aA
Ir vilkas sotus, ir avis sveika gali būti tuomet, kai varpai skamba už piemens vėlę. Ir rusų puikybė patenkinta, ir sovietų pergalė prieš fašizmą didinga yra tuomet, kai varpai skamba už didžiausią karo auką – tiesą.
Karolis Jovaišas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Varpai už išniekintą tiesą gaudžia ir tuomet, kai už gryną pinigą priimamas mitas, jog bolševikai 1944 m. išvadavo Baltijos šalis, bet kukliai nutylima, kokias raudonojo maro grožybes jie atnešė patys. Tai dėsninga, nes tariami išvaduotojai patys buvo žiauraus režimo vergai.

Kremliui tokių minčių nekyla. Gegužės 9-ąją Maskvos Raudonojoje aikštėje vyksta įspūdingas karinis paradas, o auksaburniai oratoriai ugningomis kalbomis šlovina nemirtingą nugalėtojų žygdarbį. Tai sovietų ginklo triumfo paradinė pusė. Tačiau netgi ši, šviesioji, pergalės pusė yra paženklinta siaubingų rusų tautos kančių ir užversta lavonų everestais.

Per stebuklą gyvi išlikę frontininkai nustatė tikslią diagnozę: sovietų karo vadai, kurie sėdėjo saugiuose blindažuose, rijo degtinę, užsikąsdami lašiniais, dešra ir naudojosi karo lauko žmonų teikiamais malonumais, beatodairiškai varė kareivius į ataką.

Bolševikai žinojo tik vieną patikimą karo būdą – visur viską užversti kūnais; bent vienas iš jų, prieš išleisdamas paskutinį kvapą, užmuš ir vokietį. Patrankų mėsą pirmyn varė užtveriamųjų būrių kulkosvaidžių ugnis, NKVD ir komisarų baimė, didesnė už vokiečių baimę. Ir sunkiai, palengva, į kruviną mėsmalę mestų siaubingų aukų dėka, tirpo Vermachto divizijos.

Šią mėsmalę perėjęs ir daugybę kartų sužeistas frontininkas Nikolajus Nikulinas aprašo lavonų rietuves, kurios tarsi apsnigtos kalvos 1942 metais gulėjo prie Pogostės geležinkelio Leningrado srityje.

„Vėliau, pavasarį, kai nutirpo sniegas, atsivėrė viskas, kas buvo apačioje. Žemiausiai gulėjo žuvusieji vasarinėmis uniformomis, palaidinėmis ir batais. Tai buvo 1941 metų rudens kovų aukos. Virš jų gulėjo jūrų pėstininkai su jūreiviškomis striukėmis ir juodomis „kliošinėmis“ kelnėmis. Dar aukščiau sibiriečiai su puskailiniais ir veltiniais bei skudurinėmis kepurėmis. Tokias tuomet duodavo blokadiniame Leningrade.

Ant jų gulėjo kūnai, apvilkti milinėmis, maskuojamaisiais chalatais, su šalmais ant galvų ir be jų. Šioje vietoje susimaišė įvairiausių divizijų kareivių, atakavusių geležinkelį 1942 metų mėnesiais, lavonai. Baisi mūsų „pergalių“ diorama“ (N. Nikulin. „Atsiminimai apie karą“. Vilnius. 2013. P. 52-53).

Bolševikai žinojo tik vieną patikimą karo būdą – visur viską užversti kūnais; bent vienas iš jų, prieš išleisdamas paskutinį kvapą, užmuš ir vokietį.
Karolis Jovaišas

Eilinio kareivio prisiminimus patvirtina sąžiningi istorikai, kurie nuosekliai demaskavo cinišką Kremliaus liokajų melą ir atskleidė, kokiais neįtikėtinais mastais buvo klastojami duomenys apie milžiniškus vokiečių ir santykinai menkus sovietų gyvosios jėgos nuostolius. Pavyzdžiui, raudonieji karvedžiai Vermachto nuostolius, patirtus iki 1942 m. kovo 1 d., išpūtė šešis kartus, o savo nuostolius mažino dvigubai trigubai (Vladimir Bešanov. „1942-ųjų mėsmalė“. Vilnius. 2016. P. 28).

Tačiau Rusija prognozuojama ta prasme, kad yra neprognozuojama. Rusijos Federacijos (RF) gynybos ministerija trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ji perbraukė ankstesnį valstybės mastu tiražuojamą melą, kai Stalinas įvardijo 7 milijonus žuvusiųjų, Chruščiovas – 20, Brežnevas – 25, Gorbačiovas – 27 milijonus ir nelauktai paskelbė stulbinančius duomenis apie tikrąjį žuvusiųjų skaičių.

Šie išslaptinti duomenys rodo, kad negrįžtamieji SSRS gyventojų nuostoliai dėl visų karo veiksmų Antrajame pasauliniame kare sudarė ne 7, 20, 25 ar 27 mln., o beveik 42 mln. – 41 mln. 979 tūkst. žmonių (Парламентские слушания «Патриотическое воспитание…«Бессмертный полк» (15 февраля 2017 г.).

Iš to skaičiaus 19 mln. sudarė negrįžtamieji karinio personalo nuostoliai ir 23 mln. – civilių žūtys. Tačiau netgi šiuose, į tiesą panašiuose, skaičiuose slypi klasta. Nuostolių struktūra – klaidinanti landa, kuri leidžia istorijos falsifikatoriams padidinti žuvusiųjų civilių skaičių ir sumažinti karių netektis.

Prityrę demagogai puikiai žino – juos paneigti nėra lengva. Ypač, kai jie disponuoja svarbiu koziriu – žvėrišku nacių elgesiu su gyventojais ir slavų genocidu, grindžiamu rasinio pranašumo teorija.

Demagogijai yra priešnuodis – pagrįsti kriterijai, galintys atlikti tiesos momento vaidmenį. Šia prasme informacijos apmąstymams suteikia Vokietijos nuostolių struktūra.

Ji yra tokia: karių žuvo 5 mln. 185 tūkst., civilių – 1 mln. 170 tūkst., taigi vienam žuvusiam civiliui teko 4,4 žuvę kariai. Atsižvelgiant į šį santykį, kyla klausimas, ar galima tikėti, kad sovietų karinio personalo nuostoliai sudarė 19 mln., o civilių – 23 mln., taigi, pastarųjų žuvo 19,6 karto daugiau negu Vokietijoje?

Aptariami nuostoliai iškalbingai rodo, kad šviesioji sovietų pergalės pusė vis dėlto ganėtinai tamsi ir paini. Yra ir kita, tamsioji, šios Pyro pergalės pusė, kuri yra purvinai juoda, tarsi NKVD komisaro ar gestapo šefo sąžinė.
Karolis Jovaišas

Jeigu dėl žydų bei slavų genocido ir Leningrado blokados Sovietų Sąjungoje žuvo 10 kartų daugiau civilių negu Vokietijoje (kas mažai tikėtina), tai netgi tokiu atveju jų skaičius neviršytų 11–12 mln. Peršasi išvada, kad iš 42 mln. žuvusiųjų reikėtų minusuoti apie 11 mln. žuvusiųjų civilių ir tai leis nustatyti iš principo skirtingą žuvusiųjų struktūrą.

Tuomet pasirodys, kad karių žuvo ne 19 mln., kaip teigia RF gynybos ministerija, o 31 mln.

Aptariami nuostoliai iškalbingai rodo, kad šviesioji sovietų pergalės pusė vis dėlto ganėtinai tamsi ir paini.

Yra ir kita, tamsioji, šios Pyro pergalės pusė, kuri yra purvinai juoda, tarsi NKVD komisaro ar gestapo šefo sąžinė. Išties, neįmanoma paneigti – kančių taurę iki dugno išgėrė ne tik „pergalingoji“ Sovietų Sąjunga, bet ir pralaimėjusioji pusė – Vokietija.

Ko vertas vien žvėriškas raudonųjų soldafonų elgesys su civiliais gyventojais, marodieriavimas ir masiniai išžaginimai?

Tikrąjį Išvaduotojo moralinį veidą apibūdina ne tiek jo elgesys su priešais, kiek su draugais. Pavyzdžiui, trumpai įžengę į Šiaurės rytų Jugoslaviją, raudonieji karžygiai įvykdė seriją išžaginimų, iš jų 111 su išžagintos aukos nužudymu, ir 1204 apiplėšimus su kūno sužalojimais.

Apgailėtini skaičiai? Ne tokie jau maži, konstatuoja Milovanas Djilas, atsižvelgdamas į tai, kad Raudonoji Armija tik įkėlė koją į tuo metu jai draugišką šalį, kuri pati kariavo aršų partizaninį karą su vokiečiais (M. Djilas. „Lico totalitarizma“. Maskva, 1992. Psl. 67).

Jeigu moralieji karžygiai taip elgėsi su savo draugais, ar reikia daug intelektinių pastangų, siekiant suvokti, kaip jie elgėsi su priešais? Vėlgi suteiksiu žodį tam pačiam autoriui. M. Djilas cituoja maršalą Ivaną Konevą: „Mes leidome kazokams kapoti, kiek tik širdis geidžia. Jie kapojo rankas netgi tų, kurie pakeldavo jas, kad pasiduotų“ – su šypsena pasakojo maršalas (Ten pat. Psl. 45). Maršalo šypsena, regis, vietoje: sąmojinga, tiesa? Kaip ir tai, kad puldami Rytų Prūsiją, sovietų tankistai traiškė visus be išimties vokiečių bėglius – moteris ir vaikus (Ten pat. Psl. 82).

Bet! Naivu aiškinti žvėrišką sovietų elgesį su savo priešais, remiantis išimtinai tuo argumentu, kad jie buvo žiaurūs netgi savo draugams.

Klausimas kitas, ar galėjo humaniškai elgtis tie, kurie patys buvo nežmoniško elgesio aukos? Kadangi nėra didesnės laimės kaip mirti už darbininkų ir valstiečių valdžią, tai šaunūs raudonieji generolai kareivius į ataką už Staliną ir Tėvynę narsiai varydavo per minų laukus. Ir dar neaišku, kam labiau pasisekdavo – mirusiesiems ar gyviesiems.

Jeigu moralieji karžygiai taip elgėsi su savo draugais, ar reikia daug intelektinių pastangų, siekiant suvokti, kaip jie elgėsi su priešais?
Karolis Jovaišas

Turiu omenyje smarkiai suluošintus gyvuosius, o tokių buvo legionai. Po karo Sovietų Sąjungos kraštovaizdį bjauriais randais išvagojo invalidai – karą laimėjusioje šalyje buvo 3 255 000 vienkojų, 1 121 000 bekojų ir 850 000 vadinamųjų virdulių – žmonių be galūnių. Nepuošė miestų ir vienrankiai, kurių buvo per 3 mln., berankiai – 110 000, taip pat daugybė kareivių su kulkų, skeveldrų ar vokiečių durtuvų subjaurotais veidais.

Karo invalidai bjauria dėme teršė pergalingos, komunizmą statančios visuomenės fasadą ir gadino miestų estetinį vaizdą, todėl tokia padėtis negalėjo tęstis amžinai.

Pradedant nuo 1949 m., benamiai ir išmaldos prašantys invalidai buvo gaudomi ir centralizuotai išvežami į geležinkelių stotis.

Ten jie buvo talpinami ar paprasčiausiai sumetami į prekinius ar gyvulinius vagonus ir vežami į atokias nusibaigimo vietas – vadinamuosius internatus, o išties į konclagerius.

Šventas dėkingumas, kurį tėvynė parodė savo gynėjams! Apskritai sąvoka „tėvynė“ tiek karo, tiek pokario metais atliko narkotinę funkciją, kuri leido sėkmingai apkvailinti karo didvyrius ir aukas viename.

Per karą žūdami už tironą ir kruviną maniaką Staliną, o po karo nuolankai vilkdami savo grandines, veteranai gyveno prisiminimais, kaip pasiaukojamai liejo kraują už tėvynę.

Jie beviltiškai klydo, nes kraują liejo už raudonojo fašizmo režimą, apgynė savo teisę vilkti baudžiavos jungą, gyventi skurde ir mirti lūšnynuose.

Kremliui nusispjauti į tai, kad Baltijos šalys nekariauja su mirusiais ir tvarko karių kapus. Tačiau Kremliaus ruporams peilis po kaklu yra padėtis, kai rusofobai nejaučia padėkos tiems, kurie išvadavo juos nuo nuosavybės, padoraus gyvenimo, moralės normų ir pačios laisvės.
Karolis Jovaišas

Tiesa, už prarastas akis, rankas ir kojas veteranai gavo „adekvatų“atlygį – skardinius medalius. Paradoksas: Rusijos režimas gražiais žodžiais sėkmingai dangstė ir tebedangsto juodus darbus, kvailina veteranus ir jų palikuonis, o šie jaučia sadomazochistinį potraukį būti apkvailintais.

Kitas dalykas, kad ir mes prieš savo valią esame įtraukti į šį bjaurų ir šleikščiai veidmainišką žaidimą, nes Rusijos propaganda nepalieka ramybėje Pribaltikos, kurioje esą klesti rusofobiškos nuotaikos.

Kremliui nusispjauti į tai, kad Baltijos šalys nekariauja su mirusiais ir tvarko karių kapus.

Tačiau Kremliaus ruporams peilis po kaklu yra padėtis, kai rusofobai nejaučia padėkos tiems, kurie išvadavo juos nuo nuosavybės, padoraus gyvenimo, moralės normų ir pačios laisvės. Natūralu, kad anaiptol ne visus tenkina padėtis, kurią galima išreikšti obalsiu „Rudasis drakonas mirė, tegyvuoja Raudonasis drakonas“.

Todėl pribaltai neatsitiktinai ignoruoja Pergalės dienų renginius ir kritiškai vertina pačią Kario išvaduotojo misiją. Taurią ir kilnią, savaime suprantama.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Žmonės suplūdo į Katedros aikštę: belaukiant popiežiaus – tikinčiųjų maldos nuolat pildoma (637)

Popiežiaus Pranciškaus lankomoje Lietuvos sostinėje gyventojai užplūdo gatves - vieni rikiuojasi,...

Žmonių gelbėjimo drama Baltijos jūroje: sudužo jachta, kapitonas nuskendo ieškoma dar vieno vyro (49)

Šeštadienį Klaipėdoje gelbėtojai išskubėjo į pagalbą skęstantiems žmonėms. Pranešama apie...

Dalia Popiežių pirmą kartą išvydo prie oro uosto: prisiminimas išliks visam gyvenimui nuolat pildoma (172)

Nuo 15 val. įėjimas į Aušros vartų gatvę uždarytas. Susirinkusieji kartu su Popiežiumi...

11 metų Velse dirbantis gydytojas: mums įprasta pacientui prisistatyti ir paklausti, ar galima jį paliesti (58)

Intervencinis kardiologas Eduardas Šubkovas (48 m.) jau 11 metų dirba Šiaurės Velso Glan Clwyd...

Arūno Valinsko sūnus – apie vaikystę garsioje šeimoje ir kodėl dar neskuba vesti savo vaikelio mamos (94)

Šou verslo ryklių Ingos ir Arūno Valinskų sūnus Arūnas Valinskas jaunesnysis (28) rugsėjo...

Į mokyklą tėvai vaikus išlydi su baime: iki mirtinos tragedijos – vos žingsnis (17)

Prasidėję naujieji mokslo metai ir besitęsiantis Panevėžio gatvių remontas atnešė iššūkių...

Išskirtinę dieną – retai kartu matomos Adamkų šeimos pasirodymas (33)

Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje nepraleido ir pastaruosius mėnesius viešumoje retai...

Gerais norais ir pragaras grįstas: „sveikas“ maistas mokyklose virto „jokio“ maisto? (17)

Jau praėjo trys mokslo metų savaitės. Trys savaitės, kai mokiniai mokyklose turi būti maitinami...

Po ištisus dešimtmečius tvyrojusios įtampos Vatikanas skelbia apie svarbų susitarimą papildyta (7)

Vatikanas šeštadienį paskelbė su Kinija sudaręs „preliminarų susitarimą“ dėl vyskupų...

Batai, kuriuos įsigiję akimirksniu suteiksite įvaizdžiui prabangos (1)

Vasarą, kai vyravo pigaus (tik ne blogąja prasme) stiliaus tendencijos, turėjome progą puoštis...