aA
Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Danijilo Granino knygą „Mano leitenantas“. Tai vieno žymiausių rusų rašytojo, scenaristo, Antrojo pasaulinio karo dalyvio atidus žvilgsnis iš apkasų į siaubingą „didžiojo tėvynės“ karo kasdienybę, vadinamąją Leningrado blokadą ir pokario sovietinio gyvenimo realybę.
Vokiečių lėktuvas He-111 po bombų atakos.
© Leidykla "Briedis"

Knygoje – ano meto įvykių vaizdai ne maršalų ir generolų, kurie nesvyruodami į kautynių mėsmalę kišo ištisas armijas, o vieno iš tų, siunčiamų tiesiai į pražūtį, frontininkų akimis.

Didžiulių sunkumų fronte ir užnugaryje patiriančių žmonių santykių, karo baisybių fone į pirmąjį planą prasiveržia paprasto sovietų karininko – leitenanto, drauge su eiliniais kariais kasdien rizikuojančio savo gyvybe, – mintys ir jausmai.

Jis yra vienas iš daugelio tūkstančių, apie kurių mirtį sovietinio Informbiuro suvestinėse būdavo pranešama tik kaip apie nedidelius nuostolius vietinės svarbos mūšiuose.

Nors „Mano leitenantas“ nėra autobiografinis kūrinys, bet nesunku suprasti, kad autoriaus gyvenimo, dalyvavimo kare sąsajų su knygos pagrindinio herojaus leitenanto D. patirtimi, pasaulėjauta romane esama daug.

Pagrindinio veikėjo paveikslas perskiriamas, paverčiamas tomis pačiomis sąlygomis gyvenančiais dviem skirtingais žmonėmis. Romano puslapiuose tarsi atskirai veikia dvi nepanašios viena į kitą asmenybės.

Vienas iš tų žmonių jaunas, impulsyvus, ryžtingas, romantiškas, o kitas – sumanus, išmokęs suktis gyvenimo rate pagal susiklostančias aplinkybes. Ir kiekvienas iš jų atrodo savaip teisus.

Šis autoriaus naudojamas metodas kaip tik padeda išryškinti nepavydėtiną paprasto sovietų kario, kaip, beje, ir paprasto civilio, likimą – beteisiškumą, visišką priklausomumą nuo viršininkų įgeidžių totalitarizmo viršūnę pasiekusioje stalinizmo epochoje.

Knygos „Mano leitenantas“ viršelis
Knygos „Mano leitenantas“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Tikras siaubas, žiauriausias siaubas mane, visai dar jaunylį, užgriuvo kare. Tai buvo pirmasis bombardavimas. Mūsų, pašauktinių, ešelonas 1941 metų pradžioje išvyko į frontą. Vokiečių kariuomenė greit artėjo prie Leningrado. Po dviejų dienų ešelonas atvyko į Bateckajos stotį – tai bene penkiasdešimt kilometrų nuo Leningrado.

Pašauktiniai pradėjo išsikrauti ir štai mus užpuolė vokiečių aviacija. Kiek būta tų atakos lėktuvų, nežinau. Man dangus užtemo nuo lėktuvų. Vasariškai skaistus, šiltas jis sukaukė, sudrebėjo, garsas vis stiprėjo. Mus užklojo juodi skrendantys šešėliai. Aš nusiritau nuo pylimo, puoliau po artimiausiu krūmu, kritau kniūbsčias, galvą kišau į sąžalyną.

Nukrito pirmoji bomba, suvirpėjo žemė, paskui bombos pabiro viena po kitos, sprogimai susiliejo, virto griaudėjimu, viskas aplinkui ėmė drebėti. Lėktuvai pikiravo, vienas paskui kitą skrido prie taikinio. O taikinys buvau aš. Visi jie stengėsi pataikyti į mane, skriejo žemėn mano pusėn, net propelerių sujudintas karštas oras taršė mano plaukus.

