Prezidento ir Seimo bei valdančiosios daugumos santykiai retai yra draugiški. Nepraleidžiamos progos vienam kitą įgelti, paerzinti, gal net pažeminti. Šiuo metu konservatoriai svarsto galimybę kurti komisiją dėl galimai neteisėtos Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos 2019 metų Prezidento rinkimuose, siekiant nustatyti tarp kita ko, ar Gitanas Nausėda pats prašė, kad VSD ištirtų jo komandą. Veikiausiai kiltų klausimų ir dėl rinkimų kampanijos finansavimo. Šiuos reikalus prieš trejus metus tyrusios Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Generalinė prokuratūra nerado jokių nusikaltimų, jų ir nerastų tradiciškai bedantė laikinoji Seimo komisija. Bet tai būtų puiki proga užuominomis sėti abejonių dėl prezidento sąžiningumo.
Prezidentas ir jo komanda nelieka skolingi. Kovo 16 d. G. Nausėda sakė kol kas negalintis vertinti Vyriausybės planuojamos mokesčių reformos, nes ji dar nepateikta, o yra tik „paplepėjimai“. Paskelbus programą, Prezidentas pripažino, kad esama vertingų pasiūlymų. Bet pirminė reakcija nebuvo persunkta krikščioniškos ar kitos meilės.
Įtemptus Prezidento ir Seimo bei valdančiosios daugumos santykius lemia įvairūs veiksniai. Visų jų neįvardysiu ir nesistengsiu rikiuoti pagal svarbą. Prezidentas yra šalies vadovas, bet Konstitucija nesuteikia jam ypatingų galių, ypač vidaus politikoje. Jei jis nenori tenkintis reprezentacija, bet siekia suvaidinti reikšmingą vaidmenį šalies gyvenime, jis neišvengiamai stengsis daryti įtaką reikalams, kuriuos Vyriausybė laiko savo kompetencija, tad priešinsis jo iniciatyvoms.
Formaliai prezidentas negali būti jokios partijos nariu; jei tokiu yra, jis turi iš jos pasitraukti. Lietuvos padėtis ypatinga tuo, kad prezidentų dauguma išvis nebuvo politikai – Valdas Adamkus buvo išeivis, Dalia Grybauskaitė technokratė, Gitanas Nausėda bankininkas, – o neturėdami įprasto politinio užnugario, dažnai kreipėsi į tautą, aiškindami, kad reikia keisti ar priešintis valdančiosios daugumos planams. Trintis bei vieši nesutarimai yra neišvengiami.
Išskyrus tikrai išskirtinį Rolando Pakso atvejį, Algirdas Brazauskas buvo vienintelis prezidentas, kuris buvo partijos vadovas. A. Brazauskas neformaliai juo liko, tapęs prezidentu. Jis paprastai nekomentuodavo Vyriausybės darbo, leido jai ir Seimui dirbti savarankiškai. Kartkarčiais pareikalaudavo, kad Seimas pakeistų priimtą įstatymą, dažniausiai į gerąją pusę, pvz., sužlugdydamas ateistinio LDDP davatkyno mėginimą 1995 m. praktiškai sustabdyti turto grąžinimą Katalikų Bažnyčiai. A. Brazauskas toliau liko neoficialiu partijos vadovu, kurio autoritetą pripažino Parlamento dauguma. Jis tai akivaizdžiai parodė, kai iš premjero pareigų pašalino finansiškai susikompromitavusį Adolfą Šleževičių.
Viskas pakito, kai konservatoriai laimėjo tvirta daugumą per 1996 m. Seimo rinkimus. A. Brazauskas liko įvykių stebėtoju, nes konservatoriai jį ignoravo. Savo atsiminimuose jis santūriai nusiskundė, kad buvo tiek izoliuotas, kad net negalėjo iškviesti ministrų pokalbiui.
V. Adamkus buvo A. Brazausko priešingybė, ypač mėginimu praplėsti Prezidento galias ir sukurti naują Prezidento institucijos modelį. Neturėdamas tvirto ir pastovaus palaikymo, kreipimaisis į tautą ir kitomis netiesioginėmis priemonėmis jis siekė mobilizuoti žmones ir taip versti Seimą bei Vyriausybę atsižvelgti į jo siekius. Ne visada jam sekėsi. Jo reikalavimas, kad premjeras Gediminas Vagnorius būtų atstatydintas, baigėsi fiasko, kai Seimas pareiškė pasitikėjimą premjeru.
