Gana dažnai pasigirsta balsai tų, kurie abejoja kitų lietuvių patriotizmu, lojalumu valstybei.
Kęstutis Girnius
© DELFI / Andrius Ufartas

Rūpintis valstybės gerove yra vienas dalykas, kaltinti kitus ištikimybės stoka – kitas, sunkiau pateisinamas priekaištas.

Kartais abejojama dėl žmogaus patriotizmo vien dėl to, kad jis kitaip galvoja apie Rusijos keliamas grėsmes, Europos Sąjungos tariamai antivalstybišką vaidmenį, Vyčio paminklo statybą, jaunojo Just. Marcinkevičiaus vaidmenį palaikant sovietų valdžią, net universitetuose dėstomus dalykus.

Visai neseniai Vilniaus forumo vardu koordinatorius Arnas Simutis pareiškė, kad „ypač pavojinga, kad antitautinės ir antivalstybinės ideologijos ir propagandos židiniais tapo net tiesiogiai už valstybės saugumą turinčios būti atsakingos akademinės politikos mokslų įstaigos ir institucijos“. Vilniaus forumo pareiškimuose dažnai reiškiamas susirūpinimas žmonių negebėjimu atsispirti antivalstybiškai propagandai, jų pasimetimu.

Pastaruoju metu aprimusi Tautininkų sąjunga anksčiau vaizduodavosi patriotizmo sergėtoja.

Man nerimą kelia šitokie apsiskelbę patriotai, juolab kad savęs aukštinimas yra siejamas su priekaištais kitiems.

Aš ir mano bendraminčiai esame patriotai, o nemažai kitaip galvojančių valstybės ir tautos klausimais yra naivūs, piktavališkai nusiteikę, ar abu. Vien pasiskelbimas patriotu atsiduoda arogancija. Save apsiskelbęs patriotas yra panašus į save pasiskelbusi šventąjį arba į žmogų, kuris save laiko doros etalonu. Visų jų pasitikėjimas savo taurumu skatina skepticizmą.

Yra įvairiausių profesijų – gydytojų, mokytojų, kiemsargių, vairuotojų, ko gero, ir politikų. Patriotizmas nėra profesija, nėra profesionalių patriotų, net valstybės tarnyboje jiems neskiriami etatai. Daugelis profesijų reikalauja ypatingo išsilavinimo ir žinių, kurias paprastai galima įgyti aukštosiose ar kitose mokyklose.

Nebaigusi medicinos fakulteto, nebūsi gydytoja. Bet jei baigi teisės mokyklą, dirbi advokatų kontoroje arba teisme, esi teisininkė. Su kai kuriomis kitomis profesijomis padėtis yra sudėtingesnė. Lietuvoje yra filosofijos fakultetų, filosofijos studentų ir dėstytojų, profesorių, kurie rašo filosofinius straipsnius ir knygas. Bet galime klausti, ar išvis Lietuvoje yra filosofų, jei filosofais laikomi tie, kurie geba ką nors naujo ir reikšmingo pasakyti filosofine tema, o ne tik išryškina ar patikslina kitų mąstytojų mintis.

Vien pasiskelbimas patriotu atsiduoda arogancija. Save apsiskelbęs patriotas yra panašus į save pasiskelbusi šventąjį arba į žmogų, kuris save laiko doros etalonu. Visų jų pasitikėjimas savo taurumu skatina skepticizmą.
Kęstutis Girnius

Patriotizmas ne tik nėra profesija, bet jis nėra ir dėstomas dalykas. Būsimas patriotas neprivalo išklausyti tiek ar tiek dalykų universitete, išlaikyti atitinkamus egzaminus. Studentas, paskaitęs knygas apie patriotizmą, susipažinęs su patriotizmo teorijomis, gebės teisingai atsakyti į klausimus apie šias teorijas, bet tai nepaverstų jo patriotu.

Patriotinis, kaip ir tautinis auklėjimas, skiriasi nuo profesinių įgūdžių įgijimo. Jį galima lyginti su doroviniu auklėjimu, pastangoms formuoti žmogaus charakterį, kad jis atpažintų ir suprastų, kokie veiksmai tam tikromis aplinkybėmis dera su dorovės reikalavimais, ir po to atitinkamai elgtųsi.

