Kas isteriškai rėkė apie iškrypėlišką lytinės aistros tenkinimą su mažamete, tas ją tvirkino ir vertė duoti fantasmagoriškus parodymus. Kas demonstratyviai mojavo gynėjo nuo pedofilijos klano vėliava, tas pasirodė esąs didžiausias mergaitės košmaras.

Būtent tokią išvadą leidžia daryti bausmė, teismo skirta Laimutei Kedienei už anūkės tvirkinimą (Vytautas Kedys bausmės išvengė nereabilituojančiu pagrindu - dėl senaties).

Bet! Ne Kedžiai inicijavo šį tvirkinimo skandalą ir šaudymą neapykantos užnuodytomis salvėmis. Nepaisant to, kad pedofilijos spektaklyje seneliai atliko tam tikras užduotis ir turėjo savo vaidmenis, iš esmės jie buvo šio spektaklio režisierės - savo dukters tampomos marionetės.

Lietuvą savo laiku sukrėtęs ir supriešinęs primityvus, tačiau sprogusios bombos efektą sukėlęs pedofilijos skandalas - tai iš esmės vieno žmogaus kūrybos vaisius. Būtent Neringa Venckienė buvo kraują stingdančios siaubo istorijos, skirtos patikliai, neišrankiai ir lengvai užhinotizuojamai publikai, scenaristė ir režisierė. Būtent ji, o ne jos brolis - Darius Kedys, kuris savo valdingos sesers rankose buvo tokia pat marionetė kaip ir dukrelė jo paties rankose.

Toks teiginys tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ginčytinas. Tačiau, jeigu pažvelgsime į šią istoriją nešališkai ir atidžiai, abejonės bemat išsisklaidys.

Priminsiu, kad 2013 metų teismo nuosprendyje, kuriuo po mirties reabilituotas Andrius Ūsas, buvo konstatuota, jog „sveikoji vaiko atmintis ištrinta ir pakeista netiesiogine seksualine patirtimi jos tėvo namuose ilgai trukusios įkyrios, neteisėtos kvotos apie tariamą seksualinę prievartą metu“.

Ši primityviai surežisuota ir vaiką traumuojanti kvota truko beprotiškai ilgai- nuo 2008 m. lapkričio mėnesio iki 2009 m. rugsėjo. Filmavimo metu mergaitė buvo žeminama, jai daromas agresyvus psichologinis spaudimas. Dėsninga, kad mažametė dukrelė kaip nuo tėvo ir senelių valdžios, autoriteto ir poveikio priklausoma asmenybė, tapo tik dresuota papūgėle, atkartojančia tai, ką jai įteigė ir primetė „instruktoriai“.

Žinoma, kai kurie žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti, o jeigu faktai nepatvirtina jų įsitikinimų, reiškia viena - tuo blogiau faktams. Tačiau daugelis buvusių karštų N. Venckienės ir jos inspiruoto judėjimo „Drąsos kelias“ (argi ne drąsos viršūnė iš pasalų nužudyti du žmones, ypač moterį!?) gerbėjų jau vis dėlto atsitokėjo. Naujai išaiškėjusios aplinkybės tėra tik paskutinės vinys, sukaltos į dvasinę visuomenės energiją siurbusios Garliavos vampyrės populiarumo karstą.

Kokios tai aplinkybės? Po Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymo, Kedžių namuose 2009 m. spalio 5 dieną buvo slaptai įmontuota klausymosi įranga, kuri išmontuota tiktai 2012 m. gegužės 17 dieną, kai buvo įvykdytas teismo sprendimas mergaitę grąžinti jos motinai. Įrašyti pokalbiai kaip nemeluojantys liudytojai, objektyviai patvirtina, kad mergaitės sąmonė buvo tarsi švari lenta, į kurią bjaurias tvirkinimo pamokas įrašė tie, kurie skelbėsi ginantys ją nuo pedofilijos klano.

Sakysite, pagrindinis tvirkinimo instruktorius buvo ne N. Venckienė, o jos tėvai ir brolis? Visiškai teisingai.

Su viena esmine išlyga- velnio karuselę visa jėga įsuko ne mergaitės tėvas ir seneliai, o marionečių teatro direktorė. Tiesa, iš dalies tuo suinteresuotas buvo ir D. Kedys. Vargu, ar mes kada nors sužinosime, ar jis siekė apšmeižti A.Ūsą iš keršto, sumišusio su pavydu dėl L. Stankūnaitės palankumo varžovui, dėl įžeistos savimeilės arba dar dėl vieno ir kito kartu.

Išties, kai kalbame apie vyrą, kuris suvokia save kaip alfa patiną, tai įžeisto alfa patino elgsena ir jos padariniai gali būti absoliučiai neprognozuojami.

Pavyzdžiui, Šalčininkų rajono vicemeras Andžejus Andruškevičius užuot civilizuotai išsiskyręs su žmona, iš pradžių kulkomis suvarpė jos meilužį, o po to nusišovė pats.

Kadangi jis veikė ne afekto būsenoje, o viską šaltai apgalvojęs, tai labai stebėtis tuo, ką darė D. Kedys, lyg ir nevertėtų.

Pagaliau svarbu ne tai, ką ir kodėl darė D. Kedys, svarbu, kad N. Venckienė užuodė naudą ir pasistengė išspausti iš šios istorijos viską, kas įmanoma.

Amerikiečiai sako, kad pro kiekvieną žmogų bent kartą gyvenime prašuoliuoja sėkmės žirgas, bet ne kiekvienas sugeba ant jo užšokti. Tačiau eksteisėja ne tokia - pajutusi, kokius dividendus neša principingos ir nenuilstamos kovotojos su pedofilija įvaizdis, ji pilnai pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis.

Nėra jokio reikalo atkartoti, ką N. Venckienė darė, nes visa tai yra daugybę kartų išnarstyta po kaulelį. Svarbu kita - pasijutusi ant balto žirgo, ji padarė šiurkščią klaidą, stimuliuodama tą žirgą dopingu.

Turiu omenyje, kad ji visą laiką kurstė neatlėgstamą publikos dėmesį, nuolat mosuodama dorovės kalaviju, esą grožėkitės - štai rūsti ir nepaperkama Garliavos Žana d‘ Ark. Juolab, kad tokį įvaizdį jai padėjo sukurti, anot konservatorių patriarcho, purvasklaida.

Ką jau kalbėti apie purvasklaidą, taip pat menininkus, politikus, dvasininkus ir Ko, kai pats patriarchas, nepaisant jo skvarbaus ir skeptiško proto, buvo patekęs į N. Venckienės hipnozės voratinklį.

Tiesa, neilgam. Kur kas ilgesnį laiką jame kapanojosi ir netiesiogiai N. Venckienę dangstė pirmoji Lietuvos ponia, taigi pedofilijos klano demaskuotoja pajuto - jai atrištos rankos ir suteikta neribota veikimo laisvė.

Pasitikėjimas įpareigoja, o minios entuziazmo laužas turi būti nuolat kurstomas. Čia apsiribosiu konstatavimu išimtinai to fakto, kad labiausiai gailestį kelia skriaudžiamas vaikas, o žmones suvienija bendras priešas, konkrečiu atveju- pedofilų klanas. Ypač jis nusipelno paniekos ir neapykantos, kai jį demaskuoja nekalto vaiko lūpos. Tą puikiai suvokdama, N. Venckienė davė atitinkamas instrukcijas ne tik savo broliui, bet ir tėvams.

Tai ne prielaidos, o faktai, kurių patikimumą liudyja minėti įrašai.

Tiesa, jeigu ne ta aplinkybė, kad N. Venckienę protegavo garbūs žmonės, kurie nori visam laikui užmiršti šią bjaurią istoriją, ko gero, apie jos vaidmenį mes sužinotume kai ką daugiau.

Neatmestina, jog ne be jos žinios ir palaiminimo buvo įvykdytas tas nepaprastos drąsos aktas, kuris davė pagrindą judėjimui „Drąsos kelias“. Šis judėjimas - politinis lavonas. Kaip ir jo įkūrėja, kuri drąsiai slapstėsi ir už kurios nuodėmes yra nuteistos tik marionetės.