Kasdienybės eskizai: lietuvių kalbos egzaminas

– Nu, kaip tau egzas? Parašei?
– Parašiau. Bet nežinau...
– Ko nežinai? Taigi tu rašytojas pas mus. Kokią temą pasirinkai?
– „Ką gali juokas“. Bet man atrodo, kad per liūdnai ir tragiškai parašiau. Nes rėmiausi ne nurodytais autoriais.

– O kokiais rėmeisi?
– Laučiumi, Sadausku-Kvietkevičiumi ir Valatka.
– Tu gal durnas?
– Man buvo panikos priepuolis. Turbūt kofeino tablečių vakare per daug sugraužiau. Supratau, kad neturiu jokių minčių, ką rašyti. Galvoje sukosi ne vadovėlių, o internetų tekstai. Tada paėmiau tušinuką ir jis pats pradėjo vedžioti mano ranką...
– Aš kartoju – tu gal durnas?
– Klausyk, nereikia, gerai? Parašiau samprotavimų rašinį, kaip ir reikalaujama. Mano samprotavimais, tas pensininkas kaunietis, kur laimėjo 7,5 lemo eurų, pafinansavo geresnę 710 pabėgėlių integraciją Lietuvoje.
– Kąąą?
– Nu taip. Daliai sukūrė darbo vietų, dalį įmokslino, o maždaug 250 Eritrėjos piliečių užrašė į Darbo partiją. Jie apsipras iki 2016 metų, o tada tai dės integracijos truputį... Ko tu taip žiūri? Čia Mazuronis pažadėjo egzo išvakarėse, kad Darbo partija nuneš 2016 metų rinkimus, tai aš po tekstu nurodžiau šaltinį. Neprikibs.
– Nu, ir kas toliau? Visas rašinys apie pabėgėlius?
– Jo. Toliau rašiau apie politinius pabėgėlius.
– ???
– Mazuronis čia užkabino, tai pratęsiau temą. Tu nežiūrėk taip, aš gi sakau, kad tušinukas mano ranką vedžiojo. Tema buvo išlaikyta – mūsyse ir taip daug pabėgėlių, tai nesunku rašyt.
Rašiau apie Krašto apsaugos ir Susisiekimo ministerijas, nes ten daug pabėgėlių nuo atsakomybės. Paskui ta pačia nata parašiau keletą sakinių apie FIFA, bet perrašydamas praleidau, nes, turbūt, niekas nesupras. Vietoje to brūkštelėjau šį bei tą apie Usainą Boltą.
Rašiau ir kaip Šimašius pabėgo nuo Zuoko avialinijos, tam net atskirą potemę įvedžiau „Ką gali Zuokas“. Dar vieną pastraipą įterpiau, kaip mano Inga pabėgo su tuo durneliu Kęstu, taip pat aprašiau Zamolskio pabėgimą, Bostono maratoną ir kaip kamuolys pabėga nuo Lietuvos futbolininkų.
– Klausyk. Čia yra tekstas „Pabėgėliai“. O tu pasirinkai temą „Ką gali juokas“.
– Jo, man šiuolaikiniai autoriai truputį užspaudė mintis. Bet! Aš teksto pabaigoje šitą klausimą suformulavau darbo vertintojams. Kad nepabėgtų nuo objektyvaus įvertinimo. „Jūsų įvertinimas parodys, ką gali juokas“, – šitaip pačelendžinau komisiją. Jauti? Rimčiau, nei kolos skardinė tarp papų.
– Man atrodo, kad sužinojęs rezultatą tu prisijungsi prie verktinių. Arba šauktinių.
– Klausyk, gudruti, o ką tu rašei?
– Aš tai pasirinkau literatūros rašinį. Rašiau tema „Kasdienybės grožio pajauta lietuvių literatūroje“. Bet irgi nesirėmiau pasiūlytais autoriais....
– Ha, tai pats verksi.
– Nu gal ne. Matai, aš aprašiau Užkalnio literatūrą. Man atrodo, kad niekas geriau už jį neaprašo kasdienybės grožio pajautos.
– Ooo, ne aš vienas graužiau kofeiną. Pasakok.
– Nori ilgos versijos ar reziumė?
– Reziumė.
– Žodžiu. Aplink vieni debilai. Kasdien. Visu grožiu ir visur. Pajuskite.
– Manai, pajaus?
– Nepatikėsi, aš jiems irgi suformulavau pačelendžinantį klausimą.