Paprastai vaikai supažindinami su Dekalogu, bet dorovinis auklėjimas sėkmingas ne tada, kai mokinys atmintinai išmoksta Dešimt Dievo įsakymų ar visas Kanto maksimas arba utilitarizmo variantus, bet kai jis dorai elgiasi, kai jis geba matyti ir įgyvendinti tai, ko reikalauja dorovė. Tai gerokai sudėtingesnis procesas negu tas, kuris baigiasi su diplomo suteikimu.

Jei patriotinis tautinis auklėjimas lygintinas su doroviniu auklėjimu, ir jei patriotizmas nėra profesija su nusistovėjusioms taisyklėmis, normomis, ir procedūromis, tai kuo apsiskelbę patriotai grindžia savo išvadas apie savo tyrumą ir oponentų nelojalumą, iš kur atsiranda tas nedvejojantis pasitikėjimas savimi? Juk gyvenimas yra be galo sudėtingas, ir nėra jokių patriotizmo ar tautiškumo algoritmų.

Nenoriu tvirtinti, kad negalima plačiais bruožais apibūdinti patrioto. Galima teigti, kad patriotas yra ištikimas savo tėvynei, siekia savo šalies klestėjimo, rūpinasi savo tėvynainiais ir jų gerove, yra pasiryžęs paaukoti savo interesus dėl tėvynės, priimdamas rimtus sprendimus galvoja apie jų poveikį tėvynei. Bet kaip konkrečiai yra įgyvendinamos šios nuostatos, ir kaip galime nustatyti, ar kiti jas turi, ar neturi?

Yra neginčytinų patriotizmo pavyzdžių – savanoriai-kūrėjai prieš šimtą metų, pokario metais tėvynės ginti miškan išėję partizanai. Turime pagrindo manyti, kad jaunimas, kuris savanoriškai stoja į kariuomenę arba į šaulius, yra patriotiškai nusiteikęs, o tas, kuris nuosekliai vengia karinės prievolės, veikiausiai nėra patriotas. Bet ką manyti apie jaunuolį, kuris stojo į kariuomenę, manydamas, kad tai bus naudinga jo karjerai, arba siekdamas kuo greičiau atlikti tai, ką jis laiko atgrasia pareiga? O kitas gali vengti karinės tarnybos, suprasdamas, kad jis yra bailys ir būtų prastas karys, nors jis pasiryžęs bene visais kitais atvejais aukotis tėvynei.

Galima teigti, kad patriotas yra ištikimas savo tėvynei, siekia savo šalies klestėjimo, rūpinasi savo tėvynainiais ir jų gerove, yra pasiryžęs paaukoti savo interesus dėl tėvynės, priimdamas rimtus sprendimus galvoja apie jų poveikį tėvynei. Bet kaip konkrečiai yra įgyvendinamos šios nuostatos, ir kaip galime nustatyti, ar kiti jas turi, ar neturi?
Kęstutis Girnius

Didžiausia dabartinė grėsmė yra demografinė, ypač emigracija. Yra pagrindo abejoti patriotizmu tų, kurie skuba palikti Lietuvą vien dėl to, kad geriau uždirbtų. Bet galima išvykti iš Lietuvos, siekiant profesionaliai patobulėti ar susipažinti su pasauliu, bet ir su tvirtu ryžtu grįžti, tad vaikai auklėjami lietuviškai, atostogos praleidžiamos Lietuvoje ir taip toliau. Ir viliuosi, kad šeimos susilaukia vaikų ne vien dėl to, kad jaučia pareigą didinti lietuviukų skaičių.

Nesu Vyčio paminklo šalininkas. Riterio ant žirgo statulos tiko XVIII ir XIX amžiuose, jos puošia visus didžiuosius Europos miestus. Bet jos netinka dabarčiai. Vargu, ar dabar įmanoma sukurti estetiškai patrauklų tos rūšies paminklą. Paminklas Mindaugui meniškai vertingesnis negu Kašubos Gediminas. Manau, kad Vytis, kaip valstybės simbolis, pradeda užgožti trispalvę, o tam nepritariu. Galime nepritarti mano skoniui ir mintims apie Vytį, bet ar iš jų galima daryti išvadų apie mano ar panašiai galvojančių patriotizmą?

