aA
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „II pasaulinis karas“ naujieną – žinomo baltarusių publicisto ir istoriko Vladimiro Bešanovo knygą „1943-ieji. Lūžio metai“. Tai jau šeštoji šio autoriaus knyga lietuvių kalba.
Sovietams į nelaisvę patekę vokiečių kariai. 1943 m.
© Leidykla "Briedis"

„Prasidėjo 1943-ieji, kurie buvo pavadinti lūžio metais. Metai, kuriais prasidėjo „pergalės saliutų era“. Patys kruviniausi „didžiojo tėvynės karo“ metai“ – taip pratarmėje knygai „1943-ieji. Lūžio metai“ rašo iš Bresto kilęs žinomas baltarusių istorikas Vladimiras Bešanovas, kurio darbai ir autoriaus tėvynėje bei Rusijoje, ir už šių dviejų valstybių ribų susilaukia didelio atgarsio, polemikos, karštų ginčų.

Knygų apie „didįjį tėvynės karą“ serijoje V. Bešanovas detaliai ir profesionaliai apžvelgė visą nacistų ginkluoto konflikto su sovietais vyksmą nuo 1941 iki 1945 metų. Autoriaus ištikimybė faktams, kuri ypač pastebima 1943-iųjų – lūžio metų – įvykių aprašyme, daro šią knygą vertingu istoriniu šaltiniu.

Joje daugiausia dėmesio skiriama feldmaršalo F. Pauliaus (F. Paulus) vadovaujamai vokiečių 6-osios armijos katastrofai prie Stalingrado – žiemą ir Vermachto pralaimėjimui vadinamajame Kursko mūšyje – vasarą.

Remdamasis daugybe neabejotinų faktų, autorius paneigia Sovietų Sąjungoje įsigalėjusį ir net dabartinėje Rusijoje propaguojamą mitą, esą ir vienu, ir kitu atveju Raudonoji armija laimėjo dėl jos karvedžių sumanumo bei ryžtingo veikimo. Tačiau iš tikrųjų lemtingos buvo vokiečių kariuomenės vyriausiosios vadovybės, konkrečiai paties Hitlerio, padarytos didžiulės klaidos.

V. Bešanovas 1943-uosius esminio lūžio sovietų–nacistų kare metais vadina visai pagrįstai. Bet kokia kaina pasiektas šis lūžis?

Autorius negailestingai demaskuoja raudonųjų generolų prasimanytą istoriją apie neregėto masto tankų mūšį prie Prochorovkos ir įrodo, kad tai tebuvo masinis sovietų šarvuotųjų kovos mašinų naikinimas. Tam tikslui vokiečiai naudojo ne tankus, bet artileriją ir aviaciją. O Raudonosios armijos „grietinėlė“, siekdama pateisinti tą gėdingą nesėkmę, ir sukūrė legendą apie neva įvykusį milžinišką tankų mūšį.

„1943-ieji. Lūžio metai“ – tai knyga, kuri gali būti įdomi ne tik istorijos mėgėjams, siekiantiems pažinti tikrąją, nepagrąžintą „didžiojo tėvynės karo“ realybę, bet ir platesniam skaitytojų ratui.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

Knyga „1943-ieji. Lūžio metai“
Knyga „1943-ieji. Lūžio metai“
© Leidykla "Briedis"

***

Per kautynes tarp Oskolo ir Dono upių į nelaisvę pateko apie 46 tūkst. italų kareivių ir karininkų.

Nepaisant skubių priemonių kuriant fronto ir užnugario lagerius, Raudonoji armija nebuvo pasirengusi išlaikyti tokio skaičiaus belaisvių, juk per praėjusius pusantrų karo metų jų bendras skaičius neviršijo 10 tūkst. Dabar, be italų, prasidėjo srautas iš 70 tūkst. vengrų kariuomenės kariškių, 90 tūkst. rumunų ir 100 tūkst. vokiečių.

Žmogaus gyvybė SSRS kainavo mažiau už „tris varpas“ ar ritę telefono kabelio, apie ką konkrečiai liudija raudonarmiečių laiškai.
Ištrauka iš knygos „1943-ieji. Lūžio metai“

Iki 1942 m. lapkričio 11 d. SSRS NKVD karo belaisvių ir internuotųjų reikalų valdybos sistemoje turėti 10 635 žmonės, o 1943 m. vasario 25 d. kariškių skaičius buvo 256 918.

Juos įkurdinti neturėta kur, maitinti (nors aprūpinimo normos, nustatytos karo antrąją dieną, buvo: 600 g duonos, 40 g mėsos, 120 g žuvies, 90 g kruopų per parą ir 5 pakeliai machorkos per mėnesį) ir gydyti nėra kuo. Be to, nelabai ir norėta.

Pirma, patys gyveno ne geriau, nes žmogaus gyvybė SSRS kainavo mažiau už „tris varpas“ ar ritę telefono kabelio, apie ką konkrečiai liudija raudonarmiečių laiškai:

„Mes, Raudonosios armijos kareiviai, gulime 1538 ligoninėje ant gultų, ant supuvusių šiaudų. Ten, kur atliekamas gydymas, šalta ir kankina utėlės, nėra antklodžių, gulime po milinėmis vien su apatiniais drabužiais. Maitina taip pat nenormaliai. Duonos duoda mažiau nei priklauso, vietoj 200 g 150–180, ne daugiau. Kreipėmės į ligoninės viršininką, bet jis nenori kalbėti, jo požiūris į kareivius nežmoniškas.“

Į nelaisvę patekę rumunų ir vengrų kariai. Rytų frontas. 1943 m.
Į nelaisvę patekę rumunų ir vengrų kariai. Rytų frontas. 1943 m.
© Leidykla "Briedis"

„Sužeistieji maitinami bjauriai. Duoda 600 g duonos ir du kartus verda kiaulišką jovalą. Aš vadinu kiaulišku todėl, kad visai be jokių riebalų. Sužeistas 19 dieną į dešiniąją ranką. Man žaizdą dabar skauda ir ji pūliuoja. Pertvarsto labai retai.

„Čia tokia ligoninė: „Mes dabar esame pas kolūkiečius, jų butuose. Jokio gydymo nuo gruodžio 19 dienos iki šiol. Mano žaizdos net vazelinu niekas nepatepė. Valgydina labai prastai: du kartus per dieną – sriuba iš kvietinių miltų. Duonos duoda kada 600 g, kada 400 ar 200 ir daugiau nieko. Smarkiai sulysome.“

O štai aiškinamasis raštas apie Stalingrado gyventojų padėtį:

„Dėl to, kad juos apiplėšė vokiečiai, dėl sistemingo neprivalgymo, kritusių gyvūnų – kačių, šunų – naudojimo maistui gyventojai yra išsekinti. Daugelis jų sutino ir susirgo įvairiomis ligomis. Pastebėta susirgimų skorbutu ir mirties atvejų dėl išsekimo ir ligų.

Belaisvių kolonos, be vandens ir maisto įveikdamos dešimtis ir šimtus kilometrų „per Rusijos dykumą“ pėsčiomis, kartais iš jų net neatimdavo ginklų, žmonės nakvodavo sniege, prisispaudę vienas prie kito. Daugelis iki ryto sušaldavo, atsilikdavo kelyje, nusilpusius konvojus šaudydavo, o į tai buvo žvelgiama greičiau kaip į gailestingumo aktą, ar tiesiog palikdavo kelkraštyje.
Ištrauka iš knygos „1943-ieji. Lūžio metai“

Gyventojai neturi gyvenamųjų patalpų, toliau antisanitarinėmis sąlygomis glaudžiasi rūsiuose ir blindažuose...

Nedalyvaujančių atkuriamuosiuose darbuose gyventojų aprūpinimo duona, pagalbos teikimo sužeistiesiems ir ligoniams, prieglaudos ir visuomeninio maitinimo tėvų netekusiems mažiems vaikams reikalingais mastais srities ir miesto partijos bei sovietinės įstaigos kol kas dar nesutvarkė.“

Dokumentas pažymėtas 1943 m. balandžio 1-osios data.

Todėl (bet tik iš dalies) „reali lagerių praktika ne visada atitiko humaniškumo normas… Dėl karo ir pokario sunkumų, taip pat belaisvių masių sankaupų, personalo aplaidaus požiūrio į savo pareigas kai kuriuose lageriuose būta prasto sanitarinio ir medicininio bei buitinio aptarnavimo, nepakankamo maitinimo faktų.

Valstybės saugumo papulkininkis F. Čelnokovas aiškinamajame rašte „Dėl Voronežo fronto belaisvių reikalų aparato darbo nuo 1943 m. sausio 15 d. iki balandžio 1 d.“ aprašė, kaip klostėsi reikalai lageryje, esančiame miestelyje įsidėmėtinu pavadinimu – Chrenovojėje.

„Aš atvykau į frontą neįsivaizduojamo chaoso, kuris viešpatavo ir lageryje, ir priėmimo punktuose, akimirką... Karo belaisvius iki lagerio Nr. 81 etapuojantys kariniai daliniai pačiu šiurkščiausiu būdu pažeidinėjo elementariausius etapavimo reikalavimus: „Karo belaisviai konvojuoti pėsčiomis 200–350 kilometrų esant 35 laipsniams šalčio, negaudami maisto 7–8 dienas, į lagerį atvykdavo smarkiai išsekę ir apšalę…

Į priėmimo punktus ir lagerį atvykdavo apie 50 proc. distrofikų, kurie, tikėdamiesi kelionės kankynės pabaigos, taip pat šilumos ir maisto, apklausiami pasitempdavo, sakydavo, kad yra visai sveiki, o mūsų medicinos darbuotojai (priėmimo punktuose – tai menkai išprusę siauros specializacijos felčeriai) į tai neatsižvelgdavo. Todėl visi atvykstantys iškart gaudavo po 600 gramų duonos, litrą karšto maisto, akimirksniu viską susigrūsdavo į susitraukusius skrandžius ir mirdavo.“

Apskritai tai taip pat „kol kas nesutvarkyta.“

Belaisvių kolonos, be vandens ir maisto įveikdamos dešimtis ir šimtus kilometrų „per Rusijos dykumą“ pėsčiomis, kartais iš jų net neatimdavo ginklų, žmonės nakvodavo sniege, prisispaudę vienas prie kito. Daugelis iki ryto sušaldavo, atsilikdavo kelyje, nusilpusius konvojus šaudydavo, o į tai buvo žvelgiama greičiau kaip į gailestingumo aktą, ar tiesiog palikdavo kelkraštyje.

Vasarį termometro stulpelis nukrito iki minus 44 laipsnių. Laikraščio „Sunday Times“ ir radijo kompanijos BBC korespondentas Aleksandras Vertas (Alexander Verth) tą dieną įveikė 80 kilometrų iki Stalingrado automobiliu: „Kad suprastum, kas yra 44 laipsniai šalčio, reikia jį patirti. Dusina. Jei pakvėpuosite į pirštinę, ant jos tuoj atsiras plonytė ledo plutelė. Valgyti mes nieko neturėjome, nes visi produktai – duona, dešra, kiaušiniai – virto akmenimis. Net kojas apsiavus dviem poromis vilnonių kojinių ir veltiniais, reikėjo judinti pirštus, kad nesutriktų kraujotaka. Susirietę sėdėdami furgone ir jausdamiesi santykinai gerai, negalite prisiversti pakrutėti – nebent sujudinate rankų bei kojų pirštus, tarpais patrinate nosį, nes jus apima kažkoks dvasinis ir fizinis inertiškumas, jūs jaučiatės tarsi apkvaišintas narkotiko. O kartu reikia būti ir pasirengus… Be drabužių, jūsų vienintelis patikimas sąjungininkas tokiais atvejais – tai butelis degtinės.“

Belaisviams, aišku, degtinės nepriklausė. Pridursime, kad ir „kūno nuojauta“ paprastai apgaudavo: dauguma atvejų žmonės buvo laikomi po atviru dangumi. Kaip tik vasario 4 d. Beketovkoje esančio lagerio Nr. 108 valdyba Stalingrado rajone priėmė iš karinių dalinių 76 tūkst. karo belaisvių.

Dievas žino, kiek jų neatvaryta, tai jau niekada nenustatysi. Pavyzdžiui, Voronežo fronto vadovybė pranešė, kad per puolamąją operaciją prie Aukštutinio Dono, tai yra tiesiog per dvi mūšių savaites, sovietų kariuomenė paėmė 113 tūkst. priešo kareivių ir karininkų. Tik 3-ioji tankų brigada raportavo, esą, paimta nelaisvėn 73 176 žmonės. Be to, generolas M. Kazakovas specialiai pabrėžia: „Įspėti dar anksčiau Aleksandro Michailovičiaus Vasilevskio dėl pranešimų tikslumo apie belaisvių ir trofėjų skaičius, mes priekabiai sutikrindavome pranešimus iš kariuomenės su faktiniais skaičiais. Dėl belaisvių tai šiuo atveju viskas sutapdavo – tikslumas buvo absoliutus.“

Iš pat pradžių, o ypač baisių karinių pralaimėjimų laikais, sovietų liaudies sąmonėje buvo vis labiau įsukamas neapykantos smagratis visa kam, kas vokiška. „Šūkis „Nužudyk vokietį!“ – prisimena Vertas, – Rusijoje tapo visų dešimties įsakymų, supintų į vieną, išraiška.“
Ištrauka iš knygos „1943-ieji. Lūžio metai“

O Voronežo fronto NKVD belaisvių ir internuotųjų reikalų valdybos įskaitos padalinių duomenimis, per visą jos egzistavimo laiką – 15 mėnesių – priimti išlaikyti 48 266 „priešo kariškiai“. Ką tai galėtų reikšti? Na, štai vokietis iš 305-osios pėstininkų divizijos, išgyvenęs penkių dienų žygį į lagerį, prisimena: „Kai išėjome, mūsų buvo pusantro tūkstančio. Iki Beketovkos nusikapstėme tik šimtas dvidešimt.“

Net 1945 metų vasarą, kai belaisviai iš surinkimo punktų buvo gabenami ešelonais, mirtingumas „kelionėje ir iškraunant“ siekdavo 20 procentų“: „Tik pagal priėmimo aktą, iš lagerio Nr. 183 belaisvių kontingento, kurio skaičius 1394 žmonės, atvykusio 1945 m. kovo 8 d. ešelonu Nr. 47680, iš lagerio Nr. 242 Enakijevo st., buvo priimti gyvi 1108 žmonės.“

Be įprastinio biurokratizmo, neorganizuotumo, abejingumo ir paniekos, būta dar svarių „kita vertus“. Iš pat pradžių, o ypač baisių karinių pralaimėjimų laikais, sovietų liaudies sąmonėje buvo vis labiau įsukamas neapykantos smagratis visa kam, kas vokiška. „Šūkis „Nužudyk vokietį!“ – prisimena Vertas, – Rusijoje tapo visų dešimties įsakymų, supintų į vieną, išraiška.“

„Galima viską iškęsti, – marą, badą, mirtį, – rašė Ilja Erenburgas. – Negalima iškęsti vokiečių… negyvensime mes, kol gyvi šie pilkai žali niekšai. Nėra dabar nei knygų, nei meilės, nei žvaigždžių, nieko, be vienos minties: žudyti vokiečius. Sunaikinti juos visus. Užkasti… Mes supratome: vokiečiai – ne žmonės. Nuo šiol žodis „vokietis“ mums pats baisiausias prakeiksmas. Nekalbėsime. Nesipiktinsime. Žudysime.“

„Kiek kartų pamatysi, tiek kartų ir nužudyk“, – ragino Konstantinas Simonovas.

„Fašistą nužudysi – gerą darbą padarysi“, – kraigliojo nežinomi propagandininkai.

Toną nurodė pats vyriausiasis vadas, ne kartą pareikšdamas: „Vokiečių grobikai nori turėti naikinamąjį karą su SSRS tautomis. Ką gi, jei vokiečiai nori turėti naikinamąjį karą, jie tai gaus... Mes norime išvaduoti savo sovietinę žemę nuo vokiečių fašistinių niekšų… Siekdami šio tikslo, mes turime sumušti vokiečių fašistų kariuomenę ir išnaikinti vokiečių okupantus iki paskutinio žmogaus.“

„Sunaikinti vokiečių pabaisą!“
„Sunaikinti vokiečių pabaisą!“
© Leidykla "Briedis"

Neapykanta įgijo naujo peno Raudonajai armijai atkovojus pirmuosius miestus ir kaimus.

Rusų daktarai nerašė ligų istorijų ir neužrašinėjo pacientų pavardžių. Į žmones, kuriuos jie turėjo gydyti, žvelgė blogiau nei į gyvulius.
Ištrauka iš knygos „1943-ieji. Lūžio metai“

Štai 1943 m. sausio 24 d. Pietų fronto NKVD ypatingasis skyrius pranešė: „Išvadavę Stalingrado srities Naujojo Maksimovo viensėdį, dviejuose plytiniuose pastatuose su užmūrytais langais ir užkaltomis durimis aptiko 76 sovietų belaisvius, 60 iš jų mirė badu, dalis lavonų suiro. Kiti karo belaisviai – pusgyviai, dėl didelio išsekimo daugiausia negalintys atsistoti ant kojų. Kaip paaiškėjo, belaisviai užmūrytame pastate išbuvo apie du mėnesius, – vokiečiai pamažu juos marino badu, tik retkarčiais numesdavo gabalus supuvusios arklienos ir duodami gerti sūraus vandens.“ Sausio viduryje Dono fronto kariuomenė užėmė palei Aleksejevkos kaimą buvusį karo belaisvių lagerį „Dulag-205“.

„Lagerio teritorijoje ir šalimais jo buvo aptikta tūkstančiai karo belaisvių, raudonarmiečių ir vadų, mirusių dėl išsekimo ir šalčio, lavonų, taip pat išvaduota keletas šimtų iškankintų, išsekusių nuo bado ir visiškai nusilpusių buv. Raudonosios armijos kariškių…“

Buvęs kontržvalgybos prie lagerio karininkas kapitonas Langheldas per tardymą papasakojo:

„Vokiečių vadovybė į rusų belaisvius žvelgė kaip į darbinius gyvulius, reikalingus atlikti įvairiems darbams. Rusų belaisviai, laikomi Aleksejevkos lageryje, „Dulag-205“, kaip ir kituose vokiečių lageriuose, buvo maitinami pusbadžiu, tik kad galėtų mums dirbti. Žvėriškumai, kuriuos mes vykdėme prieš karo belaisvius, buvo skirti jiems, kaip nereikalingiems žmonėms, sunaikinti.

Be to, aš turiu pasakyti, kad elgesyje su rusų karo belaisviais mes rėmėmės ypatingu požiūriu į visus rusų žmones, kuris buvo gajus vokiečių kariuomenėje. Vokiečių kariuomenėje rusų atžvilgiu laikytasi įsitikinimo, kuris buvo mums įstatymas: „Rusai – nevisavertė tauta, barbarai, kurie neturi jokios kultūros. Vokiečiai pašaukti įvesti Rusijoje naująją tvarką. Šį įsitikinimą mums įskiepijo Vokietijos vyriausybė. Mes taip pat žinojome, kad rusų žmonių daug, ir reikia jų sunaikinti kiek galima daugiau, kad būtų panaikinta galimybė kaip nors priešintis vokiečiams įvedus Rusijoje naująją tvarką.“

Iš italų kariuomenės leitenanto Ričiardžio parodymų: „Rovenkuose mano vaikinai paėmė į nelaisvę apie 100 rusų: juos iš mūsų atėmė vokiečiai, sakydami, kad vesis juos patys. Tačiau po kurio laiko pamatėme šių rusų lavonus: jie buvo sušaudyti. Tuo metu, kai tardžiau vieną belaisvį, iš nugaros priėjo vokiečių karininkas ir šovė jam į pakaušį. Mes turėjome įsakymą taip pat žiauriai elgtis su rusais. Įsakyme tiesiog buvo sakoma, kad reikia žudyti visus vyrus, nes juos turime laikyti partizanais, ir dėl menkiausio įtarimo taip reikia elgtis su moterimis.“

„Nuo lavonų nupjaustydavo mėsos gabalus, kuriuos paskui virė savo darbo katiluose. Tuos, kurie maitinosi žmonių mėsa, iškart buvo galima atskirti pagal išvaizdą. Žmogėdros puikiai atrodė, o jų rausvi skruostai žvilgėjo iš riebumo. Visuose Stalingrado lageriuose kanibalizmas buvo įprastas dalykas“.
Ištrauka iš knygos „1943-ieji. Lūžio metai“

Hermano Geringo patarimas nuramdyti okupuotų teritorijų gyventojus: „Geriausias sprendimas nušauti kiekvieną, kuris nukreipia žvilgsnį.“

Buka rasistine politika, neregėtais nusikaltimais (perskaičius kai kuriuos dokumentus, normalų žmogų pradeda pykinti) Reicho vadovai kėlė visuotinę neapykantą „pilkai žaliesiems niekšams“.

Net laimingas amerikietis „geltonuose iš bado mirusiuose vokiečiuose“ įžvelgė tik „dieviškojo teisingumo ženklą“.

„Atpildas po Rusijos nakties rūsčiomis žvaigždėmis“, – tauzijo Vasilijus Grosmanas.

Lageryje Nr. 108, į kurį buvo suvaryti Pauliaus armijos likučiai, iki 1943 metų vasaros neišgyveno 27 tūkst., „Stalingrado vokiečių“ – trečdalis. Paros „vidutinis mirtingumas“ buvo 213 žmonių. Dar 35 tūkst. klipatų buvo hospitalizuoti, bet specialiose ligoninėse, nesant medikamentų ir kvalifikuotos medicinos pagalbos, mirtingumas buvo dar didesnis negu lageryje: „Rusų daktarai nerašė ligų istorijų ir neužrašinėjo pacientų pavardžių. Į žmones, kuriuos jie turėjo gydyti, žvelgė blogiau nei į gyvulius. Įsidėmėtinas toks atsitikimas: kai kapelionas iš 297-osios divizijos pasilenkė prie mirštančio kareivio, sovietų majoras nudėjo jį šūviu į pakaušį.“ Ko buvo galima tikėtis iš „menkai išprususių siauros specializacijos felčerių“, jei kovo pabaigoje Chrenovojėje apsilankiusi speciali sanitarinė komisija, turinti medicinos mokslų daktarų ir kandidatų, karo belaisvių fizinę būklę nustatydavo „pagal išorę“, ir tuos, kurie galėjo savarankiškai judėti, priskyrė „sveikųjų grupei“?

Žinoma, teisinantis galima tikinti: „Didžiausias mirtingumo procentas buvo pastebimas tarp karo belaisvių, paimtų likvidavus apsuptas grupuotes Stalingrado, Voronežo rajonuose ir kitur. Šie karo belaisviai atvyko smarkiai išsekę fiziškai ir psichiškai, su įvairiomis distrofijos formomis, taip pat sergantys įvairiomis ligomis, kaip antai: šiltine, cholera, plaučių uždegimu, distrofija, tad nepavyko jų išgelbėti nuo neišvengiamos mirties.“

Į nelaisvę pasidavęs feldmaršalas Frydrichas Paulius ir jo štabo karininkai. 1943 m. sausio 31 d.
Į nelaisvę pasidavęs feldmaršalas Frydrichas Paulius ir jo štabo karininkai. 1943 m. sausio 31 d.
© Leidykla "Briedis"

Bet tais pačiais 1943 metais nuo patirtų žaizdų, šalčio, bado, infekcijų mirė 30 tūkst. vengrų ir 23 tūkst. italų – jie juk negraužė arklių kanopų Stalingrade, na, ir „kita“. Iš kur jiems atsirado distrofija?

Arba: „Nuo lavonų nupjaustydavo mėsos gabalus, kuriuos paskui virė savo darbo katiluose. Tuos, kurie maitinosi žmonių mėsa, iškart buvo galima atskirti pagal išvaizdą. Žmogėdros puikiai atrodė, o jų rausvi skruostai žvilgėjo iš riebumo. Visuose Stalingrado lageriuose kanibalizmas buvo įprastas dalykas“. Kas tai – plaučių uždegimo recidyvas ar psichinio išsekimo padariniai?

Nuo pavasario pradžios lageris Nr. 108 pradėtas tuštinti, bet „įnoringieji vokiečiai“ mirdavo ir kelionėje: „Į kiekvieną vagoną prigrūsdavo po šimtinę žmonių, išvietė buvo grindyse išpjauta skylė. Pavasaris pasitaikė ilgas, ir naktimis dažnai būdavo šalnų, belaisviai drebėjo nuo šalčio, neturėdami galimybių net pajudėti, kad sušiltų. Kelionėje jie buvo maitinami duona ir itin sūria žuvimi, o vandens beveik neduodavo. Mėgindami numalšinti troškulį, kaliniai laižė drėgmės lašelius, kurie kaupdavosi vagono viduje ant metalinių detalių. Sustojimų vietose belaisviai godžiai kimšosi į burnas tirpstantį sniegą, bet tai buvo pavojinga ir daugelis pakeliui mirė. Kiekviename sustojime rusai, atstūmę sklendę, klausdavo: „Kiek kaput?“ Kai kurios „kelionės“ truko po dvidešimt trisdešimt dienų. Viename vagone iš šimto žmonių gyvi liko tik aštuoni.

Karas buvo žiaurus, negailestingas, „anihiliacinis“ iš abiejų pusių. Tiesiog istoriją rašė nugalėtojai.
Ištrauka iš knygos „1943-ieji. Lūžio metai“

Iki 1944 metų pradžios SSRS NKVD BIRV (belaisvių ir internuotųjų reikalų valdyba) sistemoje buvo tik šiek tiek daugiau kaip 100 tūkst. karo belaisvių. Turint galvoje, kad po Stalingrado kautynių nuo 1943 m. vasario 3 d. iki gruodžio 31 d. į „sistemą“ pateko 65,5 tūkst., tad matyti 220 tūkst. žmonių netektis per vienerius metus (jei tikėtume tos pačios ministerijos oficialiai pripažintais kitais tyrėjais, tai nuo 1943 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. priešo belaisvių paimta – nepamiršime apie sąvokos „paimta“ ir „priimta į NKVD įstaigų įskaitą“ skirtumo – 442 623 žmonės, o iki tol paimta dar 189 428 žmonės, taigi išeina, kad 1944 m. sausio 1 d. susidarė 636 051 belaisvis... O „sistemoje“ būta vos kiek daugiau nei 100 tūkst. Baisokas skirtumas išeina tarp tų skaičių).

Karas buvo žiaurus, negailestingas, „anihiliacinis“ iš abiejų pusių. Tiesiog istoriją rašė nugalėtojai. Hitleris, „klastingai“ užpuolęs Sovietų Sąjungą, padarė Stalinui didelę moralinio pobūdžio paslaugą: „Jie pirmieji pradėjo!“ O jei – Sovietų Sąjunga? Kiek žmonių priskirta prie „liaudies priešų“, gavo kulką į pakaušį dėl Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos „išvadavimo“ 1939 metais?

Iki pat pergalės ir po jos karo belaisvių lageriuose „pasitaikydavo maitinimo trūkumo faktų“ ir pastebėta „aprūpinimo pertrūkių“, paprastai sakant buvo badas.

Štai Baltarusijoje, kaip pažymima vidaus reikalų liaudies komisaro S. Belčenkos įsakyme, Bobruisko lageryje Nr. 56 „nuo 1944 m. rugsėjo 4 d. iki spalio 31 d. mirė 52 žmonės, iš jų nuo plaučių uždegimo – 34, nuo distrofijos – 18. Vien per spalio trečiąją dekadą mirė 27 belaisviai. Lagerio ligoninė, kurioje 1944 m. spalio 27 d. laikyti 473 žmonės, buvo netinkamose patalpose, ligonių priėmimas nesutvarkytas, palatos skendėjo purve, troškus oras, smarvė. Sveikstančiųjų komandoje laikomi 604 karo belaisviai, iš jų 288 sergantys distrofija, neturėjo gultų, maitinimas neatitiko reikalingų normų dėl banalios priežasties – produktus išvogdavo personalas. Analogiška padėtis nustatyta Vitebsko lageryje Nr. 271, kuriame per 1944 m. rugsėjį mirė 143 žmonės, be to, per paskutinę dekadą mirė 99 žmonės. Turima galimybe sunkiai sergančiuosius pasiųsti į esančią už 15 km nuo lagerio Narkomzdravo ligoninę nesinaudota.“

Maža kuo padėtis skyrėsi ir kituose lageriuose. Sergamumas ir mirtingumas liko didelis per visus 1945 metus. Taip pat 1946 metų žiemą, kai belaisviams buvo išduodama po 100–200 gramų duonos – „dėl sausros ir jos sukelto nederliaus“ ir „dėl administracijos neorganizuotumo bei vangumo“. Minsko lageryje Nr. 168 per žiemą mirė 469 žmonės, Polocko lageryje Nr. 243 – 268, visoje Baltarusijoje per tris mėnesius – 1210.

Iš viso, oficialiais duomenimis, SSRS mirė daugiau kaip 580 tūkst. karo belaisvių.

Išgyvenusieji rūdos kasyklose ir šachtose, statybose ir miškų kirtimo įmonėse, gamyklose ir konstruktorių biuruose spartuolišku darbu nugalėtojams kompensavo materialinę žalą. Sakoma, kad V. Molotovas pareiškęs, jog nė vienas belaisvis vokietis nepamatys tėvynės, kol bus visiškai atstatytas Stalingradas. Karo belaisvių įnašas į Sovietų Sąjungos ekonomikos atkūrimą įvertintas 50 milijardų rublių. Jų daliai teko apie 8 proc. bendrojo šalies produkto per pirmąjį pokario penkmetį.

Draugas Stalinas rado ir adekvatų atsakymą į Sovietų Sąjungos piliečių išvežimą dirbti į Vokietiją. 1945 m. vasario pradžioje valstybės saugumo komitetas nurodė sovietų okupacinėje zonoje mobilizuoti fiziniam darbui vokiečius vyrus ir moteris nuo 17 iki 50 metų. Be to, tuos asmenis, kurie, kaip nustatyta, tarnavo Vermachte, ar buvo įrašyti į folksšturmą, „ėmė į nelaisvę“ ir siuntė į NKVD lagerius. Iš kitų Vokietijos piliečių buvo formuojami atskiri darbo batalionai po 740–1200 žmonių. Reikia suprasti, batalionų kontingentas nebuvo laikomas kariniu kontingentu (jie buvo klasifikuojami pagal grafą „mobilizuotieji“), be to, „paprastai ADB gyvenimo ir darbo sąlygos buvo prastesnės nei NKVD–MGB lageriuose.“

1945 m. sausį–vasarį darbams SSRS, pirmiausia Baltarusijoje ir Ukrainoje buvo atvežta 208 tūkst. civilių internuotųjų asmenų (kitais duomenimis, 303 tūkst.), iš jų 51 138 moterys, kurie buvo suskirstyti į 221 darbo batalioną. Tuose batalionuose jie mirė kaip musės, mirtingumas buvo nuo 19,2 iki 38,9 proc. Vien Minsko srityje 1945 metais atskirajame darbo batalione Nr. 2031 mirė 233 žmonės, Nr. 2032 – 104, Nr. 2033 – 160, Nr. 2034 – 241, Nr. 2035 – 410 (be to, dalis darbo batalionų atsirado gynybos liaudies komisariato „sistemoje“. Baltarusijoje juose laikyta daugiau kaip 14 tūkst. žmonių).

Iš viso SSRS mirė 66,5 tūkst. mobilizuotų „vestarbeiterių“.

Mirtingumo rodikliai mažėjo todėl, kad nuo 1947 m. netekę darbingumo karo belaisviai ir mobilizuotieji pradėti siųsti į tėvynę, po trijų mėnesių prasidėjo repatriacijos procesas. 1950 m. gegužės pradžioje sovietų žiniasklaidoje pasirodė pranešimas apie vokiečių karo belaisvių repatrijavimo iš Sovietų Sąjungos pabaigą. Bet ne visų. Daugiau kaip 13 tūkst. Vokietijos piliečių liko kaip nuteistieji ir tardomieji už sunkius karo nusikaltimus. Labiausiai „užkietėję“ jau buvo pakarti 1945–1947 metais.

Bet 1949 metais kartu su nauja represijų SSRS banga viskas prasidėjo iš naujo ir lageriuose. Seniai NKVD užverbuotam generolui fon Zeidlicui (Walther von Seydlitz) ir siūliusiam Berlyno šturmui suformuoti jo vadovaujamą korpusą iš lojalių belaisvių, buvo įsūdyti dvidešimt penkeri metai. Gerardas Štrekeris (Gerard Strecker) pripažintas kaltu dėl Stalingrado traktorių gamyklos sugriovimo. Lakūnas Erichas Hartmanas, numušęs 352 lėktuvus, apkaltintas sovietų vyriausybei priklausančios aviacijos technikos gadinimu. Po lagerius vėl ėmė šmirinėti tyrėjų operatyvinės grupės ir ieškoti figūrantų naujoms byloms.

„Daugumoje tiriamų bylų, – teigia Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų akademijos profesorius A. Šarkovas, – kurias pradėjo lagerių operatyviniai aparatai, kaltinimai kariškiams rėmėsi jų pačių parodymais. Užteko kaltinamajam dėl kokios nors priežasties atsisakyti savo ankstesnių parodymų, kai kitų jį demaskuojančių duomenų byloje nelikdavo… Ši praktika kelia mintį, kad svarbiausias tardymo tikslas buvo ne tiek rinkti ir dokumentuoti nepaneigiamus faktus, grindžiančius nusikaltėlių kaltę, kiek gauti jų prisipažinimą. Tai daugeliu atvejų vedė prie piktnaudžiavimo, dažnai turinčio sunkių padarinių. Konkrečiai 1946 metų birželį per lagerio Nr. 168 karo belaisvio Kovalcygo tardymą tardymo skyriaus viršininkas leitenantas Marjanas naudojo prieš jį fizinio poveikio priemones, dėl ko karo belaisvis patyrė stuburo ataugos juosmens srityje lūžį. Po tardymo Kovalcygas, uždarytas į pradinio tardymo vienvietę kamerą, naktį į liepos 15-ąją pasikorė. Štai kodėl, mūsų nuomone, į duomenis, apibūdinančius patrauktųjų atsakomybėn skaičių, reikia žvelgti atsargiai: į jų skaičių, iš visko sprendžiant, patekdavo ir nekaltųjų.“

Į šį skaičių tik Baltarusijoje pateko 239 moterys ir 44 vaikai iki 14 metų. Dauguma jų buvo paleisti po kanclerio Adenauerio vizito į Maskvą 1955 metų rugsėjį pagal aukščiausiosios tarybos įsaką „Dėl Vokietijos piliečių, nuteistų SSRS teismo įstaigų už jų padarytus nusikaltimus prieš Sovietų Sąjungą karo metu priešlaikinio paleidimo.“ Bet štai kas įdomu: turinčių karo nusikaltėlių statusą asmenų VDR ir VFR vyriausybėms buvo perduoti tik 749 žmonės.

Iš 108 tūkst. „Stalingrado vokiečių“ namo grįžo 6 tūkst., italų paleista šiek tiek daugiau kaip 21 tūkst. – visi, kurie išgyveno. Paskutinis italas buvo aptiktas Kijevo „durnyne“ 1956 metais.

Leidykla „Briedis“
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Apkartusi „svajonių Australija“: tolimą šalį pasiekia jau gerokai papurtę piniginę, bet tai būna dar tikrai ne pabaiga (4)

„Svajonių Australija “ – taip vadinasi tinklapis, kurį atsiverčia dažnas, svajojantis apie...

Indrė Makaraitytė. Vaizdas pro Paryžiaus taikos forumo langą: Kremliaus troliai ir nesulijęs Putinas (67)

„Kodėl Macronas neįsakė išsklaidyti lietaus debesų ? Susikvietė viso pasaulio lyderius ir...

Iš „Ryto“ direktoriaus posto besitraukiantis Gudelis: konfliktas atvėrė seniai esantį skaudulį (5)

Krepšinio klubas „Rytas“ praneša, kad iš generalinio direktoriaus pareigų traukiasi klubo...

Šalia verslo centro nenorintys gyventi vilniečiai liko it musę kandę: į jokius pasiūlymus atsižvelgta nebus (44)

Sėlių g. 29 namo gyventojai su nerimu laukia priešais juos esančio sklypo likimo. Šiuo metu ten...

Nufilmavo įžūlų „Opel“ vairuotojo manevrą: pėstieji vos spėjo pasitraukti iš po ratų (21)

Raudonas šviesoforo signalas – nė motais. Panašu, tokiu devizu vadovavosi melsvo „ Opel “...

Sukrečianti byla: moteris dvejus metus slėpė vaiką automobilio bagažinėje (14)

Prancūzijoje, Tiulio mieste teisiama 50 m. Rosa Maria Da Cruz. Ji kaltinama slėpusi kūdikio...

Netikėtą patikrinimą surengusią policiją sugebėjo nustebinti du vairuotojai (2)

Ketvirtadienio rytą Vilniaus Vakariniame aplinkkelyje Lietuvos kelių policijos tarnyba vykdė...

Egzotiškieji persimonai: lietuviai itin pamėgo, tačiau iki šiol neišmoko, kaip valgyti

Atėjus šaltajam sezonui, dažnas gyventojas ieško natūralių vitaminų, stiprinančių imunitetą,...

Į išskirtinį Lietuvos miestą plūsta nostalgijos išsiilgę turistai: vienas žmogus palieka po maždaug 40 eurų (3)

Vasaromis Klaipėdos senamiestyje dažnai išgirsi užsienio kalba įspūdžiais besidalijančius...

Theresai May – skaudūs smūgiai: pasitraukė jau penki ministrai atnaujinta 14.15 (77)

Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May ketvirtadienį patyrė itin skaudų smūgį,...