Lėktuvai kaukė, krisdamos bombos žviegė dar bjauriau. Jų spiegimas gręžėsi į smegenis, skverbėsi į krūtinę, į pilvą, jaukė vidurius. Piktas krintančių bombų stūgavimas užtvindė visas erdves, nepaliko vietos šauksmui. Žviegimas nesiliovė, jis plėšė iš manęs visus jausmus ir apie nieką nebuvo galima mąstyti. Aš visas skendėjau siaube. Sprogimų garsai teikė palengvėjimą. Aš spaudžiausi prie žemės, kad skeveldros prašvilptų aukščiau. Tai man pakuždėjo baimė. Kai prašvilpia, būna bent sekundės pertrauka. Galima nusibraukti lipnų prakaitą, tą ypatingą, šlykštų, smirdantį baimės prakaitą, ir kilstelėti galvą, pažvelgti į dangų. Bet iš ten, iš saulėtos ramios žydrumos, pratrūkdavo naujas, dar žemas vibruojantis kauksmas. Šįkart juodas lėktuvo kryžius krito tiesiai ant mano krūmo. Mėginau susispausti, kad bent kiek sumažinčiau savo kūno apimtį. Jaučiau, kokia pastebima yra mano figūra žolėje, kaip kyšo mano kojos su vyturais, susuktos milinės kauburys ant nugaros. Ant galvos byrėjo žemės grumstai. Naujas užskridimas. Pikiruojančio lėktuvo garsas mane gniuždė. Su šiuo kauksmu artėja paskutinė mano gyvenimo akimirka. Aš meldžiausi. Nemokėjau nė vienos maldos. Niekada netikėjau Dievą, pagal visą savo naujutėlį aukštąjį išsimokslinimą, pagal visą astronomiją, įstabius fizikos dėsnius žinojau, kad Dievo nėra, ir vis tiek meldžiausi.

Nukrito pirmoji bomba, suvirpėjo žemė, paskui bombos pabiro viena po kitos, sprogimai susiliejo, virto griaudėjimu, viskas aplinkui ėmė drebėti. Lėktuvai pikiravo, vienas paskui kitą skrido prie taikinio. O taikinys buvau aš.
Ištrauka iš knygos „Mano leitenantas“

Dangus išdavė mane, jokie diplomai ir žinios negalėjo man pagelbėti. Likau vienas prieš vieną su šia iš visų pusių skriejančia į mane mirtimi. Mano sukepusios lūpos šnibždėjo: Viešpatie, pasigailėk! Išgelbėk mane, neleisk pražūti, prašau Tave, kad pro šalį, kad nepataikytų, Viešpatie, pasigailėk! Man staiga atsivėrė šių dviejų seniai žinomų žodžių prasmė – Viešpatie… pasigailėk! Man nežinomoje gelmėje kažkas prasivėrė ir iš ten karštai plūstelėjo žodžiai, kurių niekada nežinojau, netariau – Viešpatie, apgink mane, meldžiu Tave dėl visa, kas yra šventa... Nuo sprogimo netoliese švystelėjo aukštyn kažkieno kūnas, gabalas šlapiai plekštelėjo greta manęs. Aukštas suodinų plytų vandentiekio bokštas lėtai, be triukšmo, kaip sapne, pakrypo, ėmė virsti ant geležinkelio sąstato. Švystelėjo sprogimo kamuolys priešais garvežį ir garvežys atsiliepė apsisiausdamas baltu garu. Sprogimai lamdė kelių bėgius, į šalis lakstė pabėgiai, virto vagonai, stoties langai iš vidaus sušvito purpuru, bet visa tai vyko kažkur toli, aš stengiausi nematyti, nežiūrėti ten, žvelgiau į žolių stiebelius, tarp jų šmirinėjo ruda skruzdė, o storas, blyškus vikšras buvo nukaręs nuo šakelės. Žolėje vyko įprastinis vasaros gyvenimas, lėtas, puikus, protingas. Dievas negalėjo būti neapykantos ir mirties kupiname danguje. Dievas buvo čia, tarp gėlių, lervų, vabalėlių...

