JAV noro patenkinimas nedera su tarptautine teise, tad reikia rinktis tarp pagrindinio Lietuvos saugumo užtikrintojo prašymo vykdymo ir pagarbos tarptautinei teisei ir normoms.
Lietuva jau gavo JAV prašymą siųsti savo karių į Siriją. Kol kas neatsakyta į kausimą, bet per balandį BNS organizuotus debatus ir Nausėda ir Skvernelis visai neabejojo, kad reiktų pritarti tokiam prašymui.
Lietuva turi būti atsakingas partneris, prisiimti visus su tuo susietus įsipareigojimus. Be to, Lietuvos kariai esą įgis neįkainuojamą patirtį.
Pabrėžtina, kad nei vienas, nei kitas neatsakė į tiesioginį klausimą, kokiu tarptautinės teisės pagrindu turėtų būti siunčiami kariai. Gal jie nenugirdo klausimo, gal mano, kad visos JAV organizuojamos operacijos yra teisiškai nepriekaištingos, o gal įtarė, jog karių siuntimas pažeistų tarptautinės teisės normas, bet nedrįso to sakyti.
Pagal įprastą tarptautinės teisės supratimą, šalis gali griebtis smurto tik kai ji puolama, arba imasi veiksmų, kuriems pritaria Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Lietuviai dalyvauja karinėse misijose Malyje ir Afganistane, bet jos turi Saugumo Tarybos palaiminimą. Nekyla jokių abejonių dėl NATO karių, tarp jų ir Lietuvos, buvimo Irake, nes šiems daliniams pritaria dabartinė Irako vyriausybė.
Bet Sirija nei puolė JAV, nei Lietuvos, o jos tarptautinės bendruomenės pripažinta, nors ir nusikaltėliška valdžia nepritaria NATO karinėms operacijoms. JAV karas su tarptautiniu terorizmu ir ISIS nesuteikia jai teisės pažeisti suverenių šalių sienų, jų teritorijoje vykdyti karinius veiksmus.
Yra tarptautinės teisės ekspertų, kurie pateisina JAV veiksmus Sirijoje, dažnai nurodydami, jog Saugumo Taryba apskritai neveiksminga, kad Rusija ir Kinija vetuotų karinius veiksmus Sirijoje įteisinančią rezoliuciją. Bet neabejoju, kad dauguma mano, jog kariniai antpuoliai nedera su tarptautinės teisės normomis.
Sunku bus atsispirti JAV prašymui, nors tai padarė Vokietija. Skirtingai nuo jos, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija siųs savo karius. JAV yra itin galingas partneris, pavojinga užsitraukti jos nemalonę. Gal ir dėl to, Lietuva entuziastingai palaikė neteisėtą Irako invaziją, juolab kad dar nebuvo NATO narė. Bet jau praėjo 16 metų, tad būta pakankamai laiko pasimokyti iš savo klaidų.
Nevalia lengva ranka numoti į galimus tarptautinės teisės pažeidimus, juolab kad per savo inauguracijos kalbą prezidentas tvirtino, kad „vykdydama užsienio politiką Lietuvos Respublika bus patikimu partneriu, kuris turi vertybinį stuburą, paremtą visuotinai priimtinomis tarptautinėmis teisės normomis“.
Tą dažnai linksniuojamą vertybinį stuburą reikia parodyti, kai mūsų sąjungininkai ir draugai elgiasi neteisingai, o ne tik kai tai daro mūsų priešai. O jei nutarsime siųsti savo karių, tai reikėtų tyliau kalbėti apie pagarbą tarptautinei teisei.
Reikia laikytis dorovinių ir teisinių normų, net jei tai užrūstintų JAV. Bet galima ieškoti padėtį švelninančių išeičių. Jei Pentagonas prašytų siųsti 10 karių į Siriją, galėtume pasiūlyti tokiu pačiu karių skaičiumi padidinti mūsų kontingentus Afganistane, Irake ar Malyje, tuo leidžiant kitoms šalims permesti savo karius į Siriją. Gudresnės galvos gali sugalvoti kitų variantų.
Beveik neabejoju, kad Lietuva patenkins JAV prašymą. Bet viliuosi, kad prezidentas bent pasitars su tarptautinės teisės ekspertais, išklausys jų nuomones, ir stengsis nustatyti gaires karinėms intervencijoms į kitas šalis. Negana, kad JAV pakviečia.
Nausėda yra davęs suprasti, kad jis aktyviai dalyvaus skiriant naujus ministrus, automatiškai nepritars siūlomiems kandidatams: „Tie, kurie planuoja būti ministrais, tegu nebūtinai skuba siūtis ministrų kostiumų, o tie, kurie jau turi tuos ministrų kostiumus, nebūtinai tegu atiduoda tuos kostiumus į komisą.“
Jis teigiamai įvertino dabartinį susisiekimo ministrą Roką Masiulį, apie kurio atleidimą plačiai kalbama. Tai esą vienas geriausiai vertinamų ministrų, kuris nėra sulaukęs kokios nors konkrečios kritikos, o „tvarkosi pakankamai neblogai“, siekdamas užkardyti korupciją.
Ietys bus labiausiai laužomos dėl krašto apsaugos ministro R. Karoblio likimo. Nausėda remia jį atvirai: „Ponas Karoblis užsirekomendavo kaip gerai dirbantis savo darbą, gerai susipažinęs su tarptautinių organizacijų vidine virtuve, turintis gerus kontaktus, turintis aiškią viziją.“
Nausėda nemato rimtų argumentų, kodėl ministras negalėtų dirbti toliau.
Pagal koalicijos susitarimą, krašto apsaugos ministro portfelis atitenka „Tvarkai ir teisingumui“, o partijos vadovas Remigijus Žemaitaitis skelbia, kad pateiks buvusio ambasadoriaus ir diplomato kandidatūrą. Jis neminėjo mįslingo kandidato pavardės.
Premjeras S. Skvernelis lyg palaiko savo partnerį. Krašto apsaugos ministro postas sietinas su politiniais sprendimais, ne su personalijomis: „Nėra gerai, kada mes galvojame, kad nėra žmonių, kurie galėtų tokių pačių iššūkių imtis, susitvarkyti, arba galėtų atlikti geriau vieno ar kito žmogaus funkcijas.“
Prezidentai turi neginčijamą teisę dalyvauti vyriausybės sudaryme. Tradiciškai prezidentas atmeta vieną ar net du kandidatus kaip netinkamus užimti šitokį aukštą postą.
Po 2012 m. rinkimų prezidentė Grybauskaitė pareiškė, jog Darbo partija negali dalyvauti naujoje valdančioje koalicijoje, atmetė ne vieną siūlomą kandidatą, bet ilgainiui pritarė kelių „darbiečių“ skyrimui ministrais.
Kokios bebūtų prezidento teisės, jis negali nurodinėti, kokios partijos gali ar negali dalyvauti valdžioje, ypač jei jos surinko daug balsų, nes tai niekais paverstų tą partiją palaikiusiųjų rinkėjų balsus.
Nausėda gali atmesti „tvarkiečių“ kandidatus, jei jie netinkami. Tuo jis tik sektų savo pirmtakų pavyzdžiu. Bet jis siekia ko nors kito, būtent nurodyti, kad Karoblis turi būti skiriamas ministru, tiksliau tariant, turi pasilikti savo poste. Atseit, tik vienas žmogus tinka.
Bet Seimo rinkimai vyksta, kad Lietuvos žmonės galėtų išrinkti tas politines jėgas, kurios labiausiai atstovauja jų interesams. Rinkimus laimėjusios partijos įgyja teisę, stengtis įgyvendinti tuos siekius ir suteikti vadovaujantį vaidmenį žmonėms, kurie tinkamiausiai atliktų šias užduotis.
Būtų ne tik keista, bet ir visiškai nepriimtina, jei po 2020 m. Seimo rinkimų, ir nepaisant kokios politinės partijos sudarytų valdančiąją koaliciją, Nausėda reikalautų, kad Karoblis ir Linkevičius liktų ministrais.
Dabartinė padėtis šiek tiek skirtinga. Dabartinė Vyriausybė dirbs mažiau negu pusantrų metų, naujam ministrui esą užtruktų laiko, kol susiorientuotų savo pareigose, tad protingiau užtikrinti tęstinumą, leidžiant Karobliui toliau dirbti.
Gana skeptiškai vertinu šį argumentą. Jei partijos siūlo tinkamą kandidatą, prezidentas turėtų jį priimti.
Nežinau, kiek valdančioji koalicija pasiryžusi kovoti dėl Žemaitaičio kandidato. Bet ilgainiui ji veikiausiai nusileis. Artėjant rinkimams ne laikas įsivelti į ginčus su populiariu prezidentu.
