Tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis nurodė, kad Taryba negali suteikti informacijos apie konkrečių LRT darbuotojų atlyginimus ar sutartis su prodiuserinėmis kompanijomis, nes tai esą pažeistų asmens duomenų apsaugą apibrėžiančius įstatymus ar konfidencialumo susitarimus.
Praeitą savaitė aštuoniasdešimt Seimo narių, tarp jų Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis bei premjeras Saulius Skvernelis, pateikė papildomų klausimų LRT Tarybai. Papildomus klausimus pasirašė bene visų frakcijų nariai. Bet iš naujausių Pečiulio pastabų susidaro įspūdis, kad pageidaujamų atsakymų ir šį kartą nesulauks. Vėl kalbėta apie konfidencialumą – praeityje Taryba itin pabrėždavo „komercines paslaptis“. Konfidencialumo vardan dažnai siekiama nuslėpti ką nors, bet tikrai ne gerus darbus. Verta prisiminti, kad LNBOT direktorius Gintautas Kėvišas neatskleidė, kokia suma už sūnaus bendrovės surengtus koncertus atiteko atlikėjams ir kiek sūnaus įmonei, nes tai esą konfidenciali informacija. „Lietuvos geležinkeliai“ irgi nesiteikė pateikti išsamesnės informacijos apie tai, ką konkrečiai ir kokiomis sumomis bendrovė rėmė, teigdama, kad ši informacija yra konfidenciali.
Seimas nėra kokia nors visuomeninė organizacija, siekianti skatinti skaidrumą. Seimas įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę, jis turi teisę ir pareigą žinoti, kaip leidžiami valstybės, taigi mokesčių mokėtojų, pinigai. LRT biudžetas yra didelis, šiek tiek mažiau negu 40 milijonų eurų, taigi, daugiau negu šimtas milijonų litų. Kyla esminis klausimas – ar valdžios išlaikomos įstaigos gali nepaisyti Seimo prašymų suteikti visą pageidaujamą informaciją apie įstaigos finansus. Juolab kad kalbama apie LRT, kuri neturi jokių valstybinės reikšmės paslapčių, kurių paskelbimas kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams. VSD, kitos slaptosios tarnybos, Krašto apsaugos ministerija gali turėtų tokių paslapčių, bet ir jos įpareigotos informuoti Seimą apie savo veiklą. Gaila, kad LRT, kuri siekia informuoti savo auditoriją apie politikų ir verslininkų paslaptis bei piktnaudžiavimą, mėgina savo finansus apgaubti tamsa ir tyla.
Jei LRT pasisektų duomenų apsaugos ar konfidencialumo išsaugojimo dingstimi neatsakyti į Seimo klausimus, tai būtų milžiniškas smūgis skaidrumui. Valstybės išlaikoma įstaiga pasiskelbtų esanti už valstybės priežiūros ribų. Tokiu atveju kitos institucijos būtų gundomos sekti LRT pavyzdžiu, sudaryti tokias sutartis, kurios leistų joms nuslėpti nemalonią, gal ir kompromituojančią medžiagą. Viešieji pirkimai yra ar turi būti vieši, todėl jie tokiais vadinami. Jei prodiuseris nori, jog jo susitarimai liktų slapti, jis turi nepasirašyti sutarčių su visuomeniniu transliuotoju.
Nors prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas paminėjo, kad LRT, kaip ir kitoms biudžetinėms įstaigoms, galioja skaidrumo reikalavimas, nieko nesame girdėję iš pačios prezidentės lūpų. Prezidentė dažnai pabrėžia poreikį kovoti su korupcija, laiduoti skaidrų valstybinių įmonių valdymą, sudaryti sąlygas, kad piliečiai galėtų geriau suvokti, ką valdžia ir jos institucijos daro. Prezidentė negali būti abejinga stebėtoja dar ir dėl to, kad ji paskiria keturis iš dvylikos LRT tarybos narių. Ji delegavo Pečiulį. Prezidentė turi stebėti, kaip jos paskirtieji atlieka savo pareigas, ar elgiasi sąžiningai, ar stengiasi įgyvendinti jai svarbias vertybes. Kadaise Grybauskaitė pavadino Lietuvos geležinkelius „valstybe valstybėje“, bet tyli, kai, jai prezidentaujant, kuriama kita valstybė valstybėje. Skvernelis irgi tenkinasi stebėtojo vaidmeniu, nors atėjo į valdžią su išskaidrinimo lozungais.
Reikalas dar svarbesnis Seimui. LRT reakcija yra iššūkis Seimo instituciniam orumui bei savigarbai. Kaip minėta, jis įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę, turi teisę išreikalauti ir gauti atsakymus į savo klausimus. Stulbina, kad savo kreipimesi Seimo nariai „maloniai prašė“ LRT Tarybą „prašyti“ nepriklausomų prodiuserių sutikimo pateikti Seimui tą informaciją. Taigi, du „prašymai“ gauti medžiagą, kurią jie turi teisę išreikalauti.
Nebūta daug atvejų, kai Seimas panašiai žemino save, bet jų būta. 2009 m. tuometinis VSD vadovas Arvydas Pocius Seimo salėje apkaltino jo departamento veiklą tiriančio komiteto pirmininką Algimantą Matulevičių ankstesniu, gal ir besitęsiančiu, bendradarbiavimu su KGB. Potekstėje buvo aiškus grasinimas. Saugumas renka medžiagą apie parlamentarus ir pasiryžęs ja manipuliuoti, siekdamas diskredituoti savo kritikus. Pocius elgėsi kaip bananų respublikos papulkininkis, pripratęs šokdinti parlamentarus. Ir mūsų parlamentarai leido jam tai daryti.
LRT niekam negrasina, bet ketina nepaisyti teisėtų Seimo narių reikalavimų. Vyksta savotiška propagandos kova tarp LRT ir „valstiečių“, ypač jų pirmininku R. Karbauskiu. LRT primygtinai reikalauja, kad Karbauskis atsakytų į įvairius klausimus apie jo finansus ir ryšius su Rusija. Bet klausimai nėra nauji. 2014 m. konservatorių „Minkštojoje Rusijos sulaikymo strategijoje“ tarp Rusijos „minkštųjų galių“ įrankių įvardinta Karbauskio veikla inicijuojant ar remiant referendumus dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams ir prieš Visagino AE projektą, glaudūs jo „Agrokoncerno“ grupės ryšiai su Rusija. Karbauskis net iškėlė Kubiliui bylą dėl asmens garbės ir orumo ir juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo.
Būtų svarbu gauti atsakymus į šiuos klausimus. Bet jie neturėtų nukreipti Seimo dėmesio nuo esmės, būtent, ar jis apgins savo teisę vykdyti parlamentinę priežiūrą, ar numos ranka ir kapituliuos. Seimo galių išsaugojimas turi rūpėti visam Seimui, visoms frakcijoms. Konservatoriai, socdemai ir liberalai elgiasi lyg LRT iššūkis metamas kam nors kitam, o ne Lietuvos Seimui, lyg ne jų, o kitų pareiga laiduoti parlamentinę priežiūrą. Tylėjimas, be abejo, turi trumpalaikių privalumų, bet ilgainiui kenks valstybei, ką jie visi turi suprasti.
Viskas sklandžiai baigtųsi, jei LRT suteiktų Seimui reikalaujamą medžiagą. LRT sau kenkia, taip užsispyrusiai priešindamasi skaidrumui, kurio reikalauja iš kitų institucijų, ypač jei neturi ko slėpti. Gal dar persigalvos.