Nuo pat pirmųjų savo prezidentavimo dienų ji davė visiems suprasti, kad ji ir tik ji priims svarbiausius sprendimus, ir kad diplomatai, kurie nepritaria jos pozicijai, turi trauktis iš savo pareigų.
Tuometinis Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Mečys Laurinkus pirmasis pajuto Grybauskaitės rūstybę. Jis buvo atšauktas iš savo pareigų dėl „politikavimo“, dėl pomėgio žiniasklaidoje reikšti savo nuomonę. Panašaus likimo greitai sulaukė Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, kuris ne visada derino savo žodžius ir veiksmus su prezidente, ypač dėl Baltarusijos.
Prezidentė nuosekliai ir atkakliai pabrėždavo savo prerogatyvas ir gindavo savo galias, o Vyriausybės ir premjerai jai nusileisdavo. Saulius Skvernelis yra pirmasis premjeras, pasiryžęs mesti iššūkį prezidentės dominavimui, ko nedrįso daryti jo pirmtakai. Jis ne tik paragino atnaujinti kontaktus su Rusija, bet ir pakvietė Lenkijos premjerą Mateuszą Morawieckį kovo mėnesį atvykti į Vilnių. Tai bus pirmas toks vizitas po šešerių metų pertraukos.
Įsidėmėtina, kad Skvernelis stengiasi išjudinti santykius ne su nereikšmingomis šalimis, bet su svarbiausiomis Lietuvos kaimynėmis – Rusija ir Lenkija.
Santykiai su Rusija yra įtempti, tokiais jie ilgai liks, nes imperinė mąstysena yra taip giliai įsišaknijusi Rusijos valdančiuose sluoksniuose, kad Maskva tiesiog nemoka normaliai bendrauti su kaimynais, ypač su tais, kurie kadaise buvo Sovietų Sąjungoje.
Sąlyginis Rusijos priešiškumas neišnyks, bet kaip į tai reaguoti?
Vieningo atsakymo nesulauksime, juolab kad pagrindines nuostatos dažnai keičiasi. Ne tik JAV prezidentas B. Obama stengėsi „perkrauti“ santykius, to paties siekė Grybauskaitė.
Per pirmąją savo rinkimų kampaniją ji smarkiai kritikavo savo pirmtako V. Adamkaus užsienio politiką. Lietuva esą vykdo vienašališką politiką, rūpinasi tik Rytais, nuolat priekaištauja Rusijai. Jos žodžiai greitai tapo veiksmais, kai ji paskambino Rusijos prezidentui V. Medvedevui, po to susitiko su Putinu.
Jau buvo įvykęs Gruzijos ir Rusijos karas, tad buvo žinoma, su kuo kalbamasi.
Po Krymo aneksijos prezidentė tapo aršiausia Putino kritike, pavadino Rusiją „teroristine valstybe“, nepraleido progos smerkti Kremlių.
Nors dauguma Lietuvos politikų pritarė prezidentės politikai, ji vis dėlto griežė pirmuoju smuiku. Ji buvo politikos Rusijos atžvilgiu autorė ir pagrindinė vykdytoja. Premjeras galvoja kitaip. Nors Skvernelis pabrėžė, kad principinės nuostatos nesikeis, toliau bus puoselėjamos vertybės, jis mano, jog svarbu turėti politinius kontaktus su Rusija ir stengtis spręsti įvairius dvišalius klausimus, net tokius kaip lietuvių mokytojų padėtis Karaliaučiaus krašte.
Skvernelis pavadino ligšiolinę izoliacijos politiką nenaudinga ir unikalia Europos Sąjungoje, duodamas suprasti, jog laikas ją pergalvoti, gal ir pakeisti.
Didesnių pokyčių greit nebus. Status quo daugelį tenkina. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis suskubo pasakyti nematantis galimybių esminiams pokyčiams santykiuose su Rusija, kol nepasikeis Maskvos pozicija.
Prezidentė neketina trauktis atgal. Ji pavadino Skvernelio idėją „nacionalinio saugumo požiūriu neatsakinga“.
Pasak prezidentės, svarbiausi strateginiai energetikos, transporto ar prekybos klausimai turi būti sprendžiami dalyvaujant Europos Sąjungos (ES) institucijoms. Prezidentės pastabos yra ginčytinos. Ji pati ne visada derina Lietuvos politiką su ES institucijoms.
Tiekdama ginklus Ukrainai, Lietuva nepaiso bendros ES nuostatos, o eina savo keliu. Kitos ES šalys nevadina Rusijos teroristine valstybe. Reikia ES įnašo, sprendžiant svarbiausius strateginius energetikos, transporto ar prekybos klausimus, bet yra daug klausimų, kurie sprendžiami dviejų šalių lygmenyje. Skvernelis kaip tik juos turi omenyje.
Kiekvienu atveju Skvernelio pastabos turėtų išjudinti diskusijas, paskatinti žmones pergalvoti dabartinės Rusijos politikos prielaidas, nors ilgainiui gal bus prieita prie išvados, kad dabartinė politika geriausiai tarnauja Lietuvos interesams.
Galima tik sveikinti Skvernelio nutarimą pakviesti Lenkijos premjerą atvykti į Vilnių. Nors manau, kad Varšuvai tenka daugiau atsakomybės dėl pašlijusių dvišalių santykių, susiklosčiusi padėtis tapo netoleruotina.
Lenkija ir Lietuva neturėtų elgtis kaip dvi paauglės, kurios susiginčijusios jaučia negalinčios viena su kita kalbėti. Reikia stiprinti bendradarbiavimą, ieškoti sąlyčio taškų, parodyti, kad galima pašalinti valstybinius ir asmeninius nesutarimus, juolab kad kaupiasi daug spręstinų problemų. Skvernelis drįso žengti pirmąjį žingsnį, tad jam ir teks laurai, jei ryšiai pagerės.
Svarbu ir tai, kad Skvernelis priminė Užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, kad jis vis dėlto yra Vyriausybės narys, o ne tik prezidentės ar savo paties valios vykdytojas. Skvernelis atkreipė dėmesį į dvejopą, taigi ir dviprasmišką, Užsienio reikalų ministerijos (URM) pavaldumą.
Neišvengiamai kyla klausimas, kaip derinti prezidento ir Vyriausybės norus, kai nesutariama svarbiu klausimu?
Nėra nusistovėjusios tradicijos. Grybauskaitė laiko užsienio politiką bene savo privačia valdžia, norintys dalyvauti sprendimuose turi prašyti jos leidimo. Padėtis buvo kita per antrąją V. Adamkaus kadenciją, kai URM veikė kaip beveik nepriklausoma institucija, kurios vadovai lėmė užsienio politiką.
Prezidentūra beveik tapo ministerijos filialu, pasyviai vykdydama URMo arba jo deleguotų patarėjų politiką. Neketindama taikstytis su šia ydinga situacija, Grybauskaitė privertė Ušacką atsistatydinti. Gerai, kad ji įvedė drausmę, bet ilgainiui ji nuėjo į kitą kraštutinumą ir tapo vienvalde užsienio politikos dirigente.
Skvernelis apskritai nepatenkintas, kad jis nušalintas nuo ES reikalų sprendimų.
Bet yra tik maža tikimybė, kad jis gebės paveikti prezidentę. Grybauskaitė gali nurodyti, jog Konstitucijoje nurodoma, kad ji sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Tegul Skvernelis vykdo jos politiką.
Antra vertus, pakvietus Lenkijos premjerą apsilankyti, kodėl nekviesti ir kitų?