Kęstutis Girnius. Ar prezidentas per daug kalba?

Valdančioji koalicija ir Vyriausybė atmetė jo ultimatyvų ir dažną reikalavimą iš pareigų pašalinti susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių. Pasak premjero Sauliaus Skvernelio, kaltinimai, kad Narkevičius įdarbino mažiausiai 20 savo partiečių ir su jais susijusių žmonių ministerijai pavaldžiose įmonėse, yra visiškai nepagrįsti, nors Nausėda tikino, kad informacija yra pakankamai rimta.

Antradienį valdantiesiems pritrūko tik vieno balso tam, kad būtų atmestas prezidento veto įstatymui, kuris būtų nuleidęs Seimo rinkimų kartelės nuo dabartinių 5 proc. partijoms ir 7 proc. koalicijoms iki 5 ir 3 proc. Reikėjo 71 balso, sulaukta tik 70.

Prezidentą iš dalies išgelbėjo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kuris nedalyvavo balsavime, tuo dar kartą įrodydamas, jog jis priklauso „prezidento frakcijai“.

Vos vienu balsu buvo išvengtas politinis „dvigubas dublis“, būtent, kad Seimas du kartus tą pačią savaitę prezidentui skeltų antausį. Tai turėtų kelti susirūpinimą prezidento komandai ir jo šalininkams, nes tokie pralaimėjimai kenkia jo autoritetui, mažina jo politinį kapitalą, kelia pavojų ambicingiems planams kurti „gerovės valstybę“.

Vienas draugas taikliai pastebėjo, kad Nausėda ir jo komanda dar tik mokosi ir bando susigaudyti. Jo problema – niekad gyvenime nepriiminėjęs sprendimo, nevadovavęs komandai, nesulaukęs kritikos, prie jo gan lengva prieiti, taigi turi praeiti bandymų ir klaidų kelią. Galima pridurti, kad jo polinkis per daug kalbėti, šnekėti, net plepėti paaštrina šias silpnybes.

Net palankiausiomis aplinkybėmis būtų buvę sunku pašalinti Narkevičių, bet prezidentas su kulkosvaidžiu šovė sau į koją, tvirtindamas, kad J. Narkevičius „įdarbino“ mažiausiai 20 savo partiečių ir su jais susijusių žmonių ministerijai pavaldžiose įmonės.

Mesdamas šitokį konkretų kaltinimą, Nausėda turėjo turėti sąrašą tų dvidešimties partiečių, jų samdymo datas bei pareigybes. Sunkiai suprantamas jo komandos aplaidumas, nutarimas prezidentui perduoti nepatikrintą informaciją. Bet pagrindinė atsakomybė tenka Nausėdai, kuris paviešino nepatikrintus priekaištus.

Susidaro įspūdis, jog Nausėda dar mano, kad prezidentui išreiškus savo nuomonę, politikai ir visuomenė skubės ją įgyvendinti. Taip nėra. Užuot skubėjęs reikalauti, Narkevičiaus galvos, jis turėjo apskaičiuoti kokia yra tikimybė, kad valdančioji koalicija tenkins jo prašymą. O tikimybė buvo maža.

Pirma, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ir jos vadovas Valdemaras Tomaševskis nėra linkę daryti kompromisų. Partija turi pastovią rinkėjų bazę ir tik minimalią galimybę ją praplėsti, tad jai nėra gyvybiškai svarbu likti valdžioje. Reikia prisiminti, kad 2014 m. LLRA nutarė trauktis iš valdančiosios koalicijos, kai priešindamasi tuometinio premjero A. Butkevičiaus valiai, partija išreikalavo, kad R. Cytacką vėl būtų paskirta Energetikos ministerijos viceministre.

Antra, kadangi trapiai valdančiajai koalicijai svarbu turėti LLRA palaikymą, buvo galima numatyti, jog ji vengs žingsnių, kurie sukeltų LLRA rūstybę, tad nepritars Narkevičiaus pašalinimui.

