Žodžius lydėjo veiksmai. Pirmą kartą istorijoje Prancūzija atšaukė savo ambasadorių iš JAV konsultacijoms. Prezidentas E. Macronas kurį laiką atidėjo pokalbį su prezidentu J. Bidenu. Prancūzijos pyktis šiek tiek atslūgo po to, kai abu prezidentai telefonu pasikalbėjo, sutarė susitikti kitą mėnesį ir į Vašingtoną sugrįžo Prancūzijos ambasadorius. Bet nei pokalbis, nei planuojamas pasimatymas kitą mėnesį nenumalšins teisėto Prancūzijos įtūžio dėl, jos manymu, JAV arogancijos, klastos, net išdavystės.
Bidenas neatsiprašė už JAV veiksmus, bet Vašingtonas suprato, kad elgėsi negarbingai seno sąjungininko atžvilgiu. Bendrame po abiejų prezidentų pokalbio pareiškime JAV gana atvirai sakė mea culpa. Esą abu vadovai sutarė, kad situacijai naudos būtų davusios atviros sąjungininkų konsultacijos Prancūzijai ir Europos partneriams strategiškai svarbiais klausimais. Be to, JAV pripažino, kad Europai reikia išvystyti galingesnius gynybinius pajėgumus, kurie papildytų NATO. Macronas seniai ragina Europą didinti savo „strateginę autonomiją,“ o JAV skeptiškai vertina bet kokius planus, kurie galėtų pakenkti NATO veiksmingumui ir vienybei, taigi jos vadovavimui.
Kad Vašingtonas pertempė stygą rodo ir Lietuvos reakcija. Lietuva, ko gero, yra pati ištikimiausia ir palankiausiai JAV atžvilgiu nusiteikusi ES šalis. Glaudūs santykiai su JAV yra kertinis Lietuvos užsienio politikos akmuo, tai ir lemia kitus svarbius Lietuvos siekius. Be užtikrintos JAV paramos Lietuva nedrįstų taip atkakliai kritikuoti Rusijos bei raginti taikyti jai vis griežtesnes sankcijas.
Kadaise siekusi glaudesnių ryšių su Skandinavijos šalimis ir Vokietija, Lietuva dabar telkia išskirtinį dėmesį ES Rytų partnerystės šalims (kartais net susidaro įspūdis, jog Lietuvai Lenkija jau yra Vakarai). Be JAV užnugario, vargu, ar būtų įmanoma šitokia vienašališka ir netiesiogiai prieš Rusiją nukreipta politika, nes reikėtų labiau kultivuoti santykius su Vakarų Europa, ten ieškoti pritarimo ir palaikymo.
Paprastai JAV yra anapus kritikos. Lietuvos akimis, beveik viskas, ką JAV daro, ji daro nepriekaištingai. Tik Grybauskaitė pirmaisiais savo prezidentavimo metais gebėjo kritiškai vertinti JAV politiką.
Šį kartą Lietuva besąlygiškai nepalaikė Vašingtono. Nors ir švelniai, prezidentas G. Nausėda pakritikavo vadinamąjį AUKUS aljansą, kuris „neturėtų būti įgyvendintas bendradarbiavimo NATO formate sąskaita.“ Bet jis skubiai pridūrė, kad pats sprendimas kurti aljansą buvo teisingas, o dabartinius nesutarimus reikia spręsti diskutuojant.
Atsakingi ES pareigūnai palaikė Prancūziją, bet gana santūriai. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michelis sakė, kad matyti „akivaizdus skaidrumo ir ištikimybės trūkumas“, o ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis tvirtino, kad Niujorke susirinkę ES užsienio reikalų ministrai „išreiškė tvirtą solidarumą su Prancūzija. Bet buvo nutarta neatšaukti kitą mėnesį suplanuoto ES ir JAV prekybos ir technologijų tarybos posėdžio.
JAV vaidmuo užtikrinant Europos saugumą yra per didelis, kad ES nusigręžtų nuo Vašingtono. Bet nepasitikėjimo grūdelis, pasėtas Trumpo prezidentavimo metais, auga, Bidenui nesiseka jo išrauti. Povandeninių laivų afera nėra vienintelis įvykis, kuris skatina europiečius įtariau vertinti JAV kalbas apie vienybės svarbą, jos ryžtą išklausyti partnerius, derinti veiksmus, vengti vienašališkų įtarimų.
Dar gruodžio mėnesį būta įspėjimų, kad nors, skirtingai nuo Trumpo, Bidenas pagarbiai elgsis su Europos šalimis bei nuolat pabrėš transatlantinių ryšių bei sąjungininkų svarbą, jo administracija svarbiausiais klausimais tęs Trumpo „Amerika – visų pirma“ politiką.
Šie nuogąstavimai pradeda pasitvirtinti. Daugelį Europos šalių nuvylė staigus JAV nutarimas greitai išvesti savo karius iš Afganistano be jokių konsultacijų ar veiksmų derinimo su sąjungininkais. Įskaudino ir tai, kad buvo nepaisomi raginimai sulėtinti išvedimo grafiką. ES netenkina tai, kad Vašingtonas nepanaikino kai kurių Trumpo administracijos įvestų ūkio sankcijų ir kad iki dabartinės krizės nebuvo leidžiama ES piliečiams keliauti į JAV, nors ES šalių durys buvo atvertos amerikiečiams.
ES neturi itin daug svertų veikti JAV, juolab, kad daugelis rytų Europos šalių labiau vertina draugystę su JAV negu, tarkime, su Prancūzija, Italija, gal net Vokietija. Antra vertus, negebėjimas pasiekti konsensuso reiškia, kad Bidenui bus sunku pasukti ES politiką Vašingtono pageidaujama linkme, ypač Kinijos atžvilgiu.
AUKUS (Australijos, Jungtinės Karalystės ir JAV) susitarimas bei Vašingtono nutarimas dalytis su Australija povandeninių laivų branduolinių variklių paslaptimis (lig šiol tik Jungtinei Karalystei suteikta prieiga prie šios technologijos) yra bene ryškiausias įrodymas, kad Vašingtonas mano, jog Indijos ir Ramusis vandenynas yra svarbiausias regionas jo saugumui ir ekonominei gerovei, o Kinija – pagrindinė strateginė varžovė. Naujieji laivai bus reikšminga atsvara augančiai Pekino karinei galiai, juolab, kad Kinijos pajėgumai apsiginti nuo povandeninių laivų yra santykinai silpni ir neišvystyti.
Nors JAV nuosekliai tikina, kad nesiekia naujo šaltojo karo, Bidenas ne kartą yra tvirtinęs, jog vyksta konfrontacija tarp demokratijų ir autokratijų. Užsienio politikos vadovas Borrelli yra pareiškęs, jog ES nenori pradėti „šaltojo karo su Kinija,“ o daugelis ES šalių vengia Vašingtono pavyzdžiu taikyti įvairias prekybos ir technologijos sankcijas Kinijai, skeptiškai vertina JAV raginimus sugriežtinti požiūrį į Azijos milžinę.
Suprantamas Vokietijos nenoras laikytis labiau konfrontacinės pozicijos, juk Kinija yra svarbiausia jos prekybos partnerė. Po Vašingtono klastos Prancūzija atkakliau reikalaus, kad ES suformuotų nepriklausomą ir savarankišką Kinijos politiką, o ne nuolankiai prisiderintų prie Vašingtono prašymų. Prancūzija nėra pasaulio galiūnė, bet Briuselyje jos žodis itin svarus. Neprotinga užsitraukti jos nemalonę, ką Vašingtonas gal dar patirs.
