Padėtis dabar radikaliai kita. JAV prezidentas J. Bidenas ir atsakingi ES vadovai atvirai kalba, kad Rusija gal rengiasi pulti Ukrainą. Panašiai nerimauja iškilūs specialistai, kurie, skirtingai nuo savo kolegų rytų Europoje, nemano, kad kovingumas ir agresija yra sudėtinės Rusijos valstybės DNR dalis.
Bidenas siekia suburti NATO sąjungininkus, pareiškė, kad antpuolio atveju Vašingtonas paskelbtų Maskvai beprecedentes sankcijas, kurios sukeltų tokių ekonominių pasekmių, kokių Putinas dar nėra matęs. Jis tai atvirai pareiškė per savo pokalbį su Putinu gruodžio pradžioje. Nemažiau svarbu tai, kad jis reagavo į dažnus Putino nusiskundimus, jog JAV ir NATO rimtai netraktuoja Kremliaus įspėjimų, nerodo pakankamai pagarbos.
Daugelis veiksnių skatina Rusiją žvanginti ginklais. Nepaisant ganėtinai sėkmingų pastangų apeiti ir neutralizuoti besitęsiančias Vakarų šalių sankcijas, jos neigiamai veikia Rusijos ūkį ir nėra jokių ženklų, kad jos bus atšauktos. Išblėso pirminės viltys, kad bus galima susišnekėti su naujuoju Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu. Įvyko atvirkščiai – jis užima vis griežtesnę poziciją, nedaro nuolaidų Kremliui. Kasmet Maskva praranda politinę ir kultūrinę įtaką Ukrainoje, puoselėjama ukrainiečių kalba ir kultūra, neišvengiamai rusų kalbos ir kultūros sąskaita. Europos šalys vieningai palaiko Ukrainą.
Svarbiausias veiksnys – tai laipsniškas Kijevo priartėjimas prie NATO ir vis glaudesnis karinis bendradarbiavimas. Net jei Ukraina niekada neįgis NATO narystės, ji gilina savo ryšius su NATO, ilgainiui gali tapti neoficialia santarvės nare. Šį rudenį Putinas pažymėjo, kad nors Ukrainai formaliai negali būti suteikta narystė NATO, „teritorijos karinė plėtra jau vyksta. Ir tai tikrai kelia grėsmę Rusijai“. Ši karinė parama yra didelė, jos apimtis smarkiai auga.
Pirmaisiais metais po Krymo aneksijos Lietuva buvo pirmoji ir kurį laiką vienintelė ES šalis, tiekusi ginklus Kijevui. Dabar JAV yra paskyrusi daugiau nei 2,5 milijardo dolerių paramos, įskaitant oro stebėjimo bei kontrartilerijos radarus, dronus, ginkluotus patrulinius katerius ir, svarbiausia, prieštankines sistemas „Javelin“. Anot Putino, „karinio potencialo didinimas prie mūsų sienų“ yra pavojinga, tad jis reikalauja „patikimų, teisiškai fiksuotų garantijų“, kad NATO toliai nesiplės į rytus, nesteigs karinių bazių buvusiose sovietinėse respublikose, įskaitant Centrinės Azijos šalis, nedislokuos puolamųjų smogiamųjų ginklų sistemų Rusijos kaimynuose, susitars dėl raketų dislokavimo apribojimų.
Didelė dalis Putino reikalavimų turi siurrealistinį atspalvį, lyg Rusija neseniai buvo užpulta, sėkmingai apsigynė ir dabar reikalauja, kad agresorius atitrauktų savo karius iš placdarmų ir vietovių, kuriose buvo sutelkęs savo pajėgas puolimui.
Vienintelė bėda – NATO nepuolė Rusijos, o jei įvyktų konfliktas, Rusija nešvęstų pergalės, negalėtų diktuoti sąlygų. Be to, Putinas puikiai supranta, kad joks JAV prezidentas nesuteiks teisiškai fiksuotų garantijų, kurios nedera su pagrindinėmis NATO ir JAV nuostatomis, juolab, kad kreipiamasi nepriimtinu įsakmiai ultimatyviu tonu
Antra vertus, kai kurie Putino reikalavimai svarstytini, vienų jų įgyvendinimas net didintų JAV saugumą. Rusijai ir TSRS visada didelį nerimą kelia ir keldavo Rusijos pasienyje dislokuotos raketos. Per Kubos raketų krizę Rusija sutiko atitraukti savo raketas, nes prezidentas Kennedy slapta įsipareigojo išvesti Turkijoje dislokuotas raketas „Jupiter.“ Kremlius pažadėjo to viešai neminėti, ir susitarimas liko toks slaptas, kad apie jį nežinojo net viceprezidentas L. Johnson.
Raketų dislokavimas rytų Europoje ar Ukrainoje smarkiai destabilizuotų padėtį, nes iš ten raketa per kokias penkias minutes pasiektų Maskvą, kas skatintų Kremlių pradėti kontrpuolimą, dar neišaiškinus, ar blyksnis radaro ekrane yra atskriejanti raketa arba tik kompiuterio gedimas.
Prieš penkiasdešimt metų iškilus politologas R. Jervis rašė, kad tai, ką viena valstybė laiko apsidraudimu, priešas matys kaip apsupimą. NATO karių artėjimas prie Rusijos sienų gali kelti nerimą Kremliui, nes prisideda prie saugumo dilemos sukūrimo, būtent situacija, kai veiksmai, kurių valstybė imasi siekdama padidinti savo pačios saugumą, pvz., tobulindama savo ginkluotę arba dislokuodama savo karius svetimoje šalyje, sukelia kitų valstybių reakcijas, kurios savo ruožtu lemia pirminės valstybės saugumo sumažėjimą, o ne didėjimą.
Mes gal įsitikinę, kad NATO niekada nepuls Rusijos, bet Maskva žino, jog nors prezidentai H. Trumanas ir D. Eisenhower tvirtino, kad JAV niekada nepradės preventyvinio karo, šią nuostatą pakeitė prezidentas G. W. Bush, o prezidentas B. Obama per JAV per nacionalinės strategijos peržiūrą neatsisakė teisės vienašališkai panaudoti prevencinę jėgą.
Putino padėtis nepavydėtina. Rizikinga įsiveržti į Ukrainą, lengvos pergalės nebus. Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra nepalyginamai geriau parengtos, motyvuotos ir ginkluotos nei 2014–2015 m. Jos gali nesugebėti atremti puolimo, bet sukeltų didelių nuostolių Rusijos pajėgoms, kas rimtai pakenktų Putino populiarumui. Ukrainos žmonės dabar labiau palaiko vyriausybę ir remtų su įsibrovėliais kovojančius partizanus, kurių nuslopinti būtų beveik neįmanoma. Ekonominės sankcijos būtų žiaurios, „Nordstream II“ nebūtų baigtas, Rusija taptų valstybe pariju.
Jei neįvyks kokie nors nenumatomi pokyčiai, galimybė priversti Ukrainą paklusti Rusijos valiai kasmet mažėtų, o jos ryšiai su Vakarais tik stiprėtų. Nemaža tikimybė, kad Putinas taps vadu, kuriam valdant buvo prarasta Ukraina – gėdingas palikimas žmogui, kuris negaili pastangų, mėgindamas įtikinti visus, kad rusai ir ukrainiečiai yra broliškos tautos, lemtos gyventi kartu.
Jei Putinas tiki, kad dabar yra paskutinė proga primesti savo valią, jis gali nutarti lošti va banque ir pradėti puolimą. Bet gal jis tik siekia priversti Vakarus rimčiau žiūrėtį į Rusijos norus, pagarbiau su ja elgtis bei sulėtinti Ukrainos integravimo tempus? Bidenas protingai pasielgė dieną po virtualaus pokalbio, nedviprasmiškai sakydamas, jog JAV ginkluotosios pajėgos neįsivels į konfliktą (tą neseniai davė suprasti ir Jungtinė Karalystė).
Tuo buvo pasiekti du svarbūs tikslai. Ukraina buvo informuota, kad JAV nestos į karą su Rusija, tad privalu jai elgtis atsargiai ir neišprovokuoti konflikto, kaip Gruzija padarė 2008 m. Antra, buvo netiesiogiai pripažinta, kad Rusija yra pakankamai galinga, kad JAV jai nemes tiesioginio iššūkio ir nerizikuos platesniu konfliktu, iš dalies ir dėl to, jog Ukraina nėra NATO narė.
Viliuosi, kad Bideno pastabos ir veiksmai įtikins Rusiją, kad pravartu ieškoti išeities iš dabartinių spąstų. Vašingtonas neslepia, kad jis ir daugelis NATO narių neskuba Kijevui siūlyti narystės, nors neatsisakys ir nepakeis savo „atvirų durų“ politikos. Bidenas gali Rusijai duoti suprasti, kad JAV neketina išdėstyti puolamųjų raketų Ukrainos teritorijoje, yra pasirengusios deramai atsižvelgti į teisėtus Rusijos saugumo interesus, aktyviau dalyvauti, sprendžiant esmines problemas.
Tokiais žingsniais nebūtų pataikaujama Rusijai, vieni net didintų JAV saugumą. Bet Putinas deramai nereagavo į Bideno ištiestą ranką, net pagriežtino reikalavimas, pagrasindamas, jog Maskva yra pasirengusi imtis karinių priemonių, atsakant į „nedraugiškus“ Vakarų veiksmus.
Manoma, kad jei Rusija puls, ji puls sausio mėnesį, veikiausiai pabaigoje. Tad yra laiko įtikinti Putiną, kad avantiūra Rusijai per brangiai kainuos, ir kad galima ieškoti ir rasti ne idealų, bet visiems minimaliai pakenčiamą sprendimą. Jei nepasiseks susitarti, o Putinas įsakys įsiveržti į Ukrainos žemes, Rusija ir jos žmonės smarkiai nukentės.