aA
„Jei man pačiam reikėtų vienu sakiniu pasakyti, kuo man „Neringa“ ypatinga ir už ką aš jai jaučiu daug gilių sentimentų, nedvejodamas apibūdinčiau ją kaip istorinę baimės įveikimo salą vandenyne, kurio horizonte matėsi tik nelaisvė, melas ir baimė“ – knygos „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ pratarmėje rašo filosofas Leonidas Donskis.
Semas Josmanas sėdi užsikėlęs koją ant kojos su „Neringos“ draugais 1968 m.
Semas Josmanas sėdi užsikėlęs koją ant kojos su „Neringos“ draugais 1968 m.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ką tik knygynuose pasirodžiusią knygą parašė žurnalistė Neringa Jonušaitė (1949 – 2014), išleido – Mažoji leidykla. 1959 m. atidaryta kavinė tapo sovietinio Vilniaus fenomenu – čia eita ne tik valgyti ar išgerti, bet ir diskutuoti apie meną, kultūrą, mokslą, politikuota netiesiogiai – Ezopo kalba. Būtent čia skambėjo SSRS draudžiama ir nesuprantama muzika – džiazas. Dėl to kavinė buvo budriai ir nuolat sekama KGB. Tuometę atmosferą, čia vykdavusias kultūrines diskusijas, bohemišką nuotaiką autorei padeda atskleisti jos kalbinti kavinės kūrėjai, personalas bei ištikimiausi kavinės lankytojai.

„Neringa“ buvo kaip valstybė valstybėje

Sam Yossman (Semas Josmanas, g. 1946), vertėjas, buvęs kultinės BBC laidos „Babuškin sunduk“ („Močiutės skrynia) vedėjas, žurnalistas (Londonas)

- Jaunystės laikų bičiuliai iš „Neringos“ kavinės jus prisimena kaip intelektualą. Kaip galima nusipelnyti tokį vardą?

Atsimenu, su draugais vasarą išvažiuodavome pakeliauti po Rusiją, į Vidurinę Aziją, esame nusitrenkę net į Sibirą. Po poros mėnesių grįžti visas apžėlęs barzda, susitvarkai, ateini į „Neringą“, čia sėdi žmonės prie vyno taurės, valgo eršketą su majonezu, tyliai kalba, šypsosi, juokiasi, atrodo, kad čia kitas pasaulis, čia lyg ne Tarybų Sąjunga. „Neringa“ buvo kaip valstybė valstybėje.
Semas Josmanas

- Šiek tiek pasamprotausiu. Neseniai perskaičiau vieną Amerikos spaudoje pasirodžiusį straipsnį, kuriame klausiama, kur šiais laikais dingo mozartai ir dostojevskiai. Straipsnio autorius nesupranta, kad šių laikų jaunimui mozartai ir dostojevskiai yra Steve'as Jobsas, Marcas Zuckerbergas, Billas Gatesas. Šių laikų jaunuoliui sunku būtų suprasti, kad būdamas 17–18 metų nueini į biblioteką ir pasiimi paskaityti Beaumarchais ar Moliere‘ą, ateini su ta knyga į „Neringą“, visi žiūri, klausinėja.
Neįsivaizduoju, kad koks dabartinis jaunas žmogus Anglijoje ar Lietuvoje, apie Ameriką net nekalbu, net Rusijoje, kur žmonės daug skaitė, paimtų savo malonumui paskaityti Dostojevskį ar Anglijoje Dickensą. O mes taip darėme, nes mums buvo įdomu, skonį turėjom, troškome žinių, gal taip ir ugdomas intelektas.

Bet kitokių žmonių „Neringoje“ ir nebuvo, kitaip mąstantys žmonės sėdėjo kitur. Žmonės į „Neringą“ eidavo ne valgyti ir gerti, o kalbėtis, klausytis džiazo, dėl atmosferos.

- Ar prisimenate tą dieną, kai pirmą kartą peržengėte „Neringos“ slenkstį?

- Prisimenu labai gerai, tai buvo 1961 metais, man buvo apie 15 metų. Iš klasės draugo Jurijaus Demidovo senelių, kurie abu buvo Rusų dramos teatro aktoriai, išgirdome, kad oi kokią kavinę Vilniuje atidarė. Tai mudu su Jura nusprendėme ten nueiti pasižiūrėti. Užsisakėm kokteilį, pasėdėjom, patiko, vos ne kasdien ėmėme lankytis. O kai atidarė Jaunimo kavinę-skaityklą, ten būdavome daugiau negu namuose. Bet ir „Neringoje“ lankydavomės.

Turėdamas 10 kapeikų, kavinėje-skaitykloje galėjai sėdėti visą vakarą, gerti kavą, skaityti spaudą. Atvažiuodavo lektoriai iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), iš Maskvos. Net iš Lenkijos, kažkokie italai muzikantai buvo. Buvo skaitomos įdomiausios paskaitos, vyko pokalbiai, džiazo vakarai. Grojo Slavikas Ganelinas, kiti muzikantai. Bet po kelerių metų kavinę uždarė. Esą taip liepęs Justas Paleckis(Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas).

Ten to pastato viršuje buvo kažkokia agentūra, kurioje jis lankėsi. Kalbėjo, kad Paleckis nusileido laiptais ir užsuko pažiūrėti, kas ten kavinėje darosi. Galima įsivaizduoti, kaip jam viskas pasirodė. Po mėnesio tą kavinę-skaityklą uždarė.

Tada jau visi galutinai persikėlėme į „Neringą“.

- Kas buvo tie „visi“?

Kai pasakiau, kad Gorbulskis vienintelis išsimaudė, staiga Tadas suriko: o dabar bus trys, įstūmė mane į baseinėlį ir griuvo į jį pats. Todėl dabar išdidžiai galiu pasakyti: ir mes išsimaudėme, ne tik Gorbulskis.
Semas Josmanas

- Pirmiausia muzikantai – Viačeslavas Ganelinas, Algimantas Reimeris, Grigorijus Talas, Ovsejus Raichmanas iš Dailės instituto, kiti mano mokyklos laikų draugai. Prie mūsų pritapo ir lietuviškas mokyklas lankę Jonas Žiburkus, Daumantas Todesas, Tadas Kosciuška. Į „Neringą“ eidavome kasdien, kai kas įsigudrindavo ateiti ir po kelis kartus. Visi keliai vedė į „Neringą“.

Atsimenu, su draugais vasarą išvažiuodavome pakeliauti po Rusiją, į Vidurinę Aziją, esame nusitrenkę net į Sibirą. Po poros mėnesių grįžti visas apžėlęs barzda, susitvarkai, ateini į „Neringą“, čia sėdi žmonės prie vyno taurės, valgo eršketą su majonezu, tyliai kalba, šypsosi, juokiasi, atrodo, kad čia kitas pasaulis, čia lyg ne Tarybų Sąjunga. „Neringa“ buvo kaip valstybė valstybėje.

Gal todėl, kai aštuntojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą atvažiavau į Paryžių, man įdomiausios vietos buvo senosios bohemos kavinės – „La rotonde“, „La coupole“. Ateidavau pusryčiauti į „La rotonde“ ir galvodavau: čia sėdėjo Pablo Picasso, Ernestas Hemingway'us ir aš čia sėdžiu. Tais laikais „Neringa“ mums buvo „La rotonde“.

- Žinau, kad kartais lankotės Vilniuje. Ar užsukate į „Neringą“? Kaip dabar jums viskas atrodo?

„Neringos“ baras 1968 m., nuotr.  iš knygos „Neringos“  kavinė: sugrįžimas į legendą“
„Neringos“ baras 1968 m., nuotr. iš knygos „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“

- Kai po dviejų emigracijos dešimtmečių pirmą kartą 1990 metų birželį atvykau į Lietuvą, dariau interviu su Vytautu Landsbergiu BBC, buvo blokada, visko trūko, bet prie „Neringos“ stovėjo eilė. Priėjau, žiūriu – čia ir senas pažįstamas poetas Feliksas Fichmanas. Jis manęs ir klausia: kur dingęs buvai, gal atostogavai? Du dešimtmečius, ar ne?

Prieš tai 1984 metais pirmą kartą su žymiuoju trio Londone lankęsis Ganelinas buvo man pasakojęs, kad, girdi, „Neringa“ tebėra, bet jos dvasios nebeliko. Galvojau, kaip čia viskas atrodys?

Aišku, nebebuvo „Neringoje“ taip, kaip anksčiau, bet dar kažkas vis dėlto buvo, vyko džiazo vakarai, buvo toks džiazo atgimimas, man patiko atmosfera, patiko, kad sėdi jaunimas, klausosi muzikos. Kas vakarą „Neringoje“ susitikdavau su draugais, smarkiai linksminomės. Vieną vakarą užšokau ant scenos, pagrojau kažkokį roko kūrinį, nes jaunystės metais Vilniuje grojau roko grupėje „Geležinis vilkas“.

Tada buvo toks juokingas nutikimas. Su Tadu Kosciuška pradėjom kalbėti apie profesorių stalą, prisiminėme Benjamino Gorbulskio pokštus, atseit, kaip jis vienintelis yra išsimaudęs baseinėlyje. Braidžiusių buvo, bet išsimaudė tik jis vienas. Kaip tik su Tadu ir stovėjome prie baseino. Kai pasakiau, kad Gorbulskis vienintelis išsimaudė, staiga Tadas suriko: o dabar bus trys, įstūmė mane į baseinėlį ir griuvo į jį pats. Todėl dabar išdidžiai galiu pasakyti: ir mes išsimaudėme, ne tik Gorbulskis.

Bet kai atvykau dar po keleto metų, užėjome su žmona ir draugu iš Izraelio į „Neringą“, didžioji salė buvo uždaryta, mažojoje sėdėjo keli lankytojai, taip, tada jau buvo graudus vaizdas.

- Jūsų kompanijoje buvo žmonių, kurie ketino emigruoti, jūs taip pat. Ar jutote didesnį saugumo dėmesį?

Knygos „Neringos“  kavinė: sugrįžimas į legendą“ viršelis
Knygos „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ viršelis

- Skaičiau savo KGB bylą, buvo įdomu žinoti, ką apie mane galvojo sovietų šalyje. Bet ten buvo apie mano darbą Londone, rašė, kad aš verbuoju atvykstančius žmones, esu agentas. Buvo tie skundai su užtušuotomis pavardėmis, negaliu įsivaizduoti, kas tai rašė. Gal skundikai užsidirbti norėjo.

- Europos kavinių istorijos tyrinėtojai teigia, kad nebėra literatūrinių kavinių senąja to žodžio prasme, kur susitinkama ir bendraujama kaip klube. Į senąsias bohemos kavines dažniausiai traukia turistai, kuriuos vilioja garsiųjų lankytojų vardai.

- Laikai keičiasi. Prisimenu, kai atvykau į Tel Avivą, ten didžiulė centrinė gatvė buvo pilna kavinių – ir literatūrinių, ir muzikinių, surasti vietos negalėjai. O jau po kokių 10–15 metų ta gatvė tapo kaip numirusi: keletas parduotuvių, tuščios kavinės su sultimis.

Taip yra. Net Paryžiuje su jų giliomis kavinių tradicijomis jaunimas sėdi „McDonald's“, „Starbucks“.

Bet gal jaunimas turi savo „Neringą“? Prieš keletą metų Vilniuje su draugu savivaldybės politiku Aleksandru Rutenbergu užsukome į „Holliday Inn“ – ten vyko fantastiškas džiazo koncertas, buvo pilna lietuvių ir lenkų jaunimo, žiūrėjau į juos ir mačiau save ir savo draugus. Lygiai taip sėdinčius ant grindų ir besiklausančius muzikos. Anglijoje nerasi, kad jauni žmonės rinktųsi pakalbėti apie literatūrą, kad susėdę ant grindų klausytųsi rimtesnės muzikos. Prisigeria, rėkauja. 

Tie gražūs laikai jau turbūt praėjo, nors štai Vilniuje dar juos aptikau. Mano sesuo gyvena Izraelyje, jos vyras yra iš Ukrainos. Jie pirmą kartą į Vilnių atvyko prieš keletą metų. Su svainiu kalbėjausi apie kelionės įspūdžius ir jis man pareiškė, kad iš tokio miesto kaip Vilnius buvo galima ir neišvažiuoti.

(Bus spausdinama daugiau knygos „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ ištraukų).

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po reto įžūlumo medžioklės Vilniaus rajone – išskirtinė malonė girtam šauliui (17)

Per išgertuves nusprendęs pamedžioti Vilniaus rajono gyventojas išsitraukė namuose slėptą...

Pavojingiausi mikrorajonai Vilniuje: mažos būsto kainos suvilioja tik drąsiausius (3)

Rinkdamiesi būstą, naujakuriai sudaro visą reikalavimų sąrašą: patraukli kaina, kokybiškas...

Ekonomistai pernelyg susirūpinę nelygybe – ne tai nulemia gyventojų laimę (5)

Ekonomistams didžiausia nelygybės problema – tai, kiek iš tiesų mažai jie apie ją išmano. O...

The Economist

Nugaros skausmas – rimta ir prastai sprendžiama pasaulinė problema

Kodėl geresni metodai padėti kenčiantiems plinta taip lėtai?

Apžvalgininkai: „valstiečiai" smūgį jau atlaikė, Narkevičius liks iki pabaigos (275)

Nors net kelis mėnesius žiniasklaidoje netilo kalbos apie tai, kad susisiekimo ministras Jaroslavas...

Mokytojai kyla į kovą su internete nusirašinėjančiais moksleiviais: priemonės tokios, kad noras sukčiauti praeina akimirksniu (153)

„Patogiausia ir išmaniausia pratybų atsakymų svetainė! Pranešk draugams! Būk protingas“, –...

Išdalytos „Žmonės 2020“ statulėlės: Dano Rapšio triumfas ir jautriai pagerbtos pernai išėjusios žvaigždės (216)

Sausio 23-iąją dieną, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei tiesioginiame LNK...

„Žmonių“ apdovanojimuose – jautrus dukters gestas Vitalijui Cololo: žiūrovai nesulaikė ašarų (56)

Skelbiant „ Žmonių “ apdovanojimų laureatus paminėti ir praėjusiais metais anapilin...

Europos įmonės sunkiai randa vietą „Naujojo Šilko kelio“ projekte (52)

Europos kompanijos iš esmės nedalyvauja prezidento Xi Jinpingo „Vienos juostos, vieno kelio“...

Vyresni kolegos įvertino Gabrieliaus Landsbergio laišką bendražygiams (676)

Po to, kai trečiadienį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas...