aA
Praeitą savaitę konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė siūlė 2021 m. skelbti Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto metais jo gimimo šimtmečiui paminėti.
Kęstutis Girnius
Kęstutis Girnius
© DELFI / Kiril Čachovskij

Seimas preliminariai pritarė projektui, prie kurio grįš birželio pabaigoje po svarstymų komitetuose. Nutarimo projektu siūloma Vyriausybei iki spalio parengti Juozo Lukšos-Daumanto metų minėjimo programą, skirti lėšų šiai programai įgyvendinti. Pažymėtina, kad prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva yra pradėtos jo palaikų paieškos.

Morkūnaitės iniciatyva yra sveikintina visais atžvilgiais. Vienintelis galimas priekaištas tai, kad Lukša seniai turėjo būti pagerbtas. Du kartus kirtęs geležinę uždangą, kad galėtų lietuvių išeivius ir Vakarų pasaulį supažindinti su bolševikų siautėjimu ir partizanų kovomis, Lukša parašė laisvės kovas nušviečiančią atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, kuri iki nepriklausomybės atgavimo buvo pagrindinis, nepakeičiamas šaltinis apie partizanų kovas.

Lukšos biografija nesudėtinga, vienareikšmė, trumpa, bet ir unikali. Kaip ir kitiems partizanams jam nebuvo lemta gyventi ilgai – tik 30 metų. Provokatoriaus išduotas, jis pateko į čekistų pasalas ir žuvo 1951 rugsėjo 4 d., praėjus vienuolikai mėnesių po grįžimo į tėvynę desantu.

Gimnazijoje dalyvavęs nelegalioje ateitininkų veikloje, per pirmąjį bolševikmetį jis buvo kalinamas, pasiliko šalyje, kai sugrįžo sovietai, įsitraukė į pasyviąją rezistenciją, miškan išėjo tik 1946 m. pradžioje, kai grėsė neišvengiamas areštas.

Jis redagavo partizanų laikraščius „Kovos kelias“ ir „Laisvės žvalgas“, aktyviai dalyvavo pastangose sukurti vieningą partizanų vadovybę, suvaidino bene reikšmingiausią vaidmenį, demaskuojant sovietų agentą Juozą Markulį, 1947 m. sausį paskirtas suorganizuoti naują Birutės rinktinę, į kurios ribas įėjo Kauno miestas ir apylinkės.

Lukšos biografija nesudėtinga, vienareikšmė, trumpa, bet ir unikali. Kaip ir kitiems partizanams jam nebuvo lemta gyventi ilgai – tik 30 metų. Provokatoriaus išduotas, jis pateko į čekistų pasalas ir žuvo 1951 rugsėjo 4 d., praėjus vienuolikai mėnesių po grįžimo į tėvynę desantu.
Kęstutis Girnius

Tą pavasarį vykdydamas partizanų vadovybės pavedimą, jis nuvyko į Dancigą, perdavė informaciją ryšininkui, sugrįžo Lietuvon. Metų pabaigoje jis vėl prasiveržė į Vakarus, nuvežė partizanų informaciją apie sovietinių rinkimų boikotus, prasidėjusius trėmimus, Lietuvos tikinčiųjų laišką Popiežiui, partizanų dainas, didele dalimi neutralizavo pastangas išeivijoje sukurti klaidingą, partizanus juodinantį pasipriešinimo įvaizdį.

1950 m. Lukša sugrįžo į Lietuvą, nors puikiai žinojo, kad baigiasi išsekti partizanų gretos, tad nujausdamas, kad įsirikiuos į žuvusiųjų už tėvynę gretas. Pasirinkimas buvo sąmoningas, nes, cituojant vieną filosofą, „jei nėra nieko, dėl ko verta net mirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta ir gyventi“. Partizanais žuvo du jo broliai.

Joks kitas Lietuvos partizanas neturėjo tokio plataus veiklos diapazono.

Netrūko jam ir skirtingų kovos vardų – Daumantas, Juodis, Skirmantas, Skrajūnas, Kazimieras, Miškinis.