Narkevičius netinka būti ministru, suprantamas Nausėdos noras jį pašalinti. Bet ar protinga ultimatyviai reikalauti jo atleidimo, žinant, kad Vyriausybė ir koalicija jį tvirtai palaiko? Ar nebuvo galima elgtis subtiliau, atvirai įvardyti Narkevičiaus trūkumus, stengtis sugėdinti koaliciją, raginti, o ne reikalauti, kad jis būtų pašalintas?

Nemanau, kad šiuo atveju tokia taktika būtų veiksminga. Karbauskis ne tas žmogus, kuris susigėdytų ar įvertintų subtilybes. Be to, kartais reikia kalbėti tiesiai šviesiai, užuot vyniojus reikalus į vatą. Kartais svarbu atvirai pabrėžti principus ir juos ginti, nors tuo užtikrinama politinė nesėkmė.

Tikiu, kad prezidentas išmoks, kada ir už ką reikia kovoti, kada protingiau trauktis, kurie planai svarbūs, kurie antraeiliai, prisimindamas, kad politinio kapitalo atsargos nėra begalinės, kad jas iššvaisčius, bus sunku jas vėl sukaupti.

Prezidentas, kaip ir daugelis Lietuvos politikų, bet kitaip nei jo pirmtakė, yra lengvai prieinamas ir atvirai bendrauja su žiniasklaida. Gal perdėm atvirai, nes neribojamas atvirumas, kaip rodo buvusio premjero Andriaus Kubiliaus atvejis, gali būti kenksmingas. Žiniasklaida ieško naujienų, ne senienų, tad daugiau dėmesio skiria neapgalvotoms politikų pastaboms, nusišnekėjimams, klaidoms negu gerai žinomų nuostatų išdėstymui .

Nausėda pareiškė pritariąs planams nuleisti Seimo rinkimų kartelės nuo dabartinių 5 proc. iki 4 proc. Tokia pozicija gal valstiečiams sukėlė įspūdį, kad jis pritars ir didesniam kartelės mažinimui ir nevetuos įstatymo, net ir po to, kai aiškino, jog 3 proc. kartėlė gali didinti sąmyšį Seime, mažinti Vyriausybės veiksmingumą.

Nežinau, ar prezidentas savęs klausė, ar pritarimas 4 proc. barjerui nebus laikomas pritarimui ir 3 proc.?

Nausėda ketina aktyviai dalyvauti vidaus politikoje, kurti vadinamąją „gerovės valstybę“. Kova su socialine atskirtimi reikalaus radikaliai pertvarkyti dabartinę regresinę mokesčių sistemą, kad būtų galima ženkliai didinti įmokas į biudžetą.

Penktadienį jis pasakė, kad „atėjo metas pasakyti, kad padarėme klaidą pernelyg ilgai ekonomikoje leidę klostytis „laukinių Vakarų“ principams ir sąlygoms... Pernelyg išaukštinome nematomą rinkos ranką“. Šios valstybės kūrimui smarkiai priešinsis tie, kuriems naudinga dabartinė sistema, o pokyčiai tuštintų jų kišenes.

Prezidentui nebus lengva mobilizuoti rėmėjus, laimėti Seimo pritarimą. Jo planų priešininkai atidžiai stebės jo veiksmus ir žodžius, atkreips dėmesį į klaidas ir nenuoseklumus. Jau priekaištaujama, kad pastabos apie „laukinius Vakarus“ gali daryti neigiamą įtaką Lietuvos įvaizdžiui.

Bus abejojama Nausėdos nuoširdumu, nes jis dešimtmečius dirbo „laukinių Vakarų“ citadelėje – bankuose. Bet kaip sakė praeitą savaitę miręs britų filosofas Rogeris Scrutonas, „apsigalvojimas yra vienintelis tikras įrodymas, jog galvoji“ (Changing your mind is the only sure sign you actually have one.).