Aktyviai kovodamas su korupcija, V. Adamkus nevengdavo konfrontacijų su Vyriausybe, nes korupcija klestėjo ministerijose, kuriose buvo priimami lemiami sprendimai, o ne prezidentūroje. Ilgainiui jis atsiribojo nuo dirigavimo kasdienei politikai, stengėsi vertinti įvykius iš aukštumos, labiau pabrėždavo Prezidento moralinį, o ne politinį autoritetą. Antroje savo kadencijoje jis dar mažiau stojo kovon su Seimu ir Vyriausybe, prisipažino negalintis spręsti, net paveikti svarbių vidaus politikos aspektų.
D. Grybauskaitė 2009 m. rinkimus laimėjo pirmame ture, surinkdama 69,09 proc. balsų. Po šios precedento neturinčios pergalės, ji dominavo Lietuvos politikoje. Tik po trejų metų Seimas pirmą kartą atmetė jos veto. D. Grybauskaitė žiūrėjo į Seimą ir į Vyriausybes ne kaip į partnerius, bet kaip į priešininkus. A. Kubiliaus Vyriausybės principai nebuvo Prezidentei svetimi, svarbūs jos tikslai, ypač finansų ir energetikos politikoje, jai buvo artimi, bet tai neapsaugojo jos nuo dažnos ir griežtos kritikos. Vėliau ji komentavo: „aš ją (Kubiliaus Vyriausybę, – aut. past.) daugiau kritikavau, nes vyliausi, kad ji ką nors dar gero padarys.“
Po 2012 m. Seimo rinkimų Prezidentė pabrėžė, kad ji palaikys tik tą politinę jėgą, kuriai pavyks valdančiąją daugumą suburti be daugiausia balsų surinkusios, bet teisiamos Darbo partijos. Darbiečiai pateko į Vyriausybę, bet premjero postas buvo patikėtas socdemų partijos pirmininkui Algirdui Butkevičiui, kuris atvirai pasakė, kad su Prezidente „nesirengiame konfliktuoti nuo pirmos dienos. Koks būtų tuomet Ministro Pirmininko darbas su Prezidente, jeigu būtų santykiai įtempti?“ Savo gerais norais A. Butkevičius mažai laimėjo. D. Grybauskaitė mažai su juo bendradarbiaudavo ar derindavo veiksmus. Beveik viską pasako jos lakoniška pastaba, kad „bendraujame su Vyriausybe patarėjų lygmenyje.“
Per pirmuosius valstiečių valdymo metus santykiai su Vyriausybe buvo gana draugiški, bet po to vėl prasiveržė kritika. Valstiečių atsakas skyrėsi nuo konservatorių ir socdemų Vyriausybių, jie prezidentei tvojo atgal, Ramūno Karbauskio žodžiais, „nesileisime spardomi“. Saulius Skvernelis reagavo dar kiečiau.
Nesutarimai tarp prezidento G. Nausėdos ir naujosios konservatorių vadovaujamos Vyriausybės prasidėjo dar sudarant ministrų tarybą, konservatoriams pradėjus skųstis, kad Prezidentas per lėtai pritaria jų kandidatams. Ginčai eskalavosi, ypač dėl reikalavimo, kad premjerė atstovautų Lietuvai Europos valstybių taryboje. G. Nausėda nenusileido, beveik negalėjo nusileisti, nes, kaip minėta, Prezidento galios yra ribotos, o čia buvo siekiama atimti vieną svarbiausią iš jų. Anksčiau prezidentai pirmieji skatindavo konfrontaciją su valdančiąja koalicija savo kritika. Dabartinė Vyriausybė apsikeitė vaidmenimis, ji kritikuoja agresyviai ir nepagarbiai.
Konfrontacija beveik užprogramuota, nes nei Parlamentas, juolab nei prezidentas neturi galių, kurios leistų vienam visiškai dominuoti kitą. Kovingai nusiteikęs Prezidentas, kaip D. Grybauskaitė, gali sukelti ginčus ir dažnai juos laimėti, bet politinė jėga su stambia dauguma gali nepaisyti Prezidento, ką parodė A. Brazausko likimas, konservatoriams perėmus valdžią. A. Brazausko prezidentavimas taip pat rodo, kad nėra didesnių nesutarimų, kai populiarus Prezidentas turi tvirtą paramą Seime. Dabartinėmis politinių jėgų išsiskaidymo aplinkybėmis tokios daugumos nebus, tad prezidento ir Vyriausybės nesutarimai tęsis ir po kitų metų rinkimų.
