Savaime suprantama, visa tai darė girti ir sužvėrėję litovcai. Tačiau nemanykite, kad toks specifinis tragiškų Sausio 13-osios įvykių apibūdinimas – tai „žolės“ apsirūkusio prorusiško lunatiko kliedesiai mėnulio pilnaties metu. Ne, tai citata iš 1991 rugpjūčio 14 d. Nutarimo prašyti pratęsti tardymo terminą. Šį, atsiprašant, dokumentą pasirašė SSRS Generalinės prokuratūros Ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojas, 3-ios klasės valstybinis justicijos patarėjas J. D. Liubimov (Baudžiamoji (Sausio 13-osios – K.J.) byla Nr. 1-24-655/2018, tomas 115, psl. 86).

Leiskite ciniško melo bangai lietis laisvai! Pasirodo, ne tankai ir šarvuočiai traiškė žmones, o agresyvūs nacionalistai savo automobiliais traiškė savus. Be to, siekdami diskredituoti kariškius, smogikai tą tragišką naktį į morgus suvežė ne tik Televizijos bokšto gynėjus, bet ir santykinai „šviežius“ lavonus – smurtinių nusikaltimų ir eismo įvykių aukas iš visos Lietuvos.
Karolis Jovaišas

Bravo, drauge Liubimovai! Jūs teikiate vilčių, kad net mūsų vaikų vaikai rusišką melą paliks tokį pat bjaurų ir cinišką, kokį ir rado atėję į šį pasaulį. Vis dėlto Lietuva, kaip purvais ją neteptų tauriai paraudonavę patriotai, iš principo skiriasi nuo Rusijos, kuri įžūliai prievartauja tiesą ir juodai falsifikuoja dokumentus. Pakanka konstatuoti, kad Lietuvos Generalinė prokuratūra netgi sovietų prokurorų sufabrikuotą tardymo medžiagą visa apimtimi perkėlė į Sausio 13-osios bylą.

Ir ko tik „nenustatė“ raudonieji šerlokai?! Kad savi šaudė į savus, o į draugovininkus ir kariškius „intensyviai šaudė iš automatinių ginklų“? Ne, pakelkite kartelę aukščiau! Leiskite ciniško melo bangai lietis laisvai! Pasirodo, ne tankai ir šarvuočiai traiškė žmones, o agresyvūs nacionalistai savo automobiliais traiškė savus. Be to, siekdami diskredituoti kariškius, smogikai tą tragišką naktį į morgus suvežė ne tik Televizijos bokšto gynėjus, bet ir santykinai „šviežius“ lavonus – smurtinių nusikaltimų ir eismo įvykių aukas iš visos Lietuvos.

Sausio 13-osios įvykius begėdiškai iškraipančio Absoliutaus melo kontekste kažkaip jau buitiškai skamba klasika tapęs teiginys „savi šaudė į savus“. Juolab kad vyrauja klaidinga nuomonė, esą šių kliedesių autorius yra Stalino saulę į Lietuvą parvežusio raudonojo veikėjo anūkas. Ne, Judo sidabrinius atidirbęs Algirdas Paleckis yra tik dresuota papūga ir ruporas, kuris Kremliaus sukurptą nuodingą žinią paskelbė miestui ir pasauliui.

Kovotojas už teisingą – socialistinę liaudies Lietuvą yra Kremliui naudingas idiotas ta prasme, kad sudaro įspūdį, jog ne bolševikų reikalo tęsėjai tiražuoja fantasmagorišką melą, o savi demaskuoja savus. Atseit, šis doras žmogus, nepabūgęs pjudymo ir persekiojimų, rėžia nuogą tiesą. Deja, Kremlius be vargo randa jam tarnauti pasišovusių idiotų, kuriuos lengva apkvailinti, nes Judo Iskarijoto tipo žmonės yra suinteresuoti būti apkvailintais.

Tačiau kaip apkvailinti tautą ir pasaulį, jeigu apie šiurpią tiesą liudija dešimtys tūkstančių žmonių ir patikimiausi iš patikimų liudytojų – vaizdo ir garso įrašai? Kaip priversti milijonus televizijos žiūrovų patikėti, kad tapę savo iliuzijų įkaitais, jie realiu laiku matė iškreiptą vaizdą – tai, ko iš tikrųjų nebuvo? Kaip pasiekti, kad beginklius civilius luošinusius ir žudžiusius soldafonus milijonai laikytų geraisiais samariečiais, o taikius civilius, atvirkščiai, žudikais?

Eidama bolševikų pramintais keliais, Televizijos bokšto gynėjus Maskva laiko nuo alkoholio apsvaigusiais ir sužvėrėjusiais nacionalistais. Pagal šią logiką, tikrieji nusikaltėliai yra beginkliai lietuviai, kurie puolė iki dantų ginkluotus kariškius. Savo ruožtu taikūs kariškiai nuo agresyvių ir girtų smogikų, siekusių atimti ginklus, buvo priversti gintis automatų buožėmis ir šūvių serijomis iš kalašnikovų.
Karolis Jovaišas

Problemos esmę puikiai suvokia ir Kremlius, kuris karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui demagogiškai neigia, o kolaborantams skiria dresuotų papūgų vaidmenį. Šia prasme A. Paleckis yra klaikiai primityvi, Kremliaus lesalu gausiai šeriama papūga, su pavydėtinu atkaklumu atkartojanti užnuodytus žodžius, kuriuos dresuotojas įkalė papūgai į galvą. Čia nieko asmeniška, tik sąlyginis mankurto refleksas, padiktuotas gryno išskaičiavimo.