Lėktuvai vis užskrisdavo, tai pragariškai karuselei nebuvo galo. Ji norėjo sunaikinti visą pasaulį. Nejaugi aš turėjau žūti ne mūšyje, o štai taip, niekingai, nieko nenuveikęs, nė karto neiššovęs? Turėjau granatą, bet juk nesviesiu jos į pikiruojantį į mane lėktuvą. Buvau sugniuždytas baimės. Kiek manyje tos baimės! Bombardavimas išplėšdavo vis naujas niekšingos, gėdingos, visagalės baimės bangas, aš negalėjau tos baimės suvaldyti.

Slinko minutės, vis nebuvau žudomas, bet virtau drebančiomis gleivėmis, buvau jau ne žmogus, tapau niekingu, kupinu siaubo padaru.

Dangus išdavė mane, jokie diplomai ir žinios negalėjo man pagelbėti. Likau vienas prieš vieną su šia iš visų pusių skriejančia į mane mirtimi.
Ištrauka iš knygos „Mano leitenantas“

...Palengva grįžo tyla. Traškėjo, šnypštė gaisro liepsna. Dejavo sužeistieji. Nuvirto vandentiekio bokštas. Trenkė degėsiais, dūmai ir dulkės ramiame ore leidosi žemyn. Nesugadintas dangus švytėjo tuo pačiu išdidžiu gražumu. Sučiulbo paukšteliai. Gamta ėmėsi tvarkyti savo reikalus. Jai baimė nepažįstama. O aš ilgai negalėjau atsipeikėti. Buvau siaubingai prislėgtas, bjaurėjausi savimi, niekada neįtariau, kad esu toks bailys.

Tas bombardavimas atliko savo darbą, vienu ypu pavertė mane kareiviu. Išgyventas siaubas mano organizme kažką pakeitė. Vėlesni bombardavimai jame atsiliepė kitaip. Aš staiga pastebėjau, kad jie mažai efektyvūs. Jie pirmiausia veikė psichiką, o iš tikrųjų pataikyti į kareivį ne taip jau paprasta. Aš patikėjau, kad esu nepažeidžiamas. Tai yra, kad galiu būti nepažeidžiamas. Šis ypatingas kareivio jausmas, kuris padeda ramiai ieškotis priedangos, pagal garsą nustatyti skriejančio sviedinio ar minos sprogimo vietą – tai jau ne pasmerktojo mirties laukimas, o kautynės.

Mes įveikdavome baimę priešindamiesi, šaudydami, tapdami pavojingais priešui.

Per blokadą karinis meistriškumas susilygino. Mūsų alkani, prastai aprūpinti sviediniais kareiviai visas 900 dienų atsilaikė pozicijose prieš sotų, gerai ginkluotą priešą dėl dvasinio pranašumo.
Ištrauka iš knygos „Mano leitenantas“

Pirmaisiais karo mėnesiais vokiečių kareiviai savo šalmais, žaliomis milinėmis, savo automatais, tankais, viešpatavimu ore kėlė baimę. Traukimąsi daugeliu atvejų buvo galima paaiškinti šiuo jausmu. Jie buvo pranašesni ginkluote ir dar apgaubti profesionalaus kario aureole. O mes, pašauktiniai, atrodėme apgailėtinai: mėlynos kavaleristų galifė kelnės, vietoj aulinių batų – pusbačiai ir vyturai. Milinė ne pagal ūgį, ant galvos pilotė…

