garantijų nėra ir negali būti, tad jis ketina nieko nedaryti.
Norėtųsi, kad Pranckietis parodytų stuburą ir nenusileistų Skverneliui, jam primintų, kad Vyriausybė yra pavaldi Seimui, o ne atvirkščiai, kad Seimo pirmininkas aukščiau stovi valstybės hierarchijoje negu premjeras.
Bet čia ne ambicijų klausimas. Antrieji šio Seimo kadencijos metai artėja prie pabaigos, ir vis didėja tikimybė, kad šis Seimas, kaip ir jo pirmtakai, liks abejingas mažiau pasiturinčiųjų piliečių likimui, nedrįs imtis rimtesnių pertvarkymų socialinei atskirčiai ir skurdui įveikti.
Abejingumas socialiniam teisingumai jau tapo Lietuvos politikų ir valdininkų genetinio kodo dalimi. Tik trijose Europos Sąjungos (ES) šalyse socialinės atskirties apimtis didesnė negu Lietuvoje. Tik trijose šalyse mokesčiai sudaro mažesnę dali BVP.
Lietuvoje mokesčiai sudaro mažiau negu 30 proc. BVP, ES vidurkis yra beveik 40 proc., Prancūzijoje, Danijoje, Belgijoje ir Švedijoje gerokai daugiau negu 40 proc. Lietuva dar išsiskiria tuo, kad, palyginus su Estija, Latvija, ir Lenkija, ji mažiausią dalį naujai sukurto turto skiria darbo užmokesčiui ir pensijoms, tuo dar kartą įrodydama savo abejingumą savo piliečių daugumos gerovei.
Lietuvos mokesčių sistema yra ypatingai regresyvi. Nėra nei progresinių pajamų, nei nekilnojamojo turto ar automobilių mokesčių.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ne kartą ragino Lietuvą apmokestinti nekilnojamąjį turtą ir automobilius, ir apskritai didinti mokesčius. Skurdus biudžetas neišvengiamai reiškia skurdžią, reikalingų paslaugų neteikiančią valstybę.
Nors Lietuvos politikai paprastai priima kiekvieną TVF žodį kaip nuorodą iš dangaus, jie nuosekliai atsisako įgyvendinti TVF pasiūlymų dėl mokesčių pertvarkų. Šiuo klausimu niekuo nesiskiria socdemų, konservatoriai, liberalai, ir kitų politinių partijų nuostatos.
Didelis PVM yra vienas kertinių regresinės mokesčių sistemos elementų. Lietuvoje jis aukštas – net 21 proc. Verta prisiminti, kad PVM buvo „laikinai“ didinamas iki kol baigsis finansų krizė.
Tad lyg seka išvada, jog Lietuva bene vienintelė pasaulio šalis, kuri dar neįveikė jos. Gerokai svarbiau tai, kad, skirtingai negu daugelis ES šalių, Lietuva maistui netaiko lengvatų.
Vokietijoje daugumai prekių ir paslaugų taikomas 19 proc. PVM, maistui – tik 7 proc. Švedijoje bendras PVM tarifas yra 25 proc., maistui tik 10 proc, Austrijoje 25 proc. ir 12 proc. Panašias lengvatas teikia ir kai kurios naujos ES narės - Slovėnija - 22 proc. ir 9.5 proc., Slovakija – 20 proc. ir 10 proc., kaimyninėje Lenkijoje – 23 proc. ir 5 proc.
Taigi, ne tik turtingos, bet ir neturtingos šalys turi mažesnius tarifus maistui. Gerai, kad Lietuva mažesniu, 9 proc. tarifu, apmokestina knygas, bet šiuo atveju fizinis penas svarbesnis už dvasinį. Jei teisingai prisimenu, 1995-1997 m. Lietuvos maistas buvo apmokestinamas žemesniu - 9 proc. - tarifu.
Ką valdžia duoda, ji gali atsiimti. Viena geriausių priemonių – tai PVM. Liepos mėnesį vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo 307 eurai. Jei pensininkas išleidžia visą šią sumą ir ji apmokestinama standartiniu PVM tarifu, tai jis valdžiai sumoka (grąžina) 64 eurus, jam lieka 243 eurai.
Kai gauni tik 300 eurų, netekti 64 eurų nėra mažmožis. Akivaizdu, jog valdžia pasiryžusi nelepinti tų senukų. Jei būtų įvestas 9 proc. maisto PVM, piliečio kišenėje liktų dar 37 eurai, kurie neišgaruotų, bet būtų išleidžiami perkant gardesnį maistą ar daugiau jo, tad grįžtų į valdžios rankas.
Dėl PVM sumažinimo atsirastų nemažą skylė Lietuvos biudžete. Lenkijos, Slovakijos ir Slovėnijos pavyzdžiai rodo, kad ta skylė nėra neužlopoma, ypač atsižvelgus į tai, kad Lietuvos mokesčiai, ypač pasiturintiesiems, yra gėdingai maži.
Reikėtų priimti TVF siūlymus įvesti nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius. Nemažai svarbūs yra progresiniai mokesčiai, kurių Lietuvoje nėra.
Tiesa, jau kurį laiką auga neapmokestinamų pajamų dydis (NPD), tad mažiau uždirbantys proporcingai mažiau moka negu turtingesnieji. Tai sveikintinas žingsnis, bet tik sofistas gali juos laikyti progresiniais mokesčiais. Progresiniai mokesčiai didina mokesčių naštą labiau pasiturintiesiems, kad būtų daugiau įplaukų į biudžetą. NPD didinimas tik mažina įplaukas.
Esu kartais kviečiamas turistų grupėms trumpai apibūdinti Lietuvos padėtį. Kai nurodau, koks yra vidutinis atlyginimas ir pensijos, ir aiškinu, jog Lietuva nėra itin turtinga šalis, jie manęs klausia, kas perka tuos prabangius automobilius, lanko sausakimšus restoranus bei prabangias aprangos parduotuves. Akivaizdu, kad Lietuvoje yra pakankamai pasiturinčiųjų, ir galima juos rimčiau apmokestinti.
Neneigiu, kad nebūtų lengva užlopyti tą skylę, kuri atsirastų biudžete, įvedus 9 proc. PVM maistui. Bet, kaip minėjau, kitų naujų ES narių patirtis parodo, kad tai nėra neįmanoma misija.
O ją įvedus, Skvernelis neturėtų kvaršinti galvos, siekiant nuspręsti, ar žuvis ar mėsa yra būtinesnis maistas.