Divizija yra ambicingų gynybos planų simbolis ir potencialus įkūnijimas. Siekiama gynybai skirti 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), reikalui esant pasirengta net skolintis. Reikia klausti, ar Lietuva gali sau leisti skirti tiek pinigų brangiems ginklams. Nepaisant visokiausių aiškinimų ir teisinimų, pinigai gynybai neiškrinta kaip mana iš dangaus.
Kuo daugiau skiriama krašto apsaugai, tuo mažiau lieka kitiems poreikiams: socialinės atskirties mažinimui, pensijoms, sveikatos sistemai, švietimui ir t. t. Seimo nariai ir ministrai gauna gerus atlyginimais, tad, skirtingai nuo vargingesnių Lietuvos gyventojų, jie gali apsieiti be įvairių socialinių paslaugų.
Lietuvos sveikatos sistema neturi pakankamai lėšų, kad galėtų užmokėti už kai kuriuos veiksmingus, bet brangius vakarietiškus vaistus, tad nepasiturintieji turi apsieiti be jų, jų gydymas nėra toks, koks galėtų ir turėtų būti.
Idealiame pasaulyje būtų pakankamai lėšų visiems tikriems poreikiams patenkinti, bet mes negyvename nei tokiame pasaulyje, nei ant jo slenksčio. Nemažai ekonomistų ir kitų ekspertų įspėja, kad artėja sunkesni laikai. Po „Covid-19“ pandemijos bei energetikos šoko po Rusijos invazijos gerokai padidėjo valstybių įsiskolinimai, nemažai kainuos kova su klimato šilimu ir dekarbonizacija, didėja išlaidos gynybai, brangiai kainuos Ukrainos atstatymas, jei pasiseks bent iš dalies išvyti Rusijos kariuomenę.
Labai sparčiai padidėjo palūkanų normos, ir net jei smuks, kaip prognozuojama, jos tuštins valstybės biudžetą. Praeitą savaitę Finansų viceministras Mindaugas Liutvinskis pažymėjo, kad griežtėjanti pinigų politika brangina valstybės skolinimąsi – 2025 metais skolos aptarnavimo suma gali pasiekti 2012 metų rekordą, kai siekė 659 mln. eurų. 2026 metais išlaidos skolos aptarnavimui dar augs – iki 762 mln. eurų.
Jei reikia divizijos ir 3 proc. BVP gynybai, tai reikia. Bet kas nustato, kas yra poreikis ir kas – naudingas, bet nebūtinas patobulinimas? Čia reikia pasikliauti NATO, ypač JAV žvalgybininkais ir Rusijos žinovais, nes Lietuva neturi nei specialistų, nei priemonių tokiems skaičiavimams. Net JAV ilgalaikės prognozės dažnai nepasiteisina.
Svarbu klausti, kaip greitai ir kokiomis aplinkybėmis Rusija galės atkurti savo ginkluotųjų pajėgų, ypač sausumos kariuomenės, pajėgumus, jei toliau bus taikomos griežtos sankcijos. Verta prisiminti, kad kol kas NATO atgrasymo politika veikia tobulai. Rusija nėra puolusi nė vienos NATO šalies, net Lenkijos ir Rumunijos, kurių sandėliuose, geležinkelio skirstymo stotyse bei oro uostose telkiama moderni ginkluotė, prieš gabenant ją į frontą.
Svarbiausi taikiniai apsaugoti NATO gynybinio skydo. Nors nėra jokių garantijų, kad Kremlius toliau laikysis šios politikos, praeities veiksmai yra vienas geriausių šaltinių, leidžiančių numatyti būsimus veiksmus.
3 proc. BVP – tikrai didelė pinigų sumą. Tik Lenkija, kitos Baltijos šalys ir su Turkija nuolat besikivirčijanti Graikija skiria ar ketina skirti tiek lėšų gynybai. Net abi Europos branduolinės galybės, turinčios garbingas karines tradicijas, – Jungtinė Karalystė ir Prancūzija – šiuo metu neketina tokios didelės nacionalinio turto dalies skirti gynybai, nors branduolinės ginkluotės atnaujinimas suėda reikšmingą dalį jų gynybos biudžetų.
Lietuvos įsipareigojimai gynybai yra išskirtiniai, bet tik ateitis parodys, ar šios numatomos išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos, ar jos buvo grindžiamos klaidingomis prielaidomis, asmeninėmis ambicijomis, ar siekiu sukurti drąsios, principingos Lietuvos įvaizdį.
Šaukimas. Nuolat kalbama apie rimtus iššūkius Lietuvos saugumui, bet ar atliekami svarbiausi darbai? Akivaizdu, kad ne visi. Šįmet sausį Krašto apsaugos ministerija pasiūlė šauktinių reformos planą, kuris panaikintų dalį išlygų, didintų šauktinių skaičių bei būtų „judėjimas link visuotinumo“. Jį patvirtinus, pagrindinė privalomoji tarnyba truktų pusmetį, bet būtų įvesta daugiau jos alternatyvų, o šauktinių skaičius nuo 2027-ųjų per metus pasiektų 5 tūkst. vietoj dabartinių 3,8 tūkstančio. Nepaisant prezidento ir konservatorių pritarimo visuotiniam šaukimui, aiškinama, kad kol kas trūksta politinės valios planui patvirtinti.
Padėtis gėdinga. Prieš aštuonerius metus, taigi 2015 m. pradžioje, vyko plačios apimties diskusijos apie ginkluotųjų pajėgų modelį ir šauktinių vaidmenį jame. Visuotinės karinės prievolės kritikai pabrėžė profesionalių karių svarbą, aiškino, jog svarbiau turėti puikų startinį penketuką negu ilgą atsarginių suolelį.
Moterų šaukimas buvo itin skeptiškai vertinamas. Kinta nuostatos, teigiamiau vertinama privaloma karinė tarnyba, labiausiai – vaikinams, bet atsiliekame nuo savo kaimynų. Suomija seniai turi visuotinį jaunuolių šaukimą ir apie 80 proc. vaikinų atlieka karinę prievolę, kuri paprastai užtrunka pusmetį. Estijoje kariuomenėje tarnauja apie pusę 18–28 metų jaunuolių. Itin svarbu tai, kad tarnybos nevengia ir neišvengia elito vaikai. Antai, kai Toomasas Ilvesas buvo prezidentas, jo sūnus buvo kariuomenės rezerve. Švedija prieš penkerius metus sugrąžino karinę prievolę, šaukia ne tik vaikinus, bet ir merginas.
Karybos ekspertas politologas Deividas Šlekys nurodo, kad valdžia iki galo neinformuoja visuomenės apie privalomojo šaukimo trūkumus. Norinčiųjų atlikti tarnybą gretos mažėja, į tarnybą neateina ir privaloma tvarka šaukiami jaunuoliai. Net pernai, vykstant karui Ukrainoje, nepavyko į tarnybą pakviesti nustatyto skaičiaus jaunuolių. Norinčiųjų tarnauti mažėjant, visokiausios išlygos, leidžiančios netarnauti studentams, sportininkams, ūkininkams, kenkia tarnybą atliekančiųjų motyvacijai. Jo nuomone, trumpesnė karinė tarnyba būtų patrauklesnė jaunimui, mažintų jų pasipriešinimą.
Lietuva turėtų sekti Švedijos pavyzdžiu ir įvesti visuotinę privalomąją tarnybą. Lygios teises reiškia ir lygias pareigas. Jei vaikinai tarnauja, turi tarnauti ir merginos. Daugelyje šalių didėja moterų karių procentas. Šiuo metu apie 50 tūkst. moterų tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, iš jų apie 5000 – priešakinėse linijose. 2015–2022 m. moterys sudarė apie 13 proc. Lietuvos kariuomenės narių, apytiksliai paskaičiavus, pernai kariuomenėje buvo apie 1500 tūkst. moterų.
Keičiasi karo pobūdis. Ateities karai iš dalies bus hibridiniai, bus kovojama kompiuteriais, o ne tik kulkosvaidžiais, pasikliaujant elektroninėmis ir kibernetinėmis, o ne tik apsupties operacijomis. Daugelis merginų būtų tiek pat veiksmingos hibridinio karo karės, kaip ir vaikinai. Nurašyti pusę savo jaunimo yra per didelė prabanga tokiai mažai šaliai kaip Lietuva. Nuolat pabrėžiama pilietinio pasipriešinimo svarba, kad tai svarbiausio Lietuvos gynybos principo – visuotinės gynybos – dalis. Vis dėlto, pernai pilietinio pasipriešinimo kursus išklausė vos 3000 žmonių. Apklausų duomenys rodo, kad moterys mažiau pasirengusios dalyvauti pasipriešinime iš dalies dėl to, kad jos nenumano, kaip galėtų būti naudingos pilietinei gynybai. Karinė prievolė pašalintų tą nežinojimą, kaip ir parengtų vaikinus pasipriešinimui ir gynybai.
Lyderystės stoka. Manytum, kad nebūtų sunku susitarti dėl šaukimo. Reformoms nereikėtų skirti šimtus milijonų eurų ir laimėti kitų šalių pritarimą. Absoliuti gyventojų dauguma palaiko gynybos politiką. Tad kodėl negalima susitarti šiuo ir kitais teoriškai nesudėtingais klausimais? Trūksta lyderystės, ypač iš konservatorių partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio.
Pats G. Landsbergis kurį laiką skundžiasi, kad tam tikros šalies institucijos ir politikai pernelyg ramiai žvelgia į šalies gynybos politiką ir gresiančius pavojus. Bet jis neįvardijo nė vienos valstybės institucijos ar konkretaus politiko, kurio požiūris į krašto apsaugą paviršutiniškas. Jo blaškymasis ir neryžtingumas buvo itin akivaizdus per jo interviu praeitą savaitę su Vaidotu Beniušiu.
Atvira paslaptis, kad G. Landsbergio ir krašto apsaugos ministro A. Anušausko bei kariuomenės vadovybės santykiai įtempti, sakoma, kad net itin įtempti. Kad ir kokie jie būtų, G. Landsbergis teisingai pažymi, kad būtina suvienodinti požiūrį į saugumo politiką. Tai turėtų būti jo pirmoji užduotis. G. Landsbergis dėvi dvi kepures: užsienio reikalų ministro ir didžiausios koalicijos partijos pirmininko.
Pribrendo laikas skirti pirmenybę pirmininkavimui ir vienybės paieškoms, nors tai neabejotinai mažiau patraukli užduotis nei skraidyti po įvairias šalis, susitikinėti su aukštais pareigūnais ir rengti spaudos konferencijas, kuriose smerkiama Rusijos agresija ir raginama vieningiau ir atkakliau remti Ukrainą. Lietuvoje jo laukia rimtesni namų darbai. Ir jie skubūs, nes greit prasidės rinkimų maratonas bei su juo susietas politinis pozavimas, apsunkinantis sprendimus.
Svarbu priimti patikslintą šauktinių reformos planą. Ne mažiau svarbu paskelbti moratoriumą ir bent laikinai palaidoti ginčus su Vokietija dėl brigados dislokavimo, nes tai tik aitrina nuotaikas ir skatina bergždžius ginčus. G. Landsbergis neslopina nesutarimų, o skatina sumaištį.
Tiesiog nesuprantama jo užuomina, kad neturint atsakymo, ar Vokietijos brigada Lietuvoje bus dislokuota visu pajėgumu, neatmestina galimybė papildomų karinių dalinių prašyti iš kitų NATO sąjungininkų. Kaip jis įsivaizduoja šį procesą? Vokietijai dislokavus du tūkstančius karių, ar jis kvies kitas šalis – Prancūziją, Ispaniją, Italiją ar gal kelias iš jų – atsiųsti tinkamą karių skaičių? Ar kokia nors šalis teigiamai reaguotų į tokį kvietimą, akivaizdžiai nedraugišką Vokietijos atžvilgiu? Ir kam išvis spekuliuoti apie tai, kas bus ar ko nebus po trejų, ketverių metų, juolab tokiu vieną svarbiausių sąjungininkų įžeidžiančiu būdu?
