Tokių pagyrimų A. Terleckas neišgirdo, kai su maža grupe bendraminčių metė iššūkius sovietų valdžiai, Gorbačiovui dar neatėjus į valdžią. Jų negirdėjo ir iš daugelio žinomų Sąjūdžio veikėjų, nes jis esą buvo perdėm kategoriškas, nelankstus, savo reikalavimais galintis užtraukti ant Lietuvos Kremliaus rūstybę.
Gražių, padrąsinančių žodžių jis negirdėjo ir dėl to, kad pats jo buvimas daugeliui sąjūdiečių skaudžiai priminė, kad jie per daug ėjo į kompromisus, per daug nuolaidžiavo ir pataikavo Lietuvą valdžiusiems komunistams, kad nepasitenkinimas, jog koks nors kultūros objektas Vilniuje buvo be reikalo sudarkytas, dar nereiškė, kad esi valdžios oponentas, kovotojas už tautos laisvę, pagarbos vertas patriotas.
Nepasakosiu jo biografijos, tai ne trumpo teksto užduotis. Paminėsiu tik kelis reikšmingus jo veiklos momentus. 1979 m. jis buvo pagrindinis „45 pabaltijiečių memorandumo“, kuris pasmerkė Molotovo–Ribbentropo paktą ir ragino likviduoti jo pasekmes Baltijos valstybėse, autorius. Jis palaikė nutarimą paskelbti memorandumą ne jo prieš metus įsteigtos Lietuvos laisvės lygos (LLL) vardu, bet kad jį pasirašytų atskiri individai, tarp jų keli estai ir latviai disidentai, taip pabrėžiant bendrą Baltijos šalių likimą ir bendrą norą atsikratyti bendro jungo. Memorandumas buvo paskelbtas Maskvoje rugpjūčio 23 d., praėjus 40 metų nuo dienos, kai paktas buvo pasirašytas tame pačiame mieste.
A. Terleckas buvo suimtas spalio 30 d, praėjus vos keliems mėnesiams po memorandumo paskelbimo. Sovietai paprastai atsargiai ir neskubėdami rinkdavo medžiagą susidorojimams su disidentais, tad energingas valdžios institucijų atsakas rodė, kad Baltijos šalių kreipimasis buvo itin skaudus. Skirtingai nuo daugelio disidentų protestų, kuriuose teigiama, kad tam tikri valdžios veiksmai pažeidžia sovietų įstatymus ar tarptautinius įsipareigojimus, ir prašoma juos atitaisyti, kreipimesi buvo kvestionuojamas pats sovietų valdžios Baltijos respublikose teisėtumas.
1987 m. sausį, grįžęs iš lagerio ir tremties, A. Terleckas vėl įsitraukė į kovą dėl laisvės. Kartu su LLL ir kitais disidentais, jis suvaidino itin svarbų vaidmenį lemtingais 1988 metais, kai sėkmingai ir tikriausiai netyčia pasisavino sokratiškąjį visuomenės gadintojo vaidmenį, nurodydami plačiajai visuomenei ir Sąjūdžio rėmėjams jų pozicijų nenuoseklumą ir problemas, su kuriomis jie mieliau nesusidurtų, nuogąstaudami, kad tai sukeltų valdžios kontrpuolimą. Dar prieš prasidedant radikalioms reformoms Lietuvoje 1988 m. vasarą, jie sugebėjo užvesti atvirą diskusiją apie būtinybę iš naujo įvertinti Lietuvos istoriją, viešai diskutuoti esminius Lietuvos inkorporavimo į SSRS ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. aplinkybių klausimus. 1987 m. rugpjūčio 23 d. LLL surengė demonstraciją prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, skirtą Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymo 48-osioms metinėms paminėti. Mitingas buvo pirmoji vieša antisovietinė demonstracija po 1972 m. Kauno įvykių. Po demonstracijos partija surengė ilgalaikę spaudos kampaniją prieš demonstracijos organizatorius, dėl to paktas buvo netyčia labai išreklamuotas.
Lietuvos nepriklausomybės reikšmės menkinimo kampanija, pradėta lapkritį ir skirta 1988 m. vasario mėn. planuotoms demonstracijoms, taip pat buvo nesėkminga, nors valdžia sutelkė šimtus milicininkų ir keliems planuotų minėjimų organizatoriams skyrė namų areštą. Kadangi vėliau besikeičiančios politinės aplinkybės neleido panašiai panaudoti jėgą, į A. Terlecko raginimą gegužės 22 d. paminėti masinius 1948 m. trėmimus, kai 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų buvo išvežti iš Lietuvos, kompartija gegužės 21 d. suorganizavo oficialų mitingą, kuriame buvo pabrėžta, kaip nuo Stalino teroro nukentėjo partijos nariai. Oficialus mitingas, kuris tikriausiai nebūtų įvykęs, jei valdžia nebūtų jautusi poreikio nukenksminti LLL suplanuotą mitingą, ir jį lydintys straipsniai viešas diskusijas apie Stalino nusikaltimus padarė negrįžtamas.
Nors LLL ir A. Terleckas nelaimėjo plačiosios visuomenės ir Sąjūdžio palaikymo, jie pirmieji atkreipė dėmesį į tuometinių reformų „baltąsias dėmes“. Rugpjūčio 17 d. keli anksčiau įkalinti LLL nariai Gedimino aikštėje Vilniuje pradėjo bado streiką, reikalaudami paleisti visus politinius kalinius ir panaikinti Lietuvos baudžiamojo kodekso straipsnį, pagal kurį jie buvo nuteisti. Bado streikas sulaukė dėmesio net tarptautinėje spaudoje. Galiausiai Sąjūdžio nariai pasisiūlė tarpininkauti tarp streikuojančiųjų ir valdžios, kuri pažadėjo peržiūrėti vis dar kalinamų ar tremtyje tebesančių disidentų bylas.
Didelį poveikį turėjo Terlecko organizuotas mitingas rugsėjo 28 d., skirtas paminėti antrojo slapto protokolo pasirašymo metines. LLL reikalavo ne tik pasmerkti protokolus, bet ir „nustatyti apytikrę datą, kada iš Lietuvos bus išvesta Stalino kariuomenė.“ Mitingo išvakarėse Terleckas ir kiti LLL nariai buvo įspėti, kad prieš demonstrantus bus imtasi griežčiausių priemonių. Kompartija laikėsi savo žodžio. Prieš taikius demonstrantus buvo mestos milicijos ir SSRS vidaus kariuomenės dalinių pajėgos. Brutalus mitingo malšinimas truko 3 valandas. Demonstrantai ir niekuo dėti praeiviai buvo spardomi, mušami kumščiais ir guminėmis lazdomis – vadinamaisiais „bananais“, dėl ko mitingo malšinimo akcija buvo pavadinta „Bananų baliumi“. Kilo visuotinis pasipiktinimas, buvo reikalaujama, kad atsistatydintų Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila, kuris buvo priverstas tai padaryti spalio 19 d.
Buvo stengiamasi ignoruoti LLL ir A. Terlecką. LLL nebuvo leista kalbėti nei birželio 24 d. mitinge, skirtame išlydėti delegatus į TSKP konferenciją, nei rugpjūčio 23 d. mitinge Vingio parke, kur susirinko nuo 200 iki 300 tūkst. žmonių. Vytautas Landsbergis yra rašęs, kad jis pirmą kartą pamatė Terlecką susitikime po „bananų baliaus“.
Nepaisydamas valdžios persekiojimų, Terleckas išsaugojo humoro jausmą. Jis savo šuniuką pavadino Kapsuku ir 1989 m. man pasakojo, kad pas jį užėję saugumiečiai nejaukiai jausdavosi, kai jis tyčiomis kviesdavo Kapsuką ateiti.
