1949 m. į Lenkiją prasiveržęs partizanas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas savo pranešimą Vakaruose esančiam Juozui Lukšai baigė šiais žodžiais: „Pabaigą parašyk pats, tik iškeik amerikonus. Aš tų ‚auksinių kiaulių‘ nekenčiu labiau už rusus. Iš tavo laiško supratau, kad iš tavęs šaiposi. Pasiūlyk jiems patiems eiti per vielas. Dėl smarado aš manau negalima būtų iš paskos eiti.“ Daugelis partizanų panašiai jautėsi apgauti ir išduoti.
JAV išsivadavimo pažadų klausimas iškilo, perskaičius istorikės Reginos Laukaitytės neseniai išleistą knygą „Pokaris Lietuvoje, belaukiant išlaisvinimo“. Tai rimtas darbas, nuosekliai tyrinėjantis vadinamuosius „nelegalus.“ Nelegalai nebuvo nei partizanai, nei pasyviosios rezistencijos nariai. Tai žmonės, kurie slapstėsi savisaugos sumetimais, kad nebūtų suimti ar ištremti. Jie slapstėsi bunkeriuose, gyveno ne savo namuose ar kaime, keitė tapatybę, apsirūpino suklastotais dokumentais, išardė šeimas, vaikus patikėdami kaimynams, siekdami išvengti jų ištrėmimo.
Nelegalus sudarė margas žmonių būrys: mobilizacijos vengiantys vyrai ir dezertyrai, į Vakarus nepasitraukę valdininkai, policininkai, birželio sukilėliai, „kapitalistai“, partizanų šeimų nariai, ištrėmimo išvengę ar iš tremties pabėgę (dažnai moterys), saugumiečių verbuojami, kunigai (88 iš 652), prievolių neįgyvendinę valstiečiai, filtracijos vengiantys, dokumentų neturintys arba tapatybę keitę. R. Laukaitytė mano, kad slapstėsi apie 150 tūkst., dar 40–50 tūkst. išvyko iš Lietuvos, dauguma į Latviją ir Kaliningrado sritį, taigi apie dešimtadalį gyventojų.
Daugelis mobilizacijos vengusiųjų (apie 90 tūkst.) legalizavosi iki 1948 m. Nelegalų gretas papildė 1948 m. ir 1949 m. trėmimų išvengusieji, nors manau, kad jų būta mažiau negu 24 tūkst., kuriuos mini R. Laukaitytė.
Trys faktoriai skatino žmones tapti nelegalais ir slapstytis. Pirmiausia ydinga teisinė sistema, leidžianti bausti už kilmę, giminių veiksmus, drakoniškas bausmes taikanti menkiems nusikaltimams ir nesuteikianti progos gintis. Šio teisingumo „vaisiai“ buvo akivaizdūs. Buvo ištremta apie 115 tūkst., o į lagerius išvežta per 142 tūkst., iki 1953 m. buvo nubausti 108 tūkst. mokesčių laiku nesumokėjusių ir 33 tūkst. prievolių neįvykdžiusių valstiečių. Reikšmingai prisidėjo pokario suirutė, kuri smarkiai didino tikimybę pasislėpti ir pradingti iš valdžios akių. Trečiasis faktorius buvo įsitikinimas, jog greit kils karas ir Lietuva bus išlaisvinta.
R. Laukaitytės nuomone, karo viltis skatino trys priežastys. Vokiečių okupacijos metais įsitvirtinęs įsitikinimas, kad Vakarai sieks įgyvendinti Atlantos Chartijos principus, ką pabrėždavo ir partizanų spauda. Be to, sovietų žiniasklaida nuolat rašė apie anglosaksų kėslus, kad pasaulis stovi ant „imperialistinių jėgų“ provokuojamo naujo karo slenksčio, apie taikos šalininkų judėjimo kongresus ir suvažiavimus. Visa tai stiprino įsitikinimą, kad karas greit kils. „Tiesa“ net išspausdino 1946 m. Winstono Churchillio kalbą apie geležinės uždangos nuleidimą su komentarais, bet be kalbos turinio iškreipimų. 1947 m. Kominformo suvažiavime ideologiją kuravęs Politbiuro narys A. Ždanovas teigė, kad JAV rengiasi naujam karui, siekia pavergti visą Europą.
Trečiasis ir neva svarbiausias faktorius buvo užsienio radijo stotys, ir ne tik lietuviškos, kurios skatino greitų pokyčių lūkesčius. Negaliu pritarti šiam teiginiui. Išeivija irgi laukė karo, gal net ilgiau negu Lietuvoje, tikėjo, kad jis greit prasidės. Bet ji nesiklausė Vakarų laidų, tai tos laidos nebuvo būtina tikėjimo karu sąlyga, tad ir ne svarbiausias faktorius. Viltis labiau veikė kiti veiksniai.
R. Laukaitytė ragina peržiūrėti du istoriografijoje įsitvirtinusius teiginius: (i) gandai apie greitą išlaisvinimą neturėjo pagrindo; (ii) „Vakarai nieko nežadėjo“ – jos nuomone, žadėjo. Gandai apie greitą išlaisvinimą turėjo pagrindą. Įtampos buvo itin didelės. Sovietams ne be smurto arba grasinimų į savo imperiją įtraukiant Rytų Europos šalis, Vakarai jautė poreikį priešintis. Po metų Harry‘is Trumanas paskelbė savo doktriną.
Esą kiekviena tauta turi rinktis tarp dviejų santvarkų, o JAV turi ryžtis palaikyti laisvas tautas, kovojančias prieš mėginimus jas pavergti.
Partizanų spauda itin teigiamai vertino kalbą, laikė ją būsimo išlaisvinimo pažadu. 1948 m. prasidėjo Berlyno blokada, sulaukusi tvirto Vakarų atsako. 1949 m. įkurta NATO. 1950 m. prasidėjo Korėjos karas, į kurį įsitraukė jau komunistų valdoma Kinija.
Šiomis aplinkybėmis ne tik lietuviai, bet ir kitos Rytų Europos tautos tikėjo, kad greit kils karas. Apie 40 proc. amerikiečių manė, kad per metus dvejus kils karas. Tikėjimas, kad bus karas, nebuvo lakios fantazijos išdava.
Sunkiau nustatyti, kiek tikslus teiginys, kad Vakarai nieko nežadėjo. Neginčytina, kad būta tikinimų, kad išlaisvinimo diena artėja, kad sovietų priespauda nebus amžina, 1952 m. respublikonų partija skelbė tikslą „išlaisvinti komunistų pavergtas tautas“, kalbėta apie teisėtą jų laisvės troškimą. Bet iš JAV valdžios nebūta tiesioginių pažadų arba įsipareigojimų.
Įsidėmėtina tai, kad partizanai nemini, kurių stočių klausėsi. Kaip ne kartą pastebėta, Amerikos balso lietuviškos laidos prasidėjo 1951-02-16, Madrido ir Romos radiofono vėliau. Ar jie žinias sėmė iš BBC ir VOA rusiškų ar vokiškų programų?
Pažadų laisvai neišdavinėjo net kovingiausios radijo stotys. Laisvosios Europos radijo nepaprastai įtakinga vengrų tarnyba dažnai kaltinama sąmoningai skatinusi Vengrijos sukilėlius 1956 m. Tada klausytojai buvo raginami nepasitikėti Imre Nadžiu (Imre Nagy), jį traktavo kaip priešą, siūlė jį pašalinti, retransliavo sukilėlių radijo laidas, skatino nenuleisti rankų tol, kol nebus pasiekti svarbiausi tikslai. Bet tik vienoje programoje buvo teigiama, kad bus suteikta karinė pagalba, būtent lapkričio 4 d., kai sovietų tankai grįžo į Budapeštą po ankstesnio pasitraukimo.
Lietuviai politikai irgi nesišvaistė pažadais. R. Laukaitytė pripažįsta, kad „nė vienas kalbėjusių nepranašavo karo, neminėjo jokių konkrečių datų, tačiau nevengė tėvynėje taip laukto prieveiksmio – „greit“. Net prasidėjus Korėjos karui, VLIK‘as laikėsi gana santūriai. J. Lukšos į Lietuvą atvežtame atsišaukime „Laisvė ateina iš Vakarų“ rašoma, kad Vakarai esą pasiryžę panašiai reaguoti kaip Korėjoje, „bet kurioje vietoje, kur tik sovietai sukurtų karo židinį.“ Taigi, be sovietinio antpuolio karo nebus, tad lemiamą vaidmenį pradedant karą turės Kremlius, ne JAV.
Ne užsienio radijai, bet pats gyvenimas, užgožtas komunistų smurto, turėjo svarbiausią įtaką gandų apie greit prasidedantį karą įsitvirtinimui. Partizanai laukė karo, nes tai buvo vienintelė galimybė jiems likti gyviems.
Karo laukė nelegalai, kurie suprato, kad, karui nekilus, ilgainiui bus sugauti, o jei liks laisvi, gyvens baimėje ir nuolatinėje įtampoje, kad bus suimti. Laukė jo ir valstiečių dauguma, nes tai būtų reiškę kolektyvizacijos baigtį. Partizanų žiniomis ir kitokiais gandais buvo tikima (ir pačių partizanų), nes norėta jais tikėti.
R. Laukaitytė nurodo, kad 1955 m. pavasarį kilo paskutinis didelis įsitikinimo ir vilties proveržis, kad karas neišvengiamas. Gandai neužfiksuoti tik 6 iš tuometinių 89 rajonų, o gandai sklido iš visų visuomenės sluoksnių. Vengrijos revoliucija palaidojo visas tokias viltis. Jei Vakarai nesikišo, kai Vengrijos sostinėje buvo puolami ir naikinami sovietų tankai, tai jie nesikiš, palaikydami tautą, kurios ginkluotas pasipriešinimas buvo palaužtas prieš 5 metus.