Bet jis visada bus siejamas su jo knyga „Partizanai už geležinės uždangos“, kuri ypatinga įvairiais atžvilgiais. Lukšą turėjo neeilinius rašytojo gabumus, galėjo smulkiai aprašyti susirėmimą su priešo pajėgoms ir keliais sakiniais apibūdinti tokius reikšmingus įvykius, kaip Tauro apygardos įsteigimą.

1950 m. Lukša sugrįžo į Lietuvą, nors puikiai žinojo, kad baigiasi išsekti partizanų gretos, tad nujausdamas, kad įsirikiuos į žuvusiųjų už tėvynę gretas. Pasirinkimas buvo sąmoningas, nes, cituojant vieną filosofą, „jei nėra nieko, dėl ko verta net mirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta ir gyventi“.
Kęstutis Girnius

Jo patirtis buvo platesnė ir įvairesnė negu kitų kovos draugu. Jis palaikė ryšius su pasyviąja rezistencija ir užsieniu, dalyvavo partizanų suvienijimo darbuose, ėjo atsakingas pareigas. Jis rašė, kaip tiesioginis įvykių dalyvis, perduodamas tuometines partizanų nuotaikas ir lūkesčius, tad nebūtų tų vėlesnių permąstymų ir interpretacijų, būdingų autoriams, kurie rašo atsiminimus po 20–30 m.

Manoma, kad Lukša buvo tas partizanas apie kurį buvęs NKVD pulkininkas G. S. Burlickis, pats dalyvavęs partizanų slopinime, JAV Kongreso Kersteno komiteto apklausoje 1954 m. liudijo – „Daugiausia rūpesčių pridarė ir visuotinai pripažintas vadinamo lietuvių banditų judėjimo vadas buvo lietuvis, vardu Miškinis. Lietuvių tauta Miškinį laikė tautiniu didvyriu, ir jo autoritetas lietuviuose buvo nepalyginamas...“

Lukša greit pateko į sovietų propagandos taikiklį. 1960 m. išleistoje knygoje „Vanagai iš anapus“ buvo išspausdintas „dokumentas“, tariamai įrodantis, jog Lukša buvo atsakingas už trijų šeimų išžudymą Dzūkijoje. Tai buvo aiški klastotė. Lukša nebuvo vienas Dzūkijos partizanų vadų, tad nebūtų galėjęs duoti tokį įsakymą. Beveik tolygus dokumentas išspausdintas kitoje knygoje, bet priskiriamas „Snaiperiui“, o ne „Skrajūnui“.

Būta subtilesnių mėginimų juodinti Lukšą ir partizanų judėjimą. Per agentu tapusį Joną Deksnį šešto dešimtmečio pradžioje KGB siuntė prieš VLIKą nusiteikusiems Lietuvos rezistencinės santarvės nariams suklastotus pranešimus iš „pasyvios rezistencijos centrų“ apie padėtį Lietuvoje ir neigiamas partizanų veikimo pasekmes.

Juose buvo teigiama, kad Lietuvon sugrįžęs Lukšą „suaktyvino aktyviosios rezistencijos karinę veiklą… išprovokavo beprasmingus teroristinius aktus, tuo privedė prie aktyviosios rezistencijos Pietų grupės sunaikinimo“.

Net išviešinus Deksnio išdavystę, kai kurie autoriai pasikliovė tais „dokumentais“, pavyzdžiui, Tomas Remeikis savo knygoje |“Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945–1980“. Paties Remeiko surinkta medžiaga rodė, kad 1951 m. partizanai smarkiai sumažino, o ne didino ginkluotus veiksmus. Liūtas Mockūnas knygoje „Pavargęs herojus“ pripažįsta, kad santarvininkai su „neapsakomu naivumu“ tikėjo Deksniu, šiltai priėmė jo siunčiamus sovietinius agentus ir jų medžiagą. Bet ir jis nuosekliai siekė nuvertinti Lukšos vaidmenį.

Privalu garbingai prisiminti tokius kovotojus, kaip Juozas Lukša, kurie padėjo savo galvas gindami Lietuvą. Jei Karių kapinės Antakalnyje priglaudžia lenkų legionierius, kovojusius už Vilnių, bei sovietinius karius, gal laikas įrengti kapines ir partizanams.
Kęstutis Girnius

Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos valstybė ne kartą pripažino partizanų pasipriešinimo reikšmę. 1999 m. Seimas priėmė įstatymą, kuris pripažino LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu teisės aktu. Po dešimtmečio Seimas priėmė deklaraciją, kurioje pažymėta, kad nuo 1949 m. LLKS Tarybos deklaracijos iki jo sušaudymo 1954 m. Jonas Žemaitis buvo kovojančios Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.

Po metų deklaraciją pasirašiusiems aštuoniems partizanams buvo suteiktas signatarų statusas. Bet partizanų pripažinimas vyko sotte voce be didesnio entuziazmo ir dėmesio.

Lūžis įvyko su valstybiniu partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų perlaidojimu, kuriame dalyvavo prezidentė, premjeras ir net 30 šalių ambasadoriai. Jo kapas yra šalia prezidentų ir signatarų, tad pagaliau yra žemės plotas sostinėje, kur žmogus gali nueiti pagerbti partizanus.

Ne visi partizanai buvo nepriekaištingi kovotojai. Į mišką pasitraukė krauju susitepę vyrai. Kerštas veikė kai kuriuos partizanus, kurių šeimos buvo ištremtos, kovos draugai išniekinti turgų aikštėse. Nukentėdavo nekalti piktavališkai savo kaimynų šnipinėjimu apskųsti kaimiečiai.

Bet privalu garbingai prisiminti tokius kovotojus, kaip Juozas Lukša, kurie padėjo savo galvas gindami Lietuvą. Jei Karių kapinės Antakalnyje priglaudžia lenkų legionierius, kovojusius už Vilnių, bei sovietinius karius, gal laikas įrengti kapines ir partizanams.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(58 žmonės įvertino)
4.7586

Top naujienos

Šiurpi istorija Čečėnijoje: dukros netekusi motina žmogžudyste įtarė žentą. Tada įsikišo Kadyrovas (36)

Birželio 12 d. 23 metų Čečėnijos gyventoja Madina Umajeva mirė savo namuose. Jos vyro artimieji...

Vilniuje – meilės drama: 17 metų jaunesnį draugą nužudžiusi moteris gyveno prie lavono (5)

Draugystė su net 17 metų jaunesniu vyru baigėsi skaudžia tragedija – vilnietė mylimąjį...

„Tautiška giesmė aplink pasaulį“ (69)

Liepos 6 d. lygiai 21 val. vietos laiku lietuviai visame pasaulyje gieda "Tautišką giesmę". Esame...

Palangos svečiai nesikuklino pozuoti ir parodė šių metų paplūdimio madas (306)

Nors dangus – cepelino spalvos ir saulė Palangą pirmadienį nutvieskė vos retsykiais,...

Egzotišku kraštu susižavėjusios lietuvių poros atostogas apkartino kelionė namo: už tokią „staigmeną“ gali padėkoti tautiečiams (46)

Jau skrendant iš Kolumbijos namo, Barankilo oro uoste, pareigūnai sulaikė mūsų pasus ilgiau nei...

Ruošiasi leisti šeimos gydytojams nedirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis: ligoninės įspėja – bus blogai (141)

Seime svarstoma iniciatyva nuimti teisinę prievolę šeimos gydytojo paslaugoms būti prieinamoms...

Garsios Kauno medikų šeimos tragedija: į laisvę išėjusį sūnų vėl klampina itin sunkūs kaltinimai (135)

Kauno apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje kvaišalų prekyba itin stambiu...

Dėl Messi nesijaudinantis „Barcelona“ prezidentas: Šaras visada buvo mūsų klubo ambasadorius (9)

Šarūno Jasikevičiaus pristatymas Barselonos „ Camp Nou “ stadione pirmadienį prasidėjo nuo...

Prasmingą datą pasirinkę Laura ir Šarūnas Mazalai susituokė bažnyčioje: jausmas širdy tikrai kitoks (31)

Lygiai prieš penkerius metus oficialiai vyru ir žmona tapę Laura (30) ir Šarūnas Mazalai (32)...

Paskui Jasikevičių į Barseloną išvyksta ir Maskoliūnas bei Masiulis (243)

Kauno „Žalgirio“ klubui atsisveikinus su vyriausiuoju komandos treneriu Šarūnu Jasikevičiumi,...

|Maža didelių žinių kaina