Yra pagrindo abejoti patriotizmu tų, kurie skuba palikti Lietuvą vien dėl to, kad geriau uždirbtų. Bet galima išvykti iš Lietuvos, siekiant profesionaliai patobulėti ar susipažinti su pasauliu, bet ir su tvirtu ryžtu grįžti, tad vaikai auklėjami lietuviškai, atostogos praleidžiamos Lietuvoje ir taip toliau.
Kęstutis Girnius

Patriotas gali jausti pareigą įspėti apie grėsmes tėvynei, ar tai būtų iš Rusijos, ar iš Briuselio. Bet ar jis gali laikyti išdavikais tuos, kurie nepritaria jo nuomonei? Skvernelis sulaukė pylos, nes drįso teigti, kad kai kuriais klausimais reikia tartis su Rusija. Esą tai valstybei nelojalus pasiūlymas, nes menkina Rusijos grėsmę, užmerkia akis į tai, kad pragmatiniai santykiai su Rusija yra pražūtingi. Kuo grindžiamas kategoriškas teiginys apie pragmatinių santykių pražūtingumą – nauju, dar nepaskelbtu sociologijos dėsniu? Teigiama, kad Rusija visada buvo ir visada bus agresyvi šalis. Anksčiau taip buvo kalbama apie Vokietiją ir Prancūziją. Kodėl Rusija išimtis ir kodėl nepatriotiška manyti, jog tautos ir valstybės gali keistis? Dar daugiau nesąmonių prikalbėta apie ES, bet tai kitas reikalas. Būtų gerai, jei apsiskelbę patriotai netingėtų nurodyti, kokius veiksmus jie laiko patriotiškais, kuriuos nepatriotiškais, ir kokiu pagrindu. Gal pradėtų kalbėti atsargiau.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Košmariškoje avarijoje netekusi kojos sutiko tokios pat lemties vyrą: viskas pakrypo į neįtikėtiną pusę (19)

Roberta Orlauskaitė su draugu Edvardu neseniai susilaukė dukrelės. Poros istorija – neeilinė,...

Užkalnis: myliu mūsų kalėjimą (28)

Mano lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste, ir ėjau su visais keleiviais, atvykusiais iš Stambulo,...

Pavilionienė: ištekėjau 2 kurse, o po pusantrų metų išprašiau tą žmogų (535)

Profesorė, žmogaus teisių gynėja, buvusi Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė pratinasi...

Lietuvės darbas už 7 tūkst. eurų prabangiausioje jachtoje Europoje: ištvėrė mėnesį (598)

Nuolatinis žeminimas ir patyčios, kone alpulį kelianti konkurencija, intrigos, kerštas, nevaldomas...

Atsikvėpti neleis: šalčiausia vasario diena dar laukia (23)

Nors skaičiuojame paskutines kalendorinės žiemos dienas, džiaugtis neturėtume. Šalčiausia...

ECB: Latvijos bankas ABLV „greičiausiai žlugs“ (13)

Trečias didžiausias Latvijos komercinis bankas ABLV bus uždarytas pagal vietinius įstatymus,...

Naujausia apklausa: dvi partijos – reitingų viršūnėje, o dar viena – smuko žemiausiai nuo rinkimų (385)

Pasitikėjimas opoziciniais socialdemokratais šiuo metu yra žemiausias nuo užpernai vykusių Seimo...

Virginijus Savukynas. Su nepriklausomybės diena, Estija! (94)

Jei estų nebūtų, juos reikėtų išgalvoti. Bent jau lietuviai tą tikrai padarytų.

Sergančios Nelly Paltinienės gyvenimas – tarsi kino filmas: nuo skaudžių išbandymų jaunystėje iki gyvenimą pakeitusios meilės (5)

Neseniai pasklidus žiniai apie atlikėjos Nelly Paltinienės ligą gerbėjai sunerimo. Scenos...

Vietą jaunimui užleidžiantis Kšištofas giria Echodą: užaugo fainas bičas (5)

„Palaukite, gal dar sugrįšiu“, – šypsosi Kšištofas Lavrinovičius , atsakydamas į...