Kęstutis Girnius. Kartelės mažinimas tik didins suirutę Seime

Gentvilo pasiūlymą palaikė Seimo vadovas Viktoras Pranckietis ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Abu aiškino, kad kartelės pažeminimas leistų platesniam partijų spektrui dalyvauti šalies valdyme, esą sustiprintų, padidintų demokratiją.

Gentvilui ir Pranckiečiui pokytis būtų naudingas. Šiuo metu neaišku, ar liberalai gebės įveikti penkių procentų barjerą. Pranckietis veikiausiai kurs savo partiją arba taps mažos partijos nariu, tad kuo mažesnė kartelė, tuo didesnė tikimybė jam liktų Seimo nariu.

Šitokie „savanaudiški“ apskaičiavimai įprasti partijų vadovams. Neseniai konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis padarė keletą pasiūlymų, kaip keisti pakartotinų rinkimų tvarką. Atseit, „po eilinių rinkimų vienam iš laimėjusiųjų atsisakius, galėtų eiti antras asmuo, nepriklausomai nuo to, kuriai partijai jis priklauso“.

Konservatorių kandidatai dažnai patenka į antrąjį vienmandačių apygardų rinkimų ratą ir dažniausiai pralaimi. Laimėtojui pasitraukus, mandatas nukristų į jų kišenę.

Karbauskis pabrėžė savo ir savo partijos didžiadvasiškumą. Nors kartelės nuleidimas yra nenaudingas didžiosioms partijoms kaip LVŽS, partija palaikys pataisą, nes ji naudinga Lietuvos demokratijai. Kilnumo regimybę pakirto jo pastaba, kad 5 ir 7 proc. kartelė buvo įvesta, siekiant laiduoti, kad Lietuvoje liktų tik dvi partijos, atseit kartelė buvo sąmokslo vaisius.

Mane šiek tiek stebina demokratijos puoselėtojų drovumas. Kodėl taip kukliai mažinama kartelė? Jei norima, kad Seime ir šalies valdyme dalyvauti daugiau partijų ir politikų, reikėtų sumažinti kartelę bent iki 2,5 proc., o Seimo narių skaičių padidinti iki 250.

Net ir 2,5 proc. barjeras gali būti per aukštas. 2016 m. iš į Seimą nepatekusių partijų tik Darbo partija ir Lietuvos laisvės sąjunga surinko daugiau negu 2 proc. balsų, o 2012 m. tik Karbauskio LŽVS ir Liberalų ir centro sąjunga. Tad yra pagrindo abejoti, kad siūlomas kartelės mažinimas turėtų reikšmingesnį poveikį.

Suprasčiau raginimą žeminti barjerą, jei tradicinių partija viešpatavimas būtų toks tvirtas, kad naujoms politinėms jėgoms būtų itin sunku sėkmingai dalyvauti rinkimuose. Bet Lietuvoje naujoms politinėms partijoms itin sekasi. Praėjus metams ar dvejiems po jų įsteigimo, kartais net greičiau, jos puikiai pasirodo Seimo rinkimuose dažnai net patekdamos į pirmąjį trejetuką.

A. Paulausko ir R. Pakso partijos sėkmingai varžėsi 2000 m. rinkimuose, naujai įsteigta Darbo partija lengvai surinko daugiausia balsų 2004 m. „Tautos prisikėlimo partija“ laimėjo antrą didžiausią balsų skaičių 2008 m, o po ketverių metų partiją „Drąsos kelias“ palaikė 7,99 proc. rinkėjų.

Šių partijų sėkmė, naujų žmonių atėjimas į politiką, jų dalyvavimas nacionalinėje politikoje nieko gero neatnešė, bet sukėlė sumaištį ir pablogino Seimo darbo kokybę.

Darbo partija greitai paskendo politikos korupcijos bylose, „Tautos prisikėlimo partija“ skilo‚ „Drąsos kelio“ frakcija iširo po pusantrų metų, seniūnei Neringai Venckienei pradėjus slapstytis nuo teisėsaugos.

