Dėl Lenkijos tokių abejonių Rusijos agresijos atveju nekyla. Ne todėl, kad lenkai jaučia šiltus jausmus lietuviams, o todėl, kad, gindama Lietuvą, Lenkija gintų ir pačią save. Šia prasme lenkas pasmerktas būti amžinu lietuvio draugu ir tokiu yra jau septintą šimtmetį.

Sakysite, nėra geresnio draugo už tą, kuris klastingai sulaužęs Suvalkų sutartį, 1920 m. spalio 20 d. okupavo Vilnių ir buvo virtęs pikčiausiu lietuvio priešu?

Draugystė – gležna gėlė. Žmonės, dešimtmečius buvę ištikimais draugais, priešais kartais tampa per kelias sekundes. Kas tinka santykiams tarp žmonių, tas tinka ir santykiams tarp tautų. Draugiškus santykius Lietuva ir Lenkija puoselėjo ilgus amžius, o priešėmis anuomet tapo vos per kelias dienas.

Bet! Tvarios tautų draugystės pagrindas yra ne simpatijos ir sentimentai, o išskaičiavimas. Štai Anglija neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, o turi tik amžinus interesus. Prireikus juos ginti, priešai tapdavo Anglijos draugais, draugai – priešais. Interesai diktavo ir LDK politiką. Tiesa, priešingai nei Anglija, LDK turėjo tik vieną amžiną draugą, padėjusį atremti amžiną grėsmę iš Rytų.

Lietuvos poreikis turėti draugą Lenkijos asmenyje niekur nedingo. Rusija ir XXI-me amžiuje liko agresyvi, neprognozuojama, priešiška Lenkijai ir Baltijos šalims. Objektyvumo dėlei pažymėsiu: čia Rusijos naudai veikia Stokholmo sindromas – aukos patirta psichologinė trauma, kuri lemia šiltus jausmus agresoriui ir liguistą jo veiksmų pateisinimą.

Draugystė – gležna gėlė. Žmonės, dešimtmečius buvę ištikimais draugais, priešais kartais tampa per kelias sekundes. Kas tinka santykiams tarp žmonių, tas tinka ir santykiams tarp tautų. Draugiškus santykius Lietuva ir Lenkija puoselėjo ilgus amžius, o priešėmis anuomet tapo vos per kelias dienas.
Karolis Jovaišas

Stokholmo sindromas neaplenkė tų tautiečių, kurie jaučia nostalgiją kūjo ir pjautuvo epochai. Nors bolševikai vykdė Lietuvos gyventojų genocidą, pavergė ir nužmogino žmogų, šalyje apstu specifinio prieraišumo aukų – mankurtų ir vatnikų. Jie tarsi abstinencijos kamuojami narkomanai patiria nežmoniškas kančias, negalėdami bučiuoti rankos, kuri juos mušė, ir laižyti batų, kurie juos spardė.

Paradoksas: kas pasisuka veidu į Putino Rusiją, tas atsisuka nugara į Lenkiją. Kam patinka atvira ir plati ruso dūšia, tam alergiją kelia honorovas lenkas. Tačiau faktai kalba už save – rusų tauta, kurią, pasak įsišaknijusio požiūrio, reikia skirti nuo Putino režimo, garbina ne tik Putiną, bet ir kruviną diktatorių Staliną. Pajuskite skirtumą, kas dabar vokiečiams yra Hitleris, kas rusams – Stalinas.

Buitinio bendravimo lygmeniu rusas nuoširdus žmogus, nors prie žaizdos dėk. Kartu šis draugiškas žmogus, paženklintas didžiarusių kolektyvinės sielos ir tautinio mentaliteto, remia mesianistinę Kremliaus politiką, kuri tariamai neša kitoms tautoms laimę, dvasingumą ir išganymą.

Kas patyrė, kokios yra ne saldžiabalsių Kremliaus lakštingalų iščiulbėtos, o tikrosios, siaubą keliančios rusiškojo mesianizmo grožybės, tas gali pagrįstai ironizuoti: „Apsaugok mus Viešpatie nuo atlapaširdžių draugų, nuo priešų apsisaugosime patys“.

Nuo raudonųjų draugų invazijos Lietuvą 1920 m. apsaugojo Lenkija. Likimo ironija: būtent tų keiksnojamų šlėktų dėka lietuviai ne tik įtvirtino krauju iškovotą laisvę, bet ir išvengė žiauraus bolševikų režimo, kurio palydovas yra tautos žiedo sunaikinimas, trėmimai, išlaisvinimas nuo elementarių žmogaus teisių, nuosavybės ir pačios laisvės.

Praeities vertinimas turėtų būti grindžiamas ne sentimentais, o jos varomųjų priežasčių analize. Lenkija, kaip Lietuvos priešų priešas, buvo Lietuvos draugas, su kuriuo LDK per amžius sėkmingai atrėmė Vokiečių ordino, vėliau Rusijos agresiją.
Karolis Jovaišas

Sakysite, reikia blaiviai vertinti vadinamąjį stebuklą prie Varšuvos – raudonųjų ordų sutriuškinimą mūšyje dėl Lenkijos sostinės? Naivumo viršūnė ignoruoti akivaizdų faktą, kad lenkai herojiškai kovėsi, inspiruoti ne Abiejų Tautų Respublikos devizo „Už jūsų ir mūsų laisvę“, o siekdami išimtinai savo pačių tautos išlikimo?

Absoliučiai teisingai. Lenkų kelrodė žvaigždė – Lenkijos interesai. Lygiai kaip ir lietuvių – Lietuvos interesai, vardan kurių LDK nevengė sudaryti su Lenkija sąjungų, grindžiamų kompromisais.

Čia atsiveria didelė erdvė šališkoms istorinių įvykių ir faktų interpretacijoms. LDK valdovai yra romantizuojami, Lenkijos – demonizuojami. Laikoma, kad Lietuvos ir Lenkijos unijos buvo primestos lenkų magnatų, naudingos tik išimtinai Lenkijai ir neatitiko gyvybinių LDK interesų.

Toks požiūris, paženklinęs dažno tautiečio mąstyseną, nuodija Lietuvos santykius su Lenkija.

Praeities vertinimas turėtų būti grindžiamas ne sentimentais, o jos varomųjų priežasčių analize. Lenkija, kaip Lietuvos priešų priešas, buvo Lietuvos draugas, su kuriuo LDK per amžius sėkmingai atrėmė Vokiečių ordino, vėliau Rusijos agresiją. Tuometiniu rūsčiu istoriniu periodu ir pati LDK neturėjo kitos alternatyvos, kaip tik užkariauti kitus, kad nebūtų užkariauta kitų, ir plėsti savo įtaką, kad neatsidurtų kitų įtakoje.

Šis žiaurus išlikimo testas lėmė Krėvos uniją (1385 m.) – dinastinę LDK ir Lenkijos karalystės sąjungą. Gajus yra požiūris, kad Krėvos aktas, nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos ir Lenkijos santykiai, neįtvirtino unijos ir faktiškai buvo ne sutartis, o ketinimų protokolas. Tačiau esmė ta, kad Krėvos sutarties nuostatų buvo laikomasi, o detaliau apibrėžtos šios nuostatos buvo įtvirtintos Astravo (1392 m.), Vilniaus – Radomo (1401 m.) ir Horodlės (1413 m.) sutartyse.

Minėtos sutartys padėjo suręsti LDK galybės pamatus. Jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė vienoje žiauriausių viduramžio mėsmalių – Žalgirio mūšyje – perlaužė stuburą Vokiečių ordino karinei mašinai. Sąjunginės sutartys su Lenkija anaiptol nesutrukdė LDK iki 930 tūkst kv. km. išplėsti savo teritoriją, kurioje etniniai lietuviai sudarė tik 0,5 mln. iš 4,25 mln. gyventojų.

Lenkija nesiveržė atlikti gerojo samariečio vaidmens ir padėti Lietuvai grynai altruistiškai. Lenkijos parama turėjo savo kainą, nes glaudesne karine sąjunga labiau suinteresuota šalis priversta daryti didesnių nuolaidų.
Karolis Jovaišas

Tegul kiekvienas skeptikas, alergiškas keiksnojamiems šlėktoms, paklausia savęs, ar mūsų šlovingi protėviai kariniu ir organizaciniu talentu sukūrę didžiausią XV amžiaus Europos valstybę buvo tie, kuriems valią galėjo diktuoti lenkai? Ar vis dėlto į lenkų pusę nespjovę praeities milžinai įžvelgė tai, ko nemato ant jų pečių stovintys dabarties romantikai ir svajūnai?

XV amžiuje LDK pasiekė galios zenitą, vėliau jos žvaigždė pradėjo leistis. XVI-ojo amžiaus pradžioje didžiulė LDK teritorija pradėjo trauktis tarsi Šagrenės oda.

Daugiausia teritorijos – 210 tūkst kv. km. Žemių – LDK neteko po nesėkmės Antrajame kare su Rusija (1500–1503 m.), kurio baigtį lėmė pralaimėtas Vedrošos mūšis (1500 m. liepos 14 d.). Teritorinių LDK praradimų nesustabdė netgi per Ketvirtąjį karą su Rusija (1512–1522 m.) pasiekta įspūdinga pergalė Oršos mūšyje (1514 m. rugsėjo 8 d.)

Tai, kad LDK praranda karinę iniciatyvą, atskleidė ir Livonijos karas (1558–1583 m.), kurio dalimi rusų istoriografija laiko LDK - Rusijos karą (1561–1570 m.) Šio karo pradžia Lietuvai susiklostė nesėkmingai. 1563 metais Ivanas Rūstusis su didele kariuomene užėmė Polocką – vieną stambiausių ir turtingiausių LDK miestų, o tas praradimas kėlė tiesioginę grėsmę Vilniui. Pagrįsti nuogąstavimai dėl nesėkmingos karo baigties vertė LDK politinį elitą ieškoti Lenkijos paramos.

Lenkija nesiveržė atlikti gerojo samariečio vaidmens ir padėti Lietuvai grynai altruistiškai. Lenkijos parama turėjo savo kainą, nes glaudesne karine sąjunga labiau suinteresuota šalis priversta daryti didesnių nuolaidų.

Deja, šias rūsčias realijas ignoruoja svajingi romantikai ir ultrapatriotai. Jie pačias įžymiausias vedybas iš išskaičiavimo – Liublino uniją (1569 m. birželio 28 d.) vertina kaip tragediją, o Lenkiją laiko veikiau Lietuvos nelaime negu draugu. Kartu absoliučiai ignoruojamas faktas, kad Liublino unijos „tragedija“ leido sėkmingai atremti naujosios, pravoslavų kryžiumi paženklintos Aukso Ordos agresiją.

ATR, kaip daug galingesnė valstybė negu Lenkijos karalystė ir LDK atskirai paėmus, sustabdė Rytų meškos agresiją ir du amžius buvo patikimas LDK išlikimo ir valstybingumo garantas. Liublino unija nepažemino Lietuvos. Priešingai, ATR, kaip konfederacinė renkamoji monarchija su ribotomis Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio galiomis, teisiškai įtvirtino ganėtinai savarankišką Lietuvos statusą sąjungoje su Lenkijos karalyste.

Po Liublino unijos praėjus keturiems su puse amžiams, Rytų kaimyno keliama grėsmė išliko.

Ją iš esmės sumažino Lietuvos narystė galingiausiame pasaulyje gynybos bloke. Vis dėlto be Lenkijos, kuri sausumoje yra Baltijos šalių jungtis su NATO, neįmanoma visiškai užtikrinti Lietuvos saugumo.

Kad priešas stovėtų už vartų, nenori ir Lenkija, todėl Lietuvos saugumu ji suinteresuota kaip ir prieš Liublino uniją. Taigi, lenkas volens nolens lieka, nesvarbu, amžinas ar užkeiktas lietuvio draugas.

.