Kokie bus pokyčiai? Kaip jiems rengiasi Lietuva? Dabar Vakarų Europa driekiasi nuo Portugalijos krantų iki Lietuvos miškų. Iš Portugalijos pakrantės galima grožėtis begaliniu vandenynu, Lietuvos rytuose dėmesį labiausiai patrauks trijų metrų aukščio spygliuotos vielos užtvara, kuri apims visą Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Nors pradėta ją statyti dar prieš Rusijos invaziją, ji tampa žemyno pasidalijimo ir naujosios tikrovės įkūnijimu. Spygliuotos vielos buvo firminis geležinės uždangos simbolis, ją statė sovietai, kad užkirstų žmonių bėgimą į Vakarus. Dabar siena statoma užkirsti kelią visiems, atvykstantiems iš rytų, ar tai būtų nelegalūs migrantai, ar spectarnybų nariai ir samdiniai.
Vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė pažymėjo, kad jau nutiesta 300 kilometrų pjaunančios vielos ir ketinama fizinį barjerą baigti iki rugsėjo. Keliauti į rytus bus sunku ir rizikinga. Ne tik dėl to, kad restauruotas LDK pilis lankantis turistas gali būti sulaikytas sufabrikavus kaltinimus, bet ir dėl to, kad sugrįžęs jis gali sulaukti Lietuvos žvalgybininkų dėmesio. Kiek ilgai siena ženklins geležinę Vakarų Europos ribą? Ar valdžia imsis žingsnių padaryti ją pralaidesnę, ar ją traktuos kaip Romos imperijos limus, pastatytus tam, kad amžiams neįleistų barbarų?
Auga apgulties mentalitetas, daug kur įžiūrimi priešai ir pavojai. Vis labiau ribojant žodžio, minties ir susirinkimo laisves, silpninami teisinės valstybės pamatai. Jei valdžia neatsikvošės, dėl išorinės laisvės bus varžoma vidaus laisvė, dėl kurios verta ginti išorinę laisvę, suverenitetą.
Jau kurį laiką draudžiami propagandinių Interneto puslapių, „You Tube“ klipai bei Kremliaus kanalai. Nebus suteikiami leidimai renginiams, kurie „bet kokia forma ar apimtimi“ palaikys Rusijos ar Baltarusijos veiksmus (nors nežinoma, kas juose bus kalbama), ketinama riboti lietuviškų žiniasklaidos priemonių veiklą, jei jos skleidžia dezinformaciją, karo propagandą. Problema ta, kad labai sunku nustatyti, kas yra dezinformacija. Kovo 19 d. „The Economist“ išspausdino žinomo politologo John Mearsheimer straipsnį, kuriame jis teigia, kad Putinui primetama visa atsakomybe už Ukrainos krizę. „Bet toks pasakojimas klaidingas. Vakarai, o ypač Amerika, iš esmės yra atsakingi už krizę, kuri prasidėjo 2014 m. vasario mėn.“ Jei tai dezinformacija, ar privalu uždrausti „The Economist“?
Apetitas didėja bevalgant. Praeitą savaitę Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) kreipėsi į „Google“, prašydama taikyti geografinį blokavimą Lietuvoje uždraustų televizijų programėlėms. Ar pradėsime varžytis su Kinija, siekdami riboti prieigas prie Interneto?
Didesnį rūpestį kelia tai, kad LRTK skyrė baudą radijo stočiai „Spindulys“ už dezinformacijos skleidimą, esą informacija pateikiama taip, kad „būtų formuojama palanki nuomonė Rusijos Federacijos vykdomos užsienio politikos atžvilgiu, diskredituojant Lietuvos valdžios institucijas, jų teisėtumą, nepriklausomumą ir demokratiškumą.“ Šiurpą kelia komisijos teiginys, kad „žodžio laisvė gali būti ribojama siekiant užtikrinti informacinį saugumą bei siekiant apsaugoti visuomenę nuo draudžiamos informacijos.“ Kas ta „draudžiama informacija?“ Lig šiol nemaniau, kad jos būta liberalioje demokratijoje, išskyrus įslaptintus dokumentus. Kas „informacinis saugumas“? Akivaizdu, jog tai nesusieta su duomenų ar privatumo apsauga.
Smarkiai didėja gynybos išlaidos. Seimas vienbalsiai patikslino biudžetą ir padidino gynybos išlaidas iki 2,52 proc. BVP, papildomai skiriant iki 271,99 mln. eurų. Išlaidų dydis yra šiek tiek užtemdytas, kai jis pateikiamas lyginant su šalies BVP, o ne su jos dalimi biudžete. 2022 m. valstybės biudžeto asignavimai siekia 16 500 000 tūkst eurų, gynybai skiriama apie 1 300 000 tūkst eurų, taigi šiek tiek mažiau negu 8 proc. Jeigu būtų pritariama prezidento ir konservatorių siūlymams, gynybos išlaidos siektų 3,0 proc. BVP, taigi, apytikriai 1 600 000 tūkst. eurų ir sudarytų arti dešimtadalio valstybės biudžeto asignavimų. Šiuo metu švietimui skiriama 2 100 000 tūkst. eurų.
Taigi, yra reali galimybė, jog per dvejus, trejus metus išlaidos gynybai perpus padidės. Tokiu atveju prezidentas turėtų atsisakyti iki šiol puoselėjamos gerovės valstybės. Kartais aiškinama, kad gynybos išlaidos nemažina išlaidų kitoms programoms. Tai netiesa, dabartiniu valdžios numylėtu žargonu – dezinformacija. Jei daugiau lėšų skiriama gynybai, neišvengiamai jų mažės kitoms valdžios sritims, juk lėšų kiekis stebuklingai nedidėja užpildyti spragos, atsiradusioms padidinus pinigus gynybai. Paskyrus pusę milijardo krašto apsaugai, bus puse milijardo mažiau įvairioms paslaugoms.
Konservatoriai siekia įtikinti kitas partijas pritarti nacionaliniam saugumo susitarimui, kuris numato įvesti visuotinę karinę prievolę, o iki 2030 m. turėti 50 000 šaulių civilines pajėgas. Baimės akys didelės, bet po metų gal bus prisimenama, kad gyventojai mato ir kitų grėsmių – senstančią visuomenę, emigraciją ir socialinę atskirtį bei nelygybę, su kuriomis irgi reikia kovoti. Lietuvoje kareiviai nėra garbinami, karininkai laikosi santūriai ir aktyviai nesistengia paveikti šalies politikos. Tai mažina valstybės militarizavimo pavojų.
Neaišku, koks bus sankcijų poveikis pasaulio politikai, ekonomikai ir, svarbiausia, kovai su globaliniu šilimu. Nežinia, ar Kinija šiek tiek atsiribos nuo Rusijos, įbauginta JAV grasinamų sankcijų, ar ji dar labiau nusigręš nuo JAV ir jų sąjungininkų, sieks suburti neformalią koaliciją valstybių, kaip Indija, Indonezija, bei kai kurias Afrikos šalis, kurios nerimauja dėl JAV pastangų savo finansine galia nulemti dvišalius prekybos ryšius.
Sankcijų poveikis nebus lygus visoms šalims, tad nebus lengva reikalauti, kad visi laikytųsi tų pačių taisyklių. Vokietija iš Rusijos gauna 55 procentus gamtinių dujų, daugiau nei trečdalį naftos ir daugiau nei pusę anglies. Vengrijos Orbanas jau pranešė, kad jo šalies ekonomika tiesiog negali funkcionuoti be Rusijos naftos ir dujų. Siekdamos sušvelninti sankcijų poveikį, JAV pasirašė susitarimą su ES, įsipareigodamos padidinti transatlantinį dujų tiekimą. Sankcijos neigiamai paveiks tiekimo grandines, gali sustabdyti ekonomikos augimą, net sukelti recesiją. Turtingesnės šalys greičiau stabilizuos savo ūkius. Jei sankcijos bus taikomos Rusijos kviečių eksportui, kurie sudaro apie 17 proc. tarptautinių metinių pardavimų, veikiausiai kiltų badas Egipte ir kai kuriose kitos šalyse.
Nežinia, kaip ekonominiai sunkumai paveiks kovą su globaliniu šilimu. Laikinai bus deginama daugiau anglių, išgręžiama daugiau naftos gręžinių, iškasama daugiau šachtų, tad labiau teršiama gamta. Padaugės balsų, raginančių mažinti išlaidas tarptautiniam klimato kaitos finansavimui, sutaupytomis lėšomis šelpti nuo infliacijos nukentėjusius piliečius. Antra vertus, mažinant energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir iškastinio kuro naudojimą, smarkiai padidės investicijos į atsinaujinančius energijos išteklius.
Prezidentas Bidenas dažnai kartoja, kad esame „lūžio taške“ (inflection point), ko gero, jis neklysta.