Praėjo trys savaitės, mėnuo ir viskas ėmė keistis. Pamatėme, kad mūsų sviediniai ir kulkos taip pat kliudo priešą ir kad vokiečiai sužeisti taip pat dejuoja, miršta. Pagaliau pamatėme, kaip vokiečiai atsitraukia. Pasitaikydavo tokių nedidelių pirmųjų mūšių, kai jie bėgdavo. Tai buvo atradimas. Iš belaisvių sužinojome, kad mes, pašauktiniai, savo nevykusiomis galifė taip pat kėlėme baimę. Pašauktinių tvirtumas, jų įniršis sustabdė veržlų puolimą Lugos linijoje. Vokiečių daliniai ten įstrigo. Po pirmųjų smūgių patirtas prislėgtumo jausmas pranyko. Mes nustojome bijoti.

Per blokadą karinis meistriškumas susilygino. Mūsų alkani, prastai aprūpinti sviediniais kareiviai visas 900 dienų atsilaikė pozicijose prieš sotų, gerai ginkluotą priešą dėl dvasinio pranašumo.

Aš naudojuosi savo paties patirtimi, manau, kad maždaug tas pats baimės išgyvendinimo procesas vyko visur kituose mūsų frontuose. Baimės kare niekada netrūksta. Ji lydi ir prityrusius kareivius, bet šie žino, ko reikia baimintis, kaip elgtis, žino, kad baimė atima jėgas. Reikia skirti asmeninę baimę nuo kolektyvinės baimės. Pastaroji sukeldavo paniką. Tokia, pavyzdžiui, buvo baimė patekti į apsuptį. Ji atsirasdavo spontaniškai. Vokiečių automatų tratesys užnugaryje, šūksnis „apsupo!“ – ir galėjo prasidėti bėgimas. Bėgdavo į užnugarį, skuosdavo nesirinkdami kelio, kad tik išsikapstytų iš apsupties. Neįmanoma buvo ištverti ir neįmanoma sustabdyti bėgančių. Masinė baimė paralyžiuoja mintis. Per mūšį, kai nervai taip įtempti, užtekdavo vieno šūksnio, vieno bailio, kad prasidėtų visuotinė panika. Apsupimo baimė atsirado pirmaisiais karo mėnesiais. Paskui mes išmokome pasitraukti iš apsupties, prasimušti – ir apsupimo galimybė jau nustojo gąsdinti.

Nors ir keista, bet baimė bijo juoko. Kai apima baimė, neima juokas. O jei nusijuoksi, tai praeis baimė, ji neištveria juoko, kuris ją užmuša, atstumia, panaikina ar bent jau tam tikram laikui išguja. Šia proga norėčiau pateikti vieną istoriją, kurią girdėjau iš puikaus rašytojo Michailo Zoščenkos.

Nedaug laiko likus iki jo mirties, rašytojų namuose surengtas kūrybos vakaras. Zoščenka buvo patekęs į nemalonę, jo kūrinių niekas nespausdino, jam uždrausta net viešai kalbėti. Tą vakarą teko surengti slapta. Vaizduojant, kad vyksta rašytojo kūrybos ataskaita. Jis sumanė apsakymų ciklą „Šimtas pačių keisčiausių mano gyvenimo istorijų“. Kai kuriuos iš jų pats ir papasakojo. Jis neskaitė. Neturėjo rankraščio. Matyt, dar nebuvo nė parašęs. Viena iš šių istorijų tiesiogiai susijusi su mūsų tema. Pamėginsiu ją perteikti, deja, savo žodžiais, o ne ta nuostabia kalba, kuri būdinga tik Michailui Zoščenkai.

