Leidykla „Briedis“ pristato knygų serijos „Karas Ukrainoje“ naujieną – Romano Zinenkos atsiminimus „Ilovaisko dienoraštis“.
Knygos autorius Romanas Zinenka kartu su bičiuliu vidiniame Ilovaisko vaikų darželio kieme.
© Leidykla "Briedis"

Po Krymo okupacijos 2014 m. pavasarį padėtis ėmė kaisti ir Ukrainos rytuose. Rusijos nuolat kurstomi, finansuojami ir ginkluojami separatistai bei iš „plačiosios tėvynės“ plūstantys „savanoriai“ užimdavo Ukrainos valdžios pastatus, milicijos skyrius, strateginius, kitus svarbius objektus. Nenorėdama, kad pasikartotų Krymo scenarijus, Ukrainos Vyriausybė paskelbė antiteroristinės operacijos pradžią.

Romanas Zinenka teigia, kad dideliu patriotu savęs niekuomet nelaikė, tik atėjo metas, kai teko apsispręsti dėl savo šalies likimo ir vaikų ateities. Trumpai pabuvęs Nacionalinės gynybos pulko savanoriu, autorius užsirašė į kuriamą batalioną „Dnipro-1“ prie VRM. 2014 m. rugpjūčio 18 d. šis batalionas kartu su kitais savanorių padaliniais pradėjo Ilovaisko valymo operaciją, kuri turėjo baigtis teroristų kontroliuojamo Donecko atkirtimu ir pasienio su Rusija kontrolės atgavimu.

Ilovaiskas buvo užimamas lėtai ir skausmingai. Bataliono šarvuoto mikroautobuso vairuotojas R. Zinenka matė draugų žūtį, lengvesnius ir sunkesnius sužeidimus, apimtus panikos bičiulius, nevilties ir didvyriško pasiaukojimo proveržius. Padėtis Ilovaiske savanorių batalionams lyg ir darėsi palanki, bet grėsmingi debesys kaupėsi aplink. Rugpjūčio 24 d., skubėdami į pagalbą teroristams, Ukrainos sieną kirto skiriamuosius ženklus nusiplėšę Rusijos kariuomenės daliniai. Ukrainiečių Ilovaisko grupė, kurios nepasirūpinta išvesti laiku, netrukus atsidūrė trigubos apsupties žiede.

Nepaisydami apgulties, mieste buvę ukrainiečių kariai toliau vykdė užduotis, nors rusų ir jų remiamų separatistų artilerijos ugnis vis stiprėjo. Pagaliau rugpjūčio 28 d. pasklido žinia, esą rusai leisią ukrainiečiams iš Ilovaisko pasitraukti „žaliuoju koridoriumi“. Kitą dieną pagal susitarimą iš miesto judančios ukrainiečių kolonos buvo klastingai užpultos ir sunaikintos. Čia žuvo autoriaus būrio vadas ir artimas draugas Denisas Tomilovičius.

R. Zinenka ir nedidelė grupė karių, tarp kurių daugelis buvo sužeisti, kelias dienas klaidžioję nepažįstamomis vietomis, ištrūko.

„Ilovaisko dienoraštis“ – ne tik apie karą ir kraują, bet ir apie žmonių santykius, pareigą, patriotizmą. Joje nemažai vietos užima, atrodytų, paprastų gyvenimiškų situacijų aprašymas, karių buitis ir jų viltys. Autorius įtikinamai vaizduoja kovojusių žmonių paveikslus, nagrinėja psichologines, moralines, netgi religines temas. Nors kaltų neieškoma, R. Zinenkos manymu, Ilovaisko skerdynių buvo galima išvengti.

Knygoje gausu originalių nuotraukų, žemėlapių, pateikta Ukrainos gynybos ministerijos ataskaita apie Ilovaisko tragedijos priežastis, kurioje teigiama: „Nusikalstamas iš Ilovaisko pasitraukiančių Ukrainos kariuomenės kolonų apšaudymas aiškiai parodė teroristinę Rusijos Federacijos veiklą.“

Knygos „Ilovaisko dienoraštis“ viršelis
Knygos „Ilovaisko dienoraštis“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Padėtis mieste ir aplink jį kaito, tad automobilius su sužeistaisiais ir žuvusiaisiais lydėti buvo būtina. Anksčiau pastaruosius vežė į Starobeševės ligoninę, o dabar apie tai negalėjo būti nė kalbos. Aplink Ilovaisko grupuotę susiveržė apsupties žiedas, visi išvažiavimai buvo uždaryti. Buvo galima nuvažiuoti tik iki Mnohopiljės. Pro keliuose įrengtus, „separų“ saugomus blokpostus praleisdavo tik žuvusiuosius gabenantį transportą.

Kai kuriuos sužeistuosius slėpdavome tarp kritusių draugų ir išgabendavome tokiu būdu. Kartais, norėdami įsitikinti, kad tarp žuvusiųjų nėra gyvųjų, teroristai apšaudydavo kėbulus. Vėliau vaikinai, kuriems teko įveikti šį maršrutą pasislėpus tarp žuvusiųjų kūnų, pasakojo savo jausmus ir potyrius. Žemino tai, kad, dėl žaizdų negalėdamas nė pajudėti ir po ranka neturėdamas granatos, niekuo negali atsakyti kėbulą apšaudančiam smogikui.

Gazelė su sužeistaisiais, automobilis su žuvusiaisiais ir palydos pikapas spėjo išvykti laiku, nes apšaudymas vėl atsinaujino.

Iš mokyklos kiemo pajudėję palydos automobiliai kelią įveikė be šūvių, bet, atvykę į Mnohopilję, suprato, kad gyvenvietė apšaudoma ir puolama ne mažiau už Ilovaiską. Galbūt todėl, kad čia buvo daug Ukrainos kariuomenės ir veikė Ilovaisko operacijai vadovaujantis štabas. Kai „dušimtieji“ ir „trysšimtieji“ buvo iškelti, pikapas su „Dnipro-1“ kovotojais pasuko į štabą. Čia vaikinai pranešė apie įvykdytą įsakymą evakuoti žuvusiuosius ir ėmėsi įkrauti radijo stotis. Po kiek laiko kariai jau rengėsi grįžti į miestą, bet prie štabo sutiko savo bataliono vadą Jurijų Beriozą. Vadas kiekvieną apkabino ir pasidžiaugė, kad visi gyvi.

Buvome jau įpratę prie apšaudymų ir taip pavargę, kad net apšaudomi miegojome skirtu laiku.
Ištrauka iš knygos „Ilovaisko dienoraštis“

Manau, čia verta pateikti vieną Spartako pasakojimą. Jis lydėjo automobilius su žuvusiaisiais ir sužeistaisiais. Spartakas tapo tų įvykių liudytoju, kurie, kaip man atrodo, yra svarbus Rusijos kariuomenės veiksmų prie Ilovaisko įrodymas. Tad, neiškreipdamas žodžių, pateikiu Spartako žodžius:

„Būtent Berioza patvirtino, kad esame apsupti reguliariosios Rusijos kariuomenės. To įrodymas – į nelaisvę patekę devyni rusų desantininkai (jie jau buvo nuvežti į Kijevą apklausti ir pristatyti žiniasklaidos atstovams). Po mūsų pokalbio bataliono vadas parodė žemėlapį ir pasakė, kad rytoj mūsų grupės prireiks žvalgyti ir vizualiai užfiksuoti šarvuotą priešo techniką bei savaeigę artileriją. Jei įmanoma, būtina surinkti įrodymus apie rusų kariuomenės veiklą šiame ruože. Mums liepta ne važiuoti į Ilovaiską, o įsikurti netoli Ukrainos kariuomenės pozicijų esančiame prieš tai užimtame pastate. Taigi, kitos dienos ryte turėjome vykti į bataliono vado žemėlapyje pažymėtą vietą. Ten, kur galimai juda reguliariosios Rusijos kariuomenės pajėgos.

Kelyje iš Mnohopiljės į Ilovaiską pamuštas Rusijos kariuomenės tankas.
Kelyje iš Mnohopiljės į Ilovaiską pamuštas Rusijos kariuomenės tankas.
© Leidykla "Briedis"

Buvo jau vėlus vakaras, bet „gradų“ ir artilerijos ugnis netilo. Įsikūrėme skirtoje vietoje. Aš pasikeičiau tvarstį ir vaistais apdorojau priešo „vogo“ skeveldrų padarytą žaizdą, gautą per pirmą Ilovaisko šturmą. Sužeidimas lengvas, bet žaizda dėl nereguliarios priežiūros pradėjo pūliuoti. Prieš budėjimą turėjome valandą išsivalyti ginklams ir amunicijai susitvarkyti. Buvome jau įpratę prie apšaudymų ir taip pavargę, kad net apšaudomi miegojome skirtu laiku.“ (...)

„8 val. mano grupė susėdo į pikapą ir išvyko į nustatytą kvadratą. Žinoma, į kautynes neturėjome įsivelti. Mūsų tikslas – aptikti priešą ir žvalgybos duomenis perduoti štabui. Dėl visa ko automobilio kėbule buvo AGS-17 su trimis pilnomis „sraigėmis“ ir kiekvienas, be pagrindinių ginklų, turėjo „muchas“ – vienkartinius granatsvaidžius RPG- 26 ir 22. Mnohopiljės gyvenvietė taip vadinta todėl, kad buvo apsupta daugybės „žalumos“ juostų skiriamų laukų.

Judėjome per laukus. Sargybos grupė iš anksto išžvalgydavo „žalumą“ (kad automobilis galėtų važiuoti palei medžius išvengdamas priešo grupės ugnies). Mūsų pikapo variklis veikė tyliai, bet sidabro spalvos kėbulas labai krito į akis. Iš anksto nudažyti kėbulą žalia matine spalva nebuvo galimybės, nes prieš Ilovaisko operaciją neįsivaizdavome, kur važiuojame ir ką čia darysime (vadovybė, siekdama išvengti informacijos nutekėjimo, laikėsi tylos). Todėl atsargiai teko judėti išžvalgytais keliais. Kai žvalgai eidavo į priekį, pikapas su kariais pasislėpdavo tankmėje.

Mūšiui pasiruošę!
Mūšiui pasiruošę!
© Leidykla "Briedis"

Nukeliavome gana toli, bet per laukus skiriančias augalijos juostas nematėme, kas vyksta kaimyniniame lauke. Girdėjome pabūklų salves, bet toli. Staiga netoliese išgirdome šarvuotosios technikos ir automobilių judėjimo triukšmą. Tuoj pat užsiėmę pozicijas išvydome, kad negrįstu keliu juda trijų sunkvežimių kolona, o į lauką išvažiavo BMD-2.

Kovos mašina apsuko ratą ir didžiausiu greičiu pajudėjo paskui koloną. Nebuvo jokių vėliavų, tik balti apskritimai ant bortų. Būtent apie tokį priešo technikos ženklinimą mus įspėjo vadovybė. O ir pats BMD-2 buvo to patvirtinimas. Šią vikšrinę kovos mašiną naudoja tik buvusių SSRS respublikų oro desanto pajėgos.

Tai gerai žinojau, nes tarnavau 25-ojoje desanto brigadoje. O ir mano grupės vaikinai: Mangustas, Pomidoras ir Pilotas, taip pat tarnavę oro desanto pajėgose, irgi tai patvirtino. Ukrainos desantininkai taip pat turėjo šių kovos mašinų, bet mūsų desantininkų Ilovaiske nebuvo. Visos desanto brigados veikė Luhansko kryptimi. Ilovaiske ginkluotosios Ukrainos pajėgos ir Vidaus reikalų ministerijos batalionai naudojo BMP-2 ir BTR-70, bet ne desanto kovos mašinas. Taigi, piršosi išvada, kad ši BMD priklauso Rusijos Federacijos kariuomenei. Bet tiesioginių įrodymų neturėjome.

Bataliono „Dnipro-1“ kariai demonstruoja rusų kolonos sunaikinimo vietoje rastą svetimos šalies kariuomenės amuniciją.
Bataliono „Dnipro-1“ kariai demonstruoja rusų kolonos sunaikinimo vietoje rastą svetimos šalies kariuomenės amuniciją.
© Leidykla "Briedis"

Rugpjūčio 27 d. pavakary grupė gavo įsakymą grįžti į Mnohopilję. Tada mūsų pozicijos buvo apšaudomos kiek silpniau. Grįžę savo radijo ryšio priemones iškart nustatėme bendruoju dažniu. Maždaug po valandos atėjo daugybė pranešimų, kad tiesiai prie slaptų Ukrainos kariuomenės pozicijų juda nepažįstama karo technikos kolona. Be vėliavų, tačiau su priešo ženklinimu (balti apskritimai iš abiