Nors kovo viduryje buvo nustatoma apie 30 naujų ligos atvejų kasdien, vieni žmonės skeptiškai, net su šypsena priėmė prezidento Nausėdos teiginį, kad padėtis kontroliuojama. Gruodį užsikrėtusiųjų skaičius padidėjo apytikriai 100 kartų ir Lietuva pagal naujų užsikrėtimų atvejus, skaičiuojant vienam gyventojui, buvo pirmoji pasaulyje, pagal mirtingumą – pirmajame Europos dešimtuke.
Skaičiai yra iškalbingi. Kovo 31 dieną Lietuvoje iš viso buvo 537 patvirtinti koronaviruso atvejai, balandžio 30 dieną – 1385 patvirtinti atvejai, o gegužės 31 dieną – 1675 patvirtinti atvejai. Taigi, kovo mėnesį kasdien užsikrėtė apie 17 žmonių, balandį – 28 žmonės.
Gegužę padėtis jau gerėjo – kasdien užsikrėtė apie 10 Lietuvos gyventojų. Rudenį lyg gyvenome skirtingame pasaulyje. Rugsėjo 3 d. buvo 25 nauji užsikrėtimai, spalio 1 d. – 172, lapkričio 1 d. – 834 atvejai, gruodžio 8 d. pirmą kartą per vieną dieną nustatyta daugiau negu 3 tūkst. koronoviruso atvejų.
Kas atsitiko? Kodėl Lietuva pavasarį buvo sėkmingos kovos su COVID-19 lyderiu, o metų pabaigoje atsidūrė paskutinėje vietoje? Atsakymo neturiu, bet noriu pasidalyti kai kuriomis mintimis.
Pavasarį laimė tiesiog nusišypsojo, nes tuo metu buvo perdėm aplaidžiai žiūrima į galimus pavojus. Antai, kovo 3 d. į „Žalgirio“ rungtynes su „Chimki“ Nemuno salos arenoje sugužėjo trylika su puse tūkstančių žiūrovų, tarp jų prezidentas Nausėda su žmona. Dar buvo nutarta neatšaukti Kaziuko mugės. Laimingai, tuo metu užkratas dar nebuvo plačiai paplitęs, nes priešingu atveju šie renginiai būtų sukėlę tokias pat tragiškas pasekmes, kaip Madrido valdžios sprendimas Tarptautinės moters dienos proga leisti 120 tūkst. žmonių žygiuoti per Madrido centrą. Po kelių savaičių Ispanijoje COVID-19 patvirtinta daugiau negu aštuoniems tūkstančiams žmonių.
Lietuvos valdžia įvedė griežtas taisykles, uždarė mokyklas, parduotuves, pradėjo reguliuoti viešąjį transportą, riboti laisvą žmonių judėjimą bei susitikinėjimą, ėmėsi ir kitų priemonių. Šitie veiksmai neliko be poveikio, dauguma gyventojų laikėsi drausmingai, vieni iš baimės, kiti iš solidarumo bei atsakomybės jausmo.
Rudenį buvo kitaip. Aiškinama, kad naujasis protrūkis buvo netikėtas, bet protrūkio nebuvo laukta ir kitose ES šalyse. Didėjant užkratų skaičiui, valdžia, kaip ir daugelyje ES šalių, neskubėjo įvesti drastiškų apribojimų, nuogąstaudama dėl galimo poveikio ūkiui.
Artėjantys Seimo rinkimai irgi buvo faktorius. Lietuvos valdžia vengė griežtų COVID-19 suvaldymo priemonių, nenorėdama pripažinti nesėkmės kovoje su pandemija. Toks abejingumas yra nepateisinamas, bet, deja, ir numatomas. Kitokios sudėties Vyriausybė būtų panašiai elgusis, juolab, kad spalio pradžioje naujų užsikrėtimų būta apie 100 per dieną. Rinkimų dieną, spalio 12 d., registruota tik 118 naujų atvejų.
Tarpuvaldis irgi savo darė. Susidarė įspūdis, kad nei nueinanti, nei ateinanti valdžia pagrindinių savo jėgų ir dėmesio neskyrė kovai su pandemija, net kai užsikrėtusiųjų skaičius pradėjo grėsmingai augti. Susigaudė per vėlai. Bet būtų netikslu ir neteisinga perdėm sumenkinti valdžios veiksmus. Antai, ji greitai pareikalavo, kad izoliuotųsi iš kai kurių šalių atvykstantys keleiviai, net kai tose šalyse užkratų plėtra nebuvo didesnė negu Lietuvoje.
Gruodį Lietuva tapo užsikrėtimų lyderė, kai šimtui tūkstančių gyventojų buvo apie 100 užsikrėtimų. Estijoje, Latvijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje šimtui tūkstančių gyventojų užsikrėtimų būta apie 40, taigi du su puse kartų mažiau, o Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Austrijoje nuo 25 iki 20 atvejų. Net pavasarį itin smarkiai nukentėjusiose Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje naujų užsikrėtimų skaičius neviršijo 20, taigi buvo penkis kartus mažesnis negu pas mus.
Europoje nebūta šalių, kurios nuosekliai pirmavo kovoje su pandemija. Tos, kurios pavasarį skynė laurus už novatorišką požiūrį ir neįprastas priemones, rudenį suklupo ir neteko savo vainikų. Pavasarį Švedija neįvedė jokių suvaržymų, verslas nenukentėjo, atrodė, kad ir žmonės liks sveiki, bet rudenį, mirtingumui viršijant kaimynų, Stokholmas buvo priverstas sekti kitų šalių pavyzdžiu.
Pirminė Vokietijos sėkmė buvo priskiriama federalinei valstybės sandarai, kuri leido atskiroms žemėms greitai ir veiksmingai reaguoti į vietos sąlygas, taip pat ir nuosekliam užsikrėtusiųjų žmonių kontaktų nustatymui. Bet rudenį santykinis žemių savarankiškumas gerokai apsunkino pastangas susitarti dėl bendro veikimo plano, o ne visi gyventojai sąžiningai pranešinėjo apie savo kontaktus. Rugsėjo pabaigoje, kai savaitę buvau Berlyne, vokiečių elgesys ne itin skyrėsi nuo lietuvių, ypatingos drausmės nepastebėjau.
Dar keletas pastebėjimų. Valdžioms neišvengiamai tenka atsakomybė už nesėkmes, net ir už tas, kurių ir geriausiomis aplinkybėmis nebūtų galėjusi išvengti. Apmaudu, kad Skvernelio valdžia nesiėmė ypatingų priemonių apsaugoti globos namų gyventojų, nors Vakarų Europos pavasario patirtis buvo parodžiusi, kad jie labiausiai pažeidžiami. Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga skyrė pirmenybę savo nesibaigiančioms spaudos konferencijoms, o ne šių labiausiai pažeidžiamų žmonių gelbėjimui.
Kiek žinau, nebuvo parengti konkretūs planai senukams apsaugoti, nebuvo platinamos geriausios praktikos pamokos. Net dabar neskelbiama, koks procentas užsikrėtimų ir mirčių yra susietas su globos namais ir jų įnamiais.
Neseniai premjerė sakė, kad prezidento suburta ekspertų taryba ilgainiui turėtų persikelti į Vyriausybę, taupant ekspertų laiką. M. Stankūnas sako manantis, kad ekspertų tarybos, suburtos Vyriausybės ir prezidento, viena kitai neprieštarauja, viena jų ilgainiui natūraliai baigs veikti. Vis dėl to gaila, jog Šimonytė nesupranta, kad dabar ne laikas tampyti valdžios paklodę į savo pusę, ji turėtų tai atidėti ramesniam laikui.
Per paskutines keturias dienas smarkiai sumažėjo naujų užkratų skaičius, bet neaišku, ar tai laikina išimtis, susieta su šventėmis ir mažesne testavimo apimtimi, ar viltingos tendencijos pradžia. Pamatysime.