Lenkijos komunistų valdžia neteko savo legitimumo, kai 1980-ųjų rugpjūtį–rugsėjį prasidėjo masiniai streikai ir buvo įkurta „Solidarumo“ profsąjunga. Po metų ji turėjo 10 milijonų narių, taigi kas trečias Lenkijos gyventojas jai priklausė, bet komunistai išliko valdžioje iki 1989 m.
Demokratijos ir „Solidarumo“ pergalė sietina su M. Gorbačiovo pertvarkomis. 1968 m. čekų ir slovakų tautos atbudo, žengė tvirtus žingsnius laisvėjimo ir demokratijos linkme, bet Varšuvos pakto karių intervencija palaidojo „Prahos pavasarį“, dvidešimt metų Čekoslovakiją valdė itin represinis režimas, kuris mažai kuo skyrėsi nuo Rytų Vokietijos ir Rumunijos diktatūrų.
Žavesį kelia Baltarusijos gyventojų atkaklūs protestai, bet jie toli gražu neprilygsta Čekoslovakijos ir Lenkijos laisvėjimui nei savo apimtimi, nei save gelme. Tikėtis jų sėkme gana nerealistiška, bet verta prisiminti, kad prieš mėnesį gal tik vienas antras žmogus svajojo apie tą įvykių raidą, kurią šiandien stebime.
Lenkijos ir Čekoslovakijos revoliucijų likimą didele dalimi lėmė Sovietų Sąjunga, jos intervencija Čekoslovakijoje, intervencijos grėsmė Lenkijoje. Sovietų Sąjungos nebėra, bet turime Putino Rusiją, kuri dar nėra tariusi savo paskutinio žodžio.
Rytų Europos studijų centro apklausti Lietuvos ekspertai mano, kad Lukašenka išlaikys politinę valdžia, ir nė vienas iš vienuolikos žinovų nemano, kad „Kremlius įsitrauks į Baltarusijos krizę, siekdamas pakeisti Lukašenką Rusijai palankesniu vadovu“.
Šios galimybės neatmesčiau, nors daug kas priklauso nuo savybių, kurios ženklintų tą Rusijai „palankesnį vadovą“. Juk Rusijai gali būti palankesnis tas vadovas, kuris palankesnis ir baltarusiams.
Putinas turi nutarti, kas jam yra svarbiau: ar 1) kad Baltarusija liktų ištikima Rusijos sąjungininke, 2) kad baltarusių dauguma toliau laikytų Rusiją artima ir draugiška šalimi, 3) kad Lukašenka išliktų valdžioje.
Jei reikia rinktis, ar išlaikyti dabartinius santykius su Baltarusijos valstybe, ar puoselėti palankias Baltarusijos visuomenės nuostatas Rusijos atžvilgiu, Putinas neabejotinai skirs pirmenybę santykiams su valstybe.
Dabartinio geopolitinio Baltarusijos statuso išlaikymas yra vienas pagrindinių užsienio politikos tikslų. Baltarusija turi likti Rusijos įtakos sferoje, antrasis Maidanas būtų visiškai nepriimtinas, tad, nesant kitos išeities, Putinas griebtųsi karinės intervencijos, nors tai sukeltų griežtas Vakarų sankcijas. Jau „netekęs“ Ukrainos, Putinas negali „pralošti“ Baltarusijos.
Krizės pradžioje Kremlius laikėsi gana santūriai, atidžiai stebėjo, ar Lukašenka, skirtingai nuo Janukovičiaus, pasiryžęs visomis įmanomomis priemonėmis laikytis valdžios, ar politinis elitas ir saugumo tarnybos jį palaiko. Kai Kremlius įsitikino, jog Lukašenkos režimo pamatai nebraška, jo tonas pakito. Padaugėja griežtesnių pasisakymų prieš Vakarus, piktinamasi dėl tariamo kišimosi.
Šia retorika ne tik siekiama sukurti naratyvą, kuriuo būtų galima pateisinti savo intervenciją, ypač Rusijos žmonėms, bet ir siunčiamas signalas Baltarusijos elitui ir saugumo tarnyboms, kad jos turi Kremliaus palaikymą ir nebus paliktos likimo valiai, tad neturi nusileisti opozicijai, siekti dialogo, juolab kompromiso.
Nors vis dar gali būti netikėtumų, režimas išgyveno protestų audrą, politinė padėtis stabilizuojasi, jam netyko didesnių grėsmių. Antra vertus, Lukašenka diskredituotas, jis neatgaus baltarusių pasitikėjimo, negebės atkurti savo autoriteto. Lukašenkos likimas valdžioje yra veiksnys, kuris didina netikrumą, skatina opoziciją nenurimti, apsunkina pastangas normalizuoti padėtį. Šiuo atžvilgiu Lukašenka yra minusas, našta, ką puikiai supranta Kremlius.
Kaip jau minėta, baltarusiai yra draugiškai nusiteikę rusams ir Rusijai. Nėra jokių garantijų, kad šios nuostatos išliks. Jos gali keistis, jei įsiviešpataus įsitikinimas, jog Lukašenka lieka valdžioje tik Rusijos dėka. Putinas supranta, kad ilgainiui mano priešo draugas tampa mano priešu, kad nepopuliaraus Lukašenkos palaikymas turi kainą.
Jei reikia rinktis tarp teigiamų baltarusių nuostatų ir Lukašenkos, Putinas pirmenybę skirs visuomenei. Geriau užtikrinti baltarusių draugiškumą negu palaikyti nemylimą autokratą. Tik išskirtinėmis aplinkybėmis vienas asmuo svarbesnis už visuomenės nuostatas, pvz., jei jis vienintelis, kuris gali užtikrinti tvarką ir saugumą, arba nusigręžimas nuo jo būtų interpretuojamas kaip neištikimybės požymiu. Bet Lukašenka ne tas žmogus,
čia ne tos aplinkybės.
Putinas asmeniškai nemėgsta Lukašenkos, nemėgsta ir jo politikos. Neturiu omenyje tik pastarųjų metų flirtą su Vakarais, arba 33 organizacijos „Wagner“ samdinių sulaikymą bei užuominas, jog Maskva organizavo perversmą ar mėgino destabilizuoti padėtį prieš rinkimus. Jau kurį laiką Lukašenka stengiasi atsiriboti nuo Rusijos, nesipriešina istorijos interpretacijoms, kurios pabrėžia istorinius Gudijos ryšius su Lietuva ir Vakarais, vaizduoja Maskvos kunigaikštystę ir Rusiją kaip priešą.
Galutinai stabilizavus padėtį Baltarusijos, Lukašenkos išlaikymas taps prabanga, jo nepopuliarumas gali skatinti naujus protestus. Kyla klausimas, kaip jį pašalinti ir kuo jį iškeisti. Negalima jo sulaikyti, įmesti į bagažinę ir išvežti į Maskvą. Idealiomis sąlygomis valdžios grietinėlė ir jėgos struktūros pareikštų nepasitikėjimą ir reikalautų, kad jis pasitrauktų. Jiems būtų naudinga atsikratyti odioziniu tapusio diktatoriaus.
Jei Putinas būtų racionalus, jis mėgintų įgyvendinti peršamą scenarijų. Bet Navalno nunuodijamas verčia klausti, kiek pats Putinas racionalus? Ar jis pakankamai pasitikės galimais Lukašenkos įpėdiniais? Kiek artimiausia Lukašenkos aplinka pasiryžusi bendrauti su Rusija, ar tarp jų išsivystė koks nors baltarusiškas „patriotizmas“, kuriam Kremliaus kišimasis būtų nepakenčiamas? Į šiuos klausimus neturiu atsakymo, bet verta juos kelti, nes Kremliuje be abejo svarstomas Lukašenkos pašalinimas.