Bet šitokias realistiškas įžvalgas greitai nustelbia kovinga retorika ir perdėtos baimės. Pati Šimonytė tvirtino, kad vyksta hibridinė ataka, pažymėdama, kad netrukus prasidės Rusijos karinės pratybos „Zapad“, kurios kartu su migrantų srautu sukelia grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui.
Nelegalių migrantų skaičius 25 kartus didesnis negu pernai, bet vis tiek – tai tik 2100 žmonių. Migrantai atvyko į Lietuvą, kad jie galėtų ją kuo greičiau palikti ir iškeliauti į Vokietiją ar kitas Vakarų Europos šalis. Jie ramūs ir romūs, jie nesipriešina Lietuvos pareigūnams. 2100 nėra didelis skaičius. Iš viso Lietuvoje gyvena 87 tūkst. užsieniečių, taigi 40 kartų daugiau. Valdžia ir transporto įmonės mėgina dar daugiau jų pasikviesti ir įkurdinti. Net 4000 migrantų nesukeltų grėsmės Lietuvos saugumui. Tiesa, jų išlaikymas brangiai kainuotų, bet Europos sąjunga (ES) jau pažadėjo 10 milijonų eurų paramą, kurią, reikalui esant, padidintų.
Nelegalūs migrantai nėra desantininkai ar specnazų daliniai, jėga kirtę Lietuvos sieną, pasislėpę Dzūkijos miškuose, pasirengę vykdyti diversijas ir kitokias karines operacijas. Jie nėra specialiai išmokyti Rusijos ar Baltarusijos saugumiečiai, slapta patekę į Lietuvą, ketinantys skatinti nepasitikėjimą Lietuvos valdžia, organizuoti penktąją koloną, kelti neramumus ir imtis kitų padėtį destabilizuojančių veiksmų. Jei migrantai pabėgtų iš, Vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės žodžiais, „koncentruotų stovyklaviečių,“ jie skubėtų vėl perkirsti Lietuvos sieną, tik šį kartą vakarinę, o ne rytinę.
Imtasi reikalingų ir ne tiek reikalingų priemonių. Pasienyje statomos spygliuotos koncertinų vielos užtvaros, kareiviai patruliuoja pasieny, paprašyta „Frontex“ paramos. Sušauktas Valstybės gynimo tarybos posėdis, šalyje paskelbta ekstremalioji situacija. Priimtos įstatymo pataisos, kurios pagreitins prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūras, apribos migrantų laisvą judėjimą, susiaurins kitas jų teises. Seimas priėmė rezoliuciją, kuria neteisėtą migraciją per Baltarusiją pripažino hibridine agresija, kad migrantų srautai siunčiami Lietuvon padėčiai destabilizuoti.
Nėra abejonės, kad Lukašenkos valdžia organizuoja migrantų srautus, siekdama kenkti Lietuvai. Noras atsikeršyti visai suprantamas, nes Lietuva yra griežčiausia Lukašenkos valdžios priešininkė ir opozicijos rėmėja. Visai neseniai Lietuvos Užsienio reikalų ministerija akreditavo, taigi suteikė oficialų statusą, Baltarusijos opozicijos lyderės S. Cichanouskajos komandai, bet ir pažymėjo, kad akredituota įstaiga nebus laikoma diplomatine atstovybe su joms įprastai suteikiamomis teisėmis ir privilegijomis. Užuot akreditavusi neaiškaus statuso vienetą, Estija šį mėnesį paskyrė naują ambasadorių į Baltarusiją.
Jei nelegalūs migrantai yra Lukašenkos pagrindinis įrankis Lietuvai bausti, jei jis nieko kito gudresnio iki šiol nesugalvojo, Lietuva gali būti rami, jos narystė NATO ir ES užtikrina jos karinį ir ūkinį saugumą. Lukašenka ieškos ir ras priemonių Lietuvai komplikuoti gyvenimą, bet jos neturės didesnio poveikio. Tad nežinia, kodėl konservatoriai taip dažnai kalba apie hibridinį karą, juolab, kad vargu ar galėtų tiksliai apibrėžti šį terminą.
Kaip minėta, premjerė linkusi daug kur įžvelgti Rusijos ir hibridinio karo pėdsakus, net kur jų nėra. Vasario mėnesį ji anglų kalba tweetino, kad Putinui nerūpi Rusijos vakcina „Sputnik V“ – jis siūlo pasauliui „Sputnik V“ „kaip dar vieną hibridinį ginklą skaldyti ir valdyti.“ Daugelis kitų ES vadovų, kaip Vokietijos kanclerė A. Merkel, teigiamai vertina vakciną, pritaria jos vartojimui, kai jį patvirtins Europos vaistų agentūra.
Šimonytė eskaluoja nesaugumo jausmą, primindama, kad netrukus prasidės Rusijos karinės pratybos „Zapad“. Prieš ketverius metus pratybos „Zapad 2017“ sukėlė isterinių nuogąstavimų, ir ne tik Lietuvoje. Vieni stebėtojai būgštavo, kad gali būti provokacijų, kad „Zapad“ bus priedanga užgrobti vadinamąjį Suvalkų koridorių, kiti, kad dalis į pratybas atvykusiųjų Rusijos kareivių gali pasilikti Baltarusijoje. Nepasitvirtino nė vienas apokaliptinis scenarijus, nors jų autoriai neprisipažino žiauriai klydę. Į šių metų pratybas žiūrima gerokai santūriau, tad nežinia, kodėl jas paminėjo premjerė hibridinio karo kontekste.
Konservatorių ir Šimonytės reakcija į migrantų atvykimą yra neadekvati. Pirminė reakcija buvo vangi. Žmonėms pradėjus rūpintis migrantų srautais, nebuvo mėginta nuraminti ir paaiškinti, kad migrantai tikrai „nesudrebins valstybės pamatų“, kad tik mažai jų gaus teisę pasilikti, net tie ilgainiui keliaus į Vakarų Vokietiją, o keli šimtai migrantų nekelia pavojaus nei šaliai, nei tautai.
Veikiau buvo nutarta kalbėti apie didėjančias grėsmes, apie hibridinį karą, darant užuominas, kad migrantų sienos kirtimas yra agresija, kuriai reikia ryžtingai priešintis. Esą tėvynė pavojuje, bet mes, konservatoriai, esame pasiryžę imtis griežtų priemonių Lietuvai ir jos gyventojams apsaugoti. Taigi, partija prisistato kaip politinė jėga, geriausiai gebanti apginti Lietuvą.
Nėra perdėm ciniška manyti, kad konservatoriai ketina „krizę“ panaudoti savo įvaizdžiui ir reitingams gerinti. Kai kurie ministrai ketina ar ketino atostogauti agresijos metu, kas verčia galvoti, jog hibridinio karo retorika skirta rinkėjams telkti.
Baimės akys didelės. Lietuvos Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis iškeliavo į Turkiją ir Iraką, siekdamas jas įtikinti mažinti skrydžius į Baltarusiją. Nežinia, ar jam pasiseks. Pasak Landsbergio, turkams reikėjo paaiškinti, kad Lietuva „susiduria su hibridine ataka, o ne pabėgėlių krize, kad tai, su kuo mes susiduriame, nėra tai, su kuo anksčiau susidurdavo Europa.“
Įdomu, kaip Turkijos pareigūnai reagavo į šituos Landsbergio apmąstymas. Juk didžioji 2015 m. migracija įgijo pagreitį, kai Turkija nutarė nebesaugoti savo sienų, bet leisti migrantams nekliudomai keliauti į Graikiją ir Bulgariją. Taigi, padėtis ne daug kuo skiriasi nuo to, kas dabar vyksta Lietuvos pasienyje, bet Turkija nebuvo kaltinama hibridinio karo vykdymu.
Šimonytė buvo kompetentinga Finansų ministrė. Jos veiksmai per šią krizę stiprina įsitikinimą, kad premjero postas jai buvo žingsnis per toli.