Naujos partijos nėra stabilios, dažnai jas sutelkia vienas asmuo. Jos narius vienija ne bendros mintys ar programa, bet palankumas partijos kūrėjui.

Šios „asmeninės“ partijos linkusios iširti jos nariams susiginčijus su vadovu, ar pastebėjus, kad jis nėra naujasis mesijas. Politinės nuostatos keičiasi, nes oportunizmas nėra bruožas svetimas politikams, bet vis dėl to asmeniniai politiniai ryšiai yra mažiau patvarūs negu politiniai įsitikinimai.

Kuo daugiau partijų patenka į Seimą, tuo labiau jų dalyvauja valdančioje koalicijoje. Kuo platesnė koalicija, tuo didesnė tikimybė, kad ji nebus veiksminga, negebės susitarti svarbiausiais klausimais, parengti nuoseklią Vyriausybės programą. Be to, koalicinės partijos, siekdamos laimėti rinkėjų palaikymą, bus linkusios remti populistines programas bei šantažuoti savo partnerius.

Praeitą savaitę „darbiečiai“ lyg pagrasino trauktis iš koalicijos, jei nebus smarkiai didinami vaikų pinigai. Poreikis išlaikyti stabilią koaliciją skatins spaudimą tenkinti mažųjų partnerių įgeidžius, netiesiogiai juos papirkti.

Yra dar vienas pavojus, būtent, kad mažesnės frakcijos greičiau iširs, jų nariai bus viliojami prisijungti prie kitų frakcijų arba kurti naujas. Šie procesai vyksta dabartiniame Seime.

Tik itin atidus Seimo stebėtojas galėtų išvardyti frakcijų sudėtį, nurodyti, kurie Seimo nariai perėjo iš vienos frakcijos į kitą, ir kokius politinius principus palaiko frakcijos. Valdančioji koalicija yra tapusi beforme mase, kurios pagrindinis tikslas yra išlaikyti daugumą ir išlikti iki kadencijos pabaigos.

Jei nauja partija turi vertingų idėjų ir patrauklių politikų, ji ilgainiui susilauks palaikymo. Jei 5 proc. kartelė užkerta partijai kelią tučtuojau patekti į Seimą, tai nebūtų tragedija. Partija turėtų laiko pagerinti savo programą, su ja supažindinti rinkėjus ir laimėti jų pasitikėjimą. Jei partija žlugtų dėl nesėkmės pirmuose rinkimuose, tai reikštų, kad jos kūrėjai patys jos nevertino. Tad kodėl turėtų ją vertinti ir jos nykimą apgailestauti eiliniai rinkėjai.

Nenoriu romantizuoti praeities arba tradicinių partijų. Bet prieš 20 metų partijų įsitikinimai buvo gana aiškūs, žinojai, už ką balsavai. Krikdemai ir konservatoriai atstovavo dešiniajam flangui, demokratinė darbo partija ir socdemai kairiajam, o Centro partija viduriui. Potencialūs koalicijos partneriai buvo žinomi iš anksto. Nors būta skilimų, partijų drausmė buvo didesnė.

Vokietijoje dominuodavo trys pagrindinės partijos – krikdemai, socdemai ir liberalūs Laisvieji demokratai. Valdančioji koalicija, kurioje beveik visada dalyvaudavo laisvieji demokratai, turėdavo aiškią kryptį. Dabar Vokietijos parlamente yra šešios partijos, „didžioji“ socdemų ir krikdemų koalicija yra be aiškių gairių ir neveiksminga, ir gali greitai iširti.

Kitose Europos šalyse vyksta panašus skaidymasis, kuris sudaro palankesnes sąlygas reikštis demagogams ir oportunistams. O nauji politiniai dariniai negerina nei valdymo kokybės, nei demokratijos.