Baltijos šalys itin jautriai reagavo, nors Lenkija ragino neskubėti su išvadomis. Kitą dieną Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda sakė, jog nėra požymių, kad raketos sprogimas Lenkijoje buvo „tyčinė ataka“, nurodė, kad jo šalies teritorijoje veikiausiai nukrito Rusijos pagaminta Ukrainos priešraketinės gynybos raketa, paleista siekiant apginti Ukrainos teritoriją nuo Rusijos sparnuotųjų raketų atakų.
Nors Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ilgai ir atkakliai tvirtina, kad į Lenkijos teritoriją smogė Rusijos raketa, JAV prezidentas Joe Bidenas nuosekliai teigia, kad duomenys (ir geresnių negu amerikiečių nėra) rodo, jog tai buvo nebuvo Rusijos antpuolis.
Kol smūgio pobūdis ir aplinkybės buvo nei ištirtos, nei nustatytos, ne vienas politikas skubėjo smerkti Rusiją ir kalbėti apie naują konflikto etapą. Vakarų žiniasklaida pastebėjo, jog Baltijos šalys reagavo itin greitai ir griežtai, pabrėždamos savo ryžtą ginti NATO teritoriją. Estijos užsienio reikalų ministerijos „Twitter“ paskyroje rašoma, kad naujiena apie Lenkijoje nukritusią raketą sukelia didžiausią susirūpinimą ir kad „Estija yra pasirengusi ginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą.“ Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas kaltino Maskvą.
„Užuojauta mūsų ginklo broliams lenkams. Nusikalstamas Rusijos režimas paleido raketas, kurios nukreiptos ne tik į Ukrainos civilius, bet ir nusileido NATO teritorijoje Lenkijoje. Latvija visiškai palaiko draugus lenkus ir smerkia šį nusikaltimą.“
Lietuva neatsiliko. Tą patį vakarą savo „Twitter“ paskyroje Prezidentas Gitanas Nausėda rašė, kad „Lietuva yra stipriai solidari su Lenkija. Kiekvienas NATO teritorijos colis turi būti ginamas.“ Prezidentas dar pažymėjo, kad raketų smūgiai Lenkijoje „yra naujas konflikto eskalavimo etapas“, į kurį NATO valstybės kaip visuma privalo reaguoti adekvačiai. „Facebook“ paskyroje prezidentas teigė, kad, nors dar tiriama, iš kur atskriejo raketa, matomas priežastinis ryšys tarp sprogimų Lenkijoje ir Rusijos atakų Ukrainoje ir kad „teroristinis režimas bus sustabdytas vieninga sąjungininkų jėga.“ Premjerė Ingrida Šimonytė „Twitter“ parašė, kad „įdėmiai seka nerimą keliančias žinias iš Lenkijos“, o Lietuva reiškia visišką solidarumą su Lenkija ir siunčia nuoširdžią užuojautą aukų šeimoms. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis reagavo atsargiau. Esą dar neaišku, kas iš tiesų įvyko, ir dėl to jis pats „neskubėjo viešai skelbti savo reakcijos (pabraukta autoriaus) į įvykius.“
Gyvename „Twitter“ ir „Facebook“ amžiuje. Politikai turi norą ar jaučia poreikį kuo greičiau išreikšti savo nuomonę ir įvykių vertinimą, kai įvykiai dar neišaiškinti. Neišvengiamai daroma klaidų, kurių būtų galima išvengti, jei būtų laikomasi santūriau. Ir kurių reiktų išvengti. Raketos įskridimas į Lenkijos teritoriją neženklino naujo karo etapo, išskyrus banaliausią prasmę, jog įvyko tai, ko anksčiau nebūta, pavyzdžiui, kokio nors kaimelio apšaudymas. Karo eigoje tokie „nauji etapai“ yra kasdienis įvykis, nes kasdien kažkas įvyksta pirmą kartą.
Suprantu, kad prezidentas, premjerė ar koks kitas politikas atsako į vietos reporterių klausimus apie dar neištirtą įvykį ar nepatikrintą faktą. Bet nesuprantu, kodėl jie skuba savo dažnai klaidingą nuomonę skelbti per „Facebook“ ar „Twitter“. Dar sunkiau suprantamas noras skubiai išviešinti nuomonę apie įvykius, kurie turi antraeilį ryšį su Lietuva. Lietuva nekariauja su Rusija, nors mes itin dosniai teikiame paramą Ukrainai, raketa neįkrito nei į Lietuvos teritoriją, nei į Latvijos, nei į šiaurės rytų Lenkiją.
Savo politikoje Rusijos atžvilgiu Lietuva primygtinai siekia demonstruoti savo dorą (angl. virtue signalling), parodyti, kad ji nuosekliau už kitas šalys vykdo vertybių politiką, labiau gina dorovės normas ir principus. Įtariu, kad noras per „Twitter“ ar „Facebook“ viešai parodyti savo „principingumą“ ir „ryžtą“ yra ne mažiau svarbus negu siekis palaikyti ar paguosti sąjungininką.
Tą įtarimą stiprina jau pacituota G. Landsbergio pastaba, kad jis neskubėjo skelbti „savo reakcijos“, lyg jo reakcija būtų svarbi. G. Landsbergis nėra įžvalgus įvykių interpretatorius, kuris pastebėtų tai, ko kiti apžvalgininkai ar politologai nebūtų pastebėję. Jo pastabos yra numatomos, trafaretinės, mažiau ar daugiau išreiškia Užsienio reikalų ministerijos konsensusą. Bet jos kaip tik dėl to svarbios, kad išdėsto Lietuvos poziciją. Man visiškai nerūpi tai, ką G. Landsbergis asmeniškai mislija.
Kur dingo tradicinė tylioji demokratija? G. Nausėda visada gali paskambinti A. Dudai, I. Šimonytė – Mateuszui Morawieckiui, pasiteirauti apie padėtį, pasiūlyti paramos, paderinti veiksmus; ir oficialiai pranešti, kad tai buvo padaryta.
Toks atsargumas ir kuklumas turėtų vieną privalumą. Ne vienas politologas yra pastebėjęs, kad V. Zelenskis kenkia savo patikimumui, neigdamas, kad paklydusi Ukrainos raketa smogė į Lenkijos kaimą. Be įrodymų kaltindami Rusiją, Lietuvos politikai gali kenkti Lietuvos patikimumui, jei sudarys įspūdį, kad dažni įspėjimai, jog Rusija puls ar puola, buvo grindžiami ne faktais ar žiniomis, bet išankstine nuostata, kad Rusija kiekviena proga linkusi daryti blogą.
Tikimybė, kad ataka Lenkijoje buvo sąmoningas Rusijos antpuolis, visada buvo maža. Iki šiol Rusija nuosekliai siekė nepažeisti nė vienos NATO valstybės teritorinio vientisumo, kad nesuteiktų NATO pagrindo tiesiogiai įsitraukti į konfliktą.
Ji vengė pulti tai, kas skirtingomis aplinkybėmis būtų strategiškai svarbiausi taikiniai – geležinkelių skirstymo aikštelės ir saugyklos, kuriose telkiami NATO ginklai, skirti gabenti į Ukrainą. Kodėl Rusija vengtų šių svarbių taikinių, bet pultų nereikšmingą kaimą Lenkijos provincijoje? Tai neturėtų jokios prasmės.