Sausio 13-osios byloje yra užfiksuoti Rusijos kariškių parodymai, kuriuos jie davė praėjus mėnesiui kitam po kruvinų įvykių. Kadangi juos apklausė ne Lietuvos, o SSRS Generalinės prokuratūros kuruojami Rusijos Federacijos karinės prokuratūros tardytojai, ta aplinkybė įkaitinta geležimi paženklino jų parodymų esmę. Akivaizdu, kokį rezultatą gali duoti kruopščiai surežisuota apklausa, kurioje vieni mafijozai apklausia kitus. Šio rezultato esmė ta, kad aukai yra suteikiamas budelio statusas, budeliui – aukos.

Istorija kartojasi – kruvinas Stalino režimas save laikė civilizacijos ir humaniškumo forpostu, o savo aukas – žmogaus pavidalo žvėrimis. Eidama bolševikų pramintais keliais, Televizijos bokšto gynėjus Maskva laiko nuo alkoholio apsvaigusiais ir sužvėrėjusiais nacionalistais. Pagal šią logiką, tikrieji nusikaltėliai yra beginkliai lietuviai, kurie puolė iki dantų ginkluotus kariškius. Savo ruožtu taikūs kariškiai nuo agresyvių ir girtų smogikų, siekusių atimti ginklus, buvo priversti gintis automatų buožėmis ir šūvių serijomis iš kalašnikovų.

O, kad tokia mąstymo racionalizacija būtų atėjusi į galvą žydšaudžiams! Jie būtų galėję teisintis, esą šaudė žydus tik išimtinai todėl, kad šie neatimtų šautuvų ir nesušaudytų jų pačių. Taip pat, kad neišniekintų ir neišžagintų jų moterų, neužvaldytų ir neišparceliuotų jų turto.

Bet! Raudonieji miunhauzenai yra kur kas išradingesni už žydšaudžius. Išsamų instruktažą gavę kariškiai davė parodymus, kad į minią šaudė ne jie, o smogikai nuo daugiabučių stogų. Šis absurdiškas melas yra ne savitikslis, o priemonė pagrįsti Kremliaus versiją, esą sovietų kareiviai buvo taikos balandžiai, apsaugoję Lietuvą nuo etninių skerdynių ir pilietinio karo baisumų.

Skersti taikius gyventojus, kad apsaugotum juos nuo skerdynių? Kodėl gi ne? Laikantis geležinės sovietų soldafonų logikos, tankai ir šarvuočiai šaudė ir traiškė žmones išimtinai savigynos tikslais, idant jų neužgrobtų girti ir sužvėrėję litovcai. Be to, sovietų tardytojai ir prokurorai dėjo visas pastangas, kad įrodytų, jog žmones sunkiai ar mirtinai suluošino ne tankai ir šarvuočiai, o savų išgamų vairuojami automobiliai. Ar tai įmanoma?

Istorija liudija – įmanoma. Savo laiku užėmę Berlyną, šaunieji sovietų karžygiai nugalėtojų teisėmis išžagino milijonus moterų, daugelį jų išskerdė arba suluošino nupjovę krūtis. Bet tai nebuvo kliūtis kilnų ir taurų, jokiais nusikaltimais nesuteptą sovietų karį-išvaduotoją įamžinti granite ir bronzoje. Iki šiol vokiečių politikai deda gėles „Išvaduotojo“ monumentui, stovinčiam Berlyno Treptovo parke, nors aštrialiežuviai jį vadina paminklu Nežinomam žagintojui.

Kodėl tuomet nepastatyti paminklo kokiam Pskovo desantininkui, kuris apgynė SSRS turtą – tankus nuo sužvėrėjusių litovcų ir rizikavo savo gyvybe, kad šie pragaro išperos neišskerstų vienas kito. Bėda tik viena – nedėkingi lietuviai, išskyrus puikius žmones, kuriuos jie užgauliai vadina mankurtais ir moraliniais idiotais, versiją apie tai, kad savi šaudė į savus ir savi traiškė savus, laiko absurdiška ir įžeidžiančia protą.

Skersti taikius gyventojus, kad apsaugotum juos nuo skerdynių? Kodėl gi ne? Laikantis geležinės sovietų soldafonų logikos, tankai ir šarvuočiai šaudė ir traiškė žmones išimtinai savigynos tikslais, idant jų neužgrobtų girti ir sužvėrėję litovcai.
Karolis Jovaišas

A. Paleckio ir panašių į jį „nuopelnai“ Lietuvai neginčijami. Nepaisant to, vis dėlto negalima tvirtinti, kad tik išimtinai jie priklauso kategorijai žmonių, pas kuriuos viskas yra teigiama, įskaitant Wassermanno reakciją ir narkotikų vartojimo testą. Ne, jie priklauso kategorijai tautiečių, kurie sąmoningai prariję riebų Maskvos jauką, kartu praryja ir kabliuką. Šiuo atveju žodis „kabliukas“ reiškia Kremliui naudingų idiotų įsipareigojimą niekinti ir žeminti Lietuvą. Ne veltui, žinoma.

Rusijoje sakoma: jeigu vyras muša žmoną, reiškia, myli. Kažkas panašaus yra ir Lietuvoje: jeigu tautietis keikia tėvynę, reiškia, myli. Jeigu vis dėlto grynai iš meilės (argi Judo sidabriniai – pinigai?), tokie tauriai paraudonavę draugai, kaip A. Paleckis, R. Vanagaitė ir Ko, tepa Lietuvą ekskrementais ar šaudo į jos reputaciją, tai norisi kreiptis: gal pateikite mažiau tokių meilės įrodymų? Deja, peršasi pesimistiška išvada – ko gero, į butelį lengviau suvaryti neapykantos negu destruktyvios ir gerai apmokamos meilės džiną.