Baimė bijo juoko. Kai apima baimė, neima juokas. O jei nusijuoksi, tai praeis baimė, ji neištveria juoko, kuris ją užmuša, atstumia, panaikina ar bent jau tam tikram laikui išguja.
Ištrauka iš knygos „Mano leitenantas“

Tai nutiko per karą, Leningrado fronte. Mūsų žvalgų grupė traukė miško keliu. Buvo vėlyvas ruduo. Lapai šnarėjo po kojomis ir šis garsas trukdė klausytis. Jie ėjo su parengtais šauti automatais, pėdino jau ilgai ir galbūt atsipalaidavo. Kelias staigiai suko ir tame posūkyje kaktomuša susidūrė su vokiečiais. Tai buvo tokia pat nedidelė žvalgų grupė. Sutriko ir vieni, ir kiti. Be komandos vokiečiai šoko į griovį vienoje kelio pusėje, mūsiškiai – taip pat į griovį, kitoje pusėje. O vienas vokiečių kareiviukas susipainiojo ir nusirito į griovį drauge su sovietų kareiviais. Jis ne iškart susivokė suklydęs. Bet kai greta savęs pamatė kareivius su žvaigždutėmis papuoštomis pilotėmis, sukruto, apimtas siaubo riktelėjo, iššoko iš griovio ir vienu milžinišku šuoliu, blaškydamas nukritusius lapus, liuoktelėjo per visą kelią pas savuosius. Siaubas jam suteikė tiek jėgų, kad galbūt pavyko atlikti net rekordinį šuolį.

Tai matydami kareiviai nusikvatojo. Ir vokiečiai – taip pat. Jie tupėjo vieni priešais kitus grioviuose, atkišę automatus ir iš širdies juokėsi iš to vargšo jauno kareivio poelgio.

Tada jau šaudyti pasidarė neįmanoma. Juokas visus suvienijo, pažadino bendražmogiškąjį jausmą. Vokiečiai droviai nušliaužė grioviu vienon pusėn, mūsiškiai – kiton. Išsiskyrė be vienintelio šūvio.

Leidykla „Briedis“
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijos strateginėje zonoje atsivėrė pavojingas kelias (61)

Prieš porą savaičių, kai dangus buvo ganėtinai saulėtas, o oro sąlygos buvo santykinai...

Lietuva užsienio akimis: darbuotojai emigruoja, bet pensininkai lieka (329)

Kad nepatirtų ekonominio nuosmukio, rytinėms ES narėms teks susigrąžinti išvykusius darbuotojus...

Rimvydas Valatka. Išgirsti popiežių Pranciškų pavergto proto šalyje (581)

Kodėl pavergto proto? Juk popiežius Pranciškus aiškiai pasakė, kad „ši tauta iš tiesų...

Rusijos scenarijus 2050-iesiems: Kremlius prognozuoja neišvengiamą karą su Vakarais (780)

Susiskaldžiusi Europa , stagnuojančios JAV ir drąsus daugiapolis pasaulis, kuriame Kremlius...

Iš CSKA – į „Žalgirį“: Westermannas grįžta į Kauną Leo komentaras (16)

Kauno „Žalgiris“ surado ilgai ieškotą patikimą atakų organizatorių. Į Kauną po sezono...

Bastys: man reikia mandato, kad galėčiau tarnauti su nauja priesaika (107)

2017 metų gruodį prieš pat Kalėdas Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Seimo narys Mindaugas...

Velionės laidotuvės virto farsu: kur pagarba mirusiajam ir artimiesiems? (63)

Rugsėjo 9 dieną laidojome kaimynę ir daugiavaikę mamą, kuri buvo užauginusi 7 vaikus.

Finansų planavimo programėlės – išmanus būdas taupyti (7)

Finansų ekspertai sako, kad tarp turtuolio ir vargšo paprastai būna vienas esminis skirtumas –...

Baigėsi popiežiaus vizitas Lietuvoje: miniai žmonių – išskirtinis gestas linkėjo tapti vilties švyturiu, atnaujinta 19.00 (1392)

Popiežius Pranciškus sako, kad skaudžią istoriją išgyvenusi Lietuva gali tapti vilties švyturiu...

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Gražulio nuopelnų (265)

Petro Gražulio paskyrimas į Žmogaus teisių komitetą ne tik sulaukė 16 tūkst. parašų,...