Panašu, kad šia neprilygstama išmintimi vadovaujasi tautiškos dorovės sergėtojai. Nežinodami, kaip pasielgti su Stambulo konvencija, ir jausdami proto sumaištį, kad ją ratifikavo tokios labai civilizuotos valstybės kaip Danija, Švedija ar Suomija, jie padarė priešingai.
Giliai atsikrenkštę, Marijos žemės šventeivos spjovė į Konvenciją. Atsukę ne paradinę kūno dalį „supuvusiems“ Vakarams, fasadu jie atsisuko į Rusiją – paskutinį civilizacijos bastioną (!!!), kuris puoselėja tikrąsias krikščioniškąsias vertybes ir sociumą stato ant tvirtų tradicinės šeimos pamatų.
Kaip dresuotos papūgos atkartodami „dvasingosios“ Moskovijos naratyvą, tradicinės šeimos vertybių gynėjai aršiai puola gėjų ir lesbiečių bandymus įteisinti partnerystės santykius. Esą šią riebią kiaulę seksualiniai iškrypėliai bando prakišti, naudodami velnio Bibliją – Stambulo konvenciją.
Šventeivų gausiai barstomų išminties perlų esmė ta, kad geros valios žmonės turi teisę apginti vyro ir moters sąjunga grindžiamus šeimos santykius ir pasmerkti suterštus lizdus, kuriuos susuka vienos lyties paukšteliai. Jie nėra tokie, kaip mes, bet nori tokių pat teisių, kaip mes. Koks įžūlumas!
Geriausias idėjos laidininkas yra bendraminčių sambūriai, pvz., šeimamaršiai. Aršių ideologų įkvėpti ir į minią susibūrę tautiškos dorovės saugotojai įgyja kažką panašaus į kolektyvinę sielą. Minioje jie patiria neigiamo emocinio užkrato poveikį, kurį sustiprina stiprūs Konvenciją niekinantys epitetai.
Primityvūs ir perdėti jausmai, kurstomi nepakantumo seksualiniams „degeneratams“, apsaugo minią nuo dvejonių ir netikrumo. Todėl Konvencijos priešininkai iš principo atmeta kritiką, kad jie laikosi analogiško požiūrio į homoseksualus, kaip ir Vladimiras Putinas – šiuolaikinės Rusijos sinonimas.
Aršūs homikų niekintojai netgi piktai ironizuoja, atseit, prie ko čia V. Putinas, galima pagalvoti, kad jis pusryčiams valgo kūdikius. Teisingai, nevalgo. Hitleris apskritai buvo vegetaras, mėsiškų patiekalų mėgėjus vadinęs „lavonų valgytojais“, tačiau tai jam netrukdė siųsti gėjus į konclagerius.
Rusijos invazija į Ukrainą visu gražumu atskleidė nuogą tiesą: totalitarinių režimų moralė yra viena – nauda ir ciniškas išskaičiavimas. Diktatorių logika geležinė: jeigu žmones mobilizuoja ne meilė, o neapykanta, tai reikia šerti tą agresyvų žmoguje tūnantį žvėrį, kuris sutelkia minią, padaro ją paklusnią ir valdomą.
Kur link suku su tokiais išvedžiojimais? Neįtikėtina, bet galima pagrįstai teigti, kad Kremliaus režimui visai nerūpi žmogaus seksualinė orientacija; jam absoliučiai nesvarbu, kas su kuo miega, jam svarbu, kad žmogus būtų lojalus ir ištikimas režimo šalininkas. Jeigu toks yra gėjus, tai jis laikomas ne menku, ujamu degeneratu, o Rusijos patriotu.
Kaip teigia gerai informuotas šaltinis profesorius Valerijus Solovejus, dalis Valstybės Dūmos deputatų yra gėjai, įskaitant vadovą Viačeslavą Volodiną. O Anapilin iškeliavęs Vladimiras Žirinovskis apskritai buvo gėjų gėjus, pirtyse su vyriškos lyties padėjėjais rengdavęs tikras seksualines orgijas.
Nepaisant to, patologišku savisaugos instinktu pasižymintis ir netgi su artimiausiais bendražygiais per futbolo stadiono dydžio stalą bendraujantis V. Putinas, mirus V. Žirinovskiui, išlindo iš bunkerio. Išlindo atiduoti paskutinę pagarbą kišeninės opozicijos lyderiui, kuris nieko prieš virti smalos katile su sąlyga, jeigu ten bus nuogų vyrų.
Kodėl tradicines šeimos vertybes deklaruojantis ir homoseksualus demonstratyviai niekinantis V. Putinas, viešai pagerbė Vladimirą Volfovičių? Ne todėl, kad jis – gėjus, o todėl, kad buvo aktyvus Rusijos imperializmo ideologas, agresijos prieš kitas valstybes šauklys ir kurstytojas.
Šia prasme V. Putinas nėra originalus. Ciniškas išskaičiavimas ir politinė nauda buvo ir Hitlerio veiklos motyvas bei varomoji jėga. Kovodamas dėl valdžios, Hitleris išsikvietė iš Bolivijos Ernstą Rohmą – talentingą organizatorių, tapusį jo paties iniciatyva sukurtų SA (vok. Sturmabteilung, liet. šturmo būrių) štabo vadu – ir be mažiausių priekaištų toleravo jo seksualines orgijas su patraukliais adjutantais.
Tačiau, kai ambicingų planų nestokojęs SA vadas pasirodė nesuderinamas su principu „Viena tauta, vienas reichas, vienas fiureris“, Hitleris per Ilgųjų peilių naktį (1934 m. birželio 30–liepos 1 d.) likvidavo savo politinį varžovą, apkaltinęs jį ne tik išgalvotu pretekstu surengti valstybės perversmą, bet ir visiškai realia moraline degradacija bei šlykščiu ištvirkavimu.
O gal krikščioniškąsias vertybes deklaruojančio V. Putino seksualinis gyvenimas yra be nuodėmės? Deja, esu priverstas nuliūdinti tuos Stambulo konvencijos priešininkus, kurie V. Putino asmenyje įžvelgia tradicinės šeimos vertybių puoselėtoją ir į jį lygiuojasi.
KGB aparato veiklą iš vidaus gerai žinantis V. Putino kursiokas Jurijus Švecas teigia, kad „nuorūkai“, kaip V. Putiną pašaipiai vadino kursiokai, savo laiku buvo pareikšti įtarimai pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso straipsnį, nustatantį atsakomybę už vyro lytinį santykiavimą su vyru.
Žinoma, priduria J. Švecas, pederastijos byla buvo „numuilinta“, nes KGB buvo suinteresuota apie užsienyje (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) dirbantį kagėbistą turėti kompromituojančios medžiagos, taigi laikyti jį už trumpo pavadžio. Ar yra pagrindas teigti, kad J. Švecas apkalba „nuorūką“?
Vargu, nors KGB agentai, tarp kurių buvusiųjų nėra, gali skleisti bet kokį melą. Pavyzdžiui, KGB apie Hitlerio seksualinį gyvenimą buvo sukurpęs dezinformaciją, esą fiureris versdavęs seksualines partneres tuštintis ant jo ir daryti kitokias šlykštynes, ko neišlaikiusios moterys net nusižudydavo.
Išties, pasak biografų, fiurerio lytinis gyvenimas buvo gan prėskas, nors jis gaudavo galybę visai ne platoniškų meilės laiškų, paprastai iš vyresnių moterų. Kaip rašė nacių partijos spaudos vadovas Otto Dietrichas, „šiuos laiškus, dažnai peržengiančius padorumo ribas, taktiškai atrinkdavo sekretoriai.“ Tačiau priešingai nei italų eržilas dučė, fiureris niekada nesinaudojo savo gerbėjų palankumu.
Vis dėlto! Nors apie politikų seksualinį gyvenimą apstu prielaidų ir apkalbų, pakanka ir visiškai objektyvių faktinių duomenų. Svarbu tik juos teisingai interpretuoti. Vienas tokių iškalbingų faktų – tai televizijos kamerų užfiksuotas, atsiprašant, vaizdelis, kai bendraudamas su vaikučiais, V. Putinas netikėtai pakėlė vieno berniuko marškinėlius ir pabučiavo jį į pilvuką.
Galima pateikti dvi šio įvykio interpretacijos versijas. Pirma, tai valstybės vadovo, kuriam niekas, kas žmogiška, nesvetima, natūralus gestas. Antra, tai buvo impulsyvus, pasąmonės refleksų nulemtas veiksmas, kuris panašiai, kaip įkalintas žvėris iš narvo, išsiveržė iš sąmoningos V. Putino kontrolės ir atskleidė jo slaptą polinkį į pedofiliją.
Kadangi sąmoningas dvasinis ir seksualinis žmogaus gyvenimas yra menkas, palyginti su jo nesąmoningu gyvenimu, tai gyvybingesnė yra antroji versija. Detaliau nenagrinėsiu šių versijų, nes V. Putino polinkių aptarimas čia yra ne savitikslis, o priemonė atskleisti tą veidmainišką moralę, į kurią lygiuojasi Stambulo konvencijos priešininkai.
Cinišką Rusijos moralę bene ryškiausiai atskleidžia vienas V. Putino liokajų – žurnalistas Antonas Krasovskis. 2013 m. sausio 25 d., diskutuojant dėl nacionalinio „homoseksualizmo propagandos draudimo“, A. Krasovskis atskleidė savo homoseksualumą, eteryje pareiškęs: „Aš esu gėjus ir toks pat žmogus kaip prezidentas Putinas, premjeras Medvedevas, kaip Valstybės Dūmos deputatai.“
Ar po tokio pareiškimo A. Krasovskis buvo paženklintas neliečiamojo stigma ir išmestas iš Rusijos visuomeninio gyvenimo mikliau už musę iš barščių?
Kurgi ne!? Kremliui nusispjauti į A. Krasovskio seksualinę orientaciją, nes jis viešai demonstruoja lojalumą ir ištikimybę rašizmui. Demonstruoja žmogaus protą įžeidžiančiu būdu, todėl neatmestina, kad netgi Kremliaus propagandininkai apie A. Krasovskį išsireiškia tokia dvasia: kalės vaikas, bet mūsų kalės vaikas.
Tai sakydamas, turiu omenyje tokį A. Krasovskio akibrokštą: 2022 m. spalio pabaigoje per vieną televizijos laidą jis pareiškė, kad ukrainiečių vaikus reikėtų įmesti į upę ir nuskandinti arba gyvus sudeginti savo namų krosnyse. Suprask, leisk jiems užaugti, tai vėliau reikės naikinti suaugusius chocholus, o tie niekšai, žiūrėk, dar suįžūlės tiek, kad pasipriešins ginklu.
Koks šio nemoralizuojančio teksto moralas? Moralas tas, kad homofobiška V. Putino Rusija gėjų ir lesbiečių smerkimo politiką naudoja kaip priemonę masėms sutelkti, tamsiajam gaivalui, atliekančiam panašią funkciją kaip ir antisemitizmas, pažadinti. Tik šiuo atveju antisemitizmo šūkį reikėtų perfrazuoti taip: „Mušk homikus, gelbėk Rusiją!“
Bet! Jeigu koks nors kuo nors pasižymėjęs Rusijos veikėjas netgi viešai demonstruos, kad jis yra gėjus, bet įrodys šunišką atsidavimą rusiško neonacizmo idėjoms, tai tokiam veikėjui visos Kremliaus durys bus svetingai atvertos. Kvietimą – galima neabejoti – palydės senas geras rusiškas žodis „Welcome“.
Kadangi tautinės dorovės saugotojai iš esmės pritaria tam, ką homoseksualų atžvilgiu viešai deklaruoja Kremlius, bet infantiliai nepajėgia suvokti svarbių niuansų, tai šių šventeivų kalba praktiškai yra išvalyta nuo bet kokio informatyvaus turinio. Lygiai taip pat, kaip nuo jo absoliučiai švariai išvalytos demagogiškos Kremliaus kalbos, pateisinančios „specialiąją karinę operaciją“.
Tokio turinio kalbas, iš kurių tarsi iš žmogaus fiziologinės veiklos produkto yra pašalinta viskas, kas maistinga, Harry‘is G. Frankfurtas vadina šūdmala. Nepanašu, kad tautinės dorovės sergėtojų kalbose, smerkiančiose Stambulo konvenciją, yra kas nors informatyvaus, kas leistų šioms kalboms išvengti minėto epiteto.
