Karolis Jovaišas. Žmogaus teisių „gynėjai“ arba naudingais idiotais būti naudinga

Deja, šią idiliją trikdo pavienės ES institucijos, kurios neatsakingais pareiškimais ir neadekvačiomis rekomendacijomis daro reputacinę žalą šalims, prieš kurias Batka naudoja migrantus kaip hibridinio karo ginklą. Nepraleidžia geros progos apspjaudyti Lietuvą ir mūsų tautiečiai mielaširdingi žmogaus teisių pseudogynėjai.

Kretinizmas nėra nesavanaudiškas, jis – gerai apmokamas

Per Didžiojo teroro piką (1936-1938 m.) enkavėdistai nukankino milijonus „liaudies priešų“, kuriuos Stalino propaganda vadino „žmogaus pavidalo žvėrimis“. Bolševikai sėkmingai atliko velniškai suktą manevrą, suklaidinusį daugybę iškilių Europos žmonių, kurie ne be naudos sau mielai leidosi suklaidinami.

Šio manevro esmė ta, kad aukoms buvo suteiktas budelio statusas, o budeliams – aukos. Neatsitiktinai Lionas Feuchtwangeris buvo vienas iš daugelio Maskvos gerai apmokamų rašytojų, kurie gynė Didįjį terorą ir visiškai pateisino parodomuosius teismus – šlykščiausią žmonijos istorijoje pasityčiojimą iš teisės ir teisingumo.

Pasak Hėgelio, istorijos įvykiai nutinka du kartus – pirmąkart kaip tragedija, antrą – kaip farsas. Išties, ar ne bjaurus farsas vyksta čia ir dabar, kai susireikšminę žmogaus teisių pseudogynėjai vos ne reabilituoja Batkos režimą, o Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos demokratijoms praktiškai inkriminuoja nusikaltimus žmoniškumui?

Žinoma, tokią išvadą šie mielaširdingi žmonės gali priimti kaip tikrovės neatitinkantį bjaurų šmeižtą ir reputacinę žalą, bet tiesa tikrai nėra jų pusėje. Jeigu glaudžiai susijusius įvykius ir faktus vertinsime konkrečiame kontekste, tai neišvengiamai konstatuosime akivaizdų priežastinį ryšį tarp autoritarinės valstybės agresijos ir demokratinių valstybių savigynos.

Ir priešingai, jeigu įvykius ir faktus vertinsime kaip izoliuotus reiškinius, tai savigyną galima nepagrįstai pasmerkti. Būtent tokią grubią loginę klaidą daro Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra (Frontex), kuri rekomenduoja nebetaikyti neteisėtų migrantų apgręžimo praktikos, vežti juos į pasienio punktus, kur migrantams būtų suteikta galimybė pateikti prieglobsčio prašymus.

Skambus ir gražus pareiškimas, deja, to pareiškimo šerdis yra visiškai supuvusi. Išties, jeigu yra ignoruojama aplinkybė, kad migrantus Baltarusijos režimas naudoja kaip valstybinio šantažo instrumentą ir hibridinį ginklą, tai peršasi išvada: visa kaltė dėl nežmoniško elgesio su migrantais yra perkeliama Lenkijai, Lietuvai ir Latvijai.

Nuosekliai laikantis Frontex logikos, turime demagogijos žanro klasiką. Pagal ją, Batkos režimas apskritai lieka nuošalyje švarus ir nesuteptas, o Vakarų demokratijai suteikiamas žiauraus ir veidmainiško monstro statusas. Gerai, jeigu dar ne kruvino budelio, išsityčiojusio iš nelaimingų žmonių, ypač labiausiai pažeidžiamų moterų ir vaikų.

Tokią, atsiprašant, „rekomendaciją“ Frontex sugebėjo pagimdyti todėl, kad ši agentūra absoliučiai ignoruoja du neginčijamai nustatytus faktus. Pirmą, kad Baltarusija organizavo nelegalių migrantų gabenimą lėktuvais iš Irako ir Sirijos. Antrą, kad baltarusių kagėbistai masiškai ir organizuotai vedė migrantų minias prie tikslo ir, grasindami ginklais, liepė jiems šturmuoti ES sienas.

Jeigu tokiems hibridinio karo veiksmams nebūtų duotas stiprus ir adekvatus atsakas, kurį užtikrino nuosekliai vykdoma apgręžimo politika, turėtume labai liūdną vaizdą. Kas gali paneigti, kad šiandien Lietuvoje „reziduotų“ ne 4,5 tūkstančio, o 45 tūkstančiai migrantų, kurių gretos nuolat augtų?

Atrodytų visa ši dirbtinai sukurta migrantų krizė yra taip akivaizdžiai inspiruota Baltarusijos režimo, jog kyla natūralus klausimas: negi Frontex absoliučiai nepajėgia suvokti priežastinio ryšio tarp šios krizės priežasčių ir padarinių, tarp agresyvaus hibridinio karo ir realizuotos teisės į savigyną?

Ko gero, šuo pakastas kitur, regis, naudingu idiotu būti naudinga. Frontex, su šimtamilijoniniu biudžetu iš visų šalių, turi pateisinti savo egzistavimo tikslingumą, taigi, ši agentūra kurpia įvairias rekomendacijas. Šiuo atveju neadekvačią, bet, laimei, neįpareigojančią. Tai atperka jos kretinizmą.

Moterys ir vaikai kaip veiksmingiausias hibridinio karo ginklas

NKVD mėsininkų paskutinis ir neatremiamas argumentas, siekiant palaužti savo kaltės nepripažįstančio suimtojo valią, buvo grasinimas jo akivaizdoje išžaginti jo žmoną ar dukrą. Geriau mažametę. Ar reikia aiškinti, kad šis lengvai įvykdomas grasinimas paprastai suveikdavo?

Šia prasme Batkos smogikams dviračio išradinėti nereikia, turėdami prieš akis itin veiksmingus savo pirmtakų darbo metodus, jie moteris ir vaikus paverčia hibridinio karo superginklu. Logika paprasta, argi įmanoma, kad kenčiančios moterys ir vaikai nesugraudintų tų kvailų, naivių europiečių?

Nors per sieną stumdomos moterys ir vaikai kelia natūralų gailestį ir užuojautą, jų atžvilgiu reikėtų elgtis laikantis tokio principo: gėda ne tam, kas vykdo pažeidžiamų asmenų apgręžimo praktiką, gėda tam, kas naudoja šiuos asmenis kaip pavojingiausią hibridinio karo ginklą.

Priešingu atveju mes būtume priversti kapituliuoti prieš teroristinę valstybę, kokia yra kolchozų fiurerio despotiškai valdoma Baltarusija. Tuomet moterys ir vaikai plūstų per sieną, banga po bangos. Nesvarbu, savo noru, pjudomi šunų, ar ginklu „mandagiai“ raginami civiliais persirengusių kagėbistų.

Simptomiška, kad ir lietuviškieji žmogaus teisių pseudogynėjai su malonumu eksploatuoja jautrią temą – moterų ir vaikų teisių gynimo būtinumą. Žinoma, jie pirmiausia pabrėžia bendražmogiškas, moralines vertybes, bet nepanašu, kad šiomis vertybėmis mielaširdingieji ir vadovautųsi.

Ar nekeista, jog ne tik visuomenė, bet ir atsakingi pareigūnai atsiduria prieš įvykusį faktą, kad į Lietuvą patekusioms nelegalių migrantų grupėms Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra įpareigojęs suteikti prieglobstį. Kadangi vargu, ar EŽTT teisėjų kolegija savo iniciatyva klaidžioja po Lietuvos pasienio miškus, tai už tokio pobūdžio EŽTT sprendimų kyšo ilgos mielaširdingųjų ausys.

Puiku, jie bent turi materialinį interesą, bet kaip paaiškinti tuščius ir beprasmiškus kai kurių seimūnų komentarus, kuriais jie kvestionuoja apgręžimo politiką? Vargu, ar jie tokie naivūs, kad tikėtų tuo, ką patys sako. Veikiau jie kritikuoja šią, nors pasididžiavimo ir nekeliančią, bet neišvengiamą politiką todėl, kad patenkintų liguistą troškimą pakalbėti prieš kameras ir pasimėgauti visuomenės dėmesiu.

Išvada: naudingu idiotu būti naudinga ne tik finansine prasme. Kai ką tenkina ir poreikis atsidurti dėmesio centre. Poreikis – senas kaip pasaulis. Pakanka prisiminti Herostratą, kuris norėdamas išgarsėti padegė Artemidės šventyklą. Nors...kažin, ar Herostratas būtų smukęs taip žemai, kad mūsų laikais atsidūręs Lietuvoje, pasisakytų prieš nelegalių migrantų apgręžimo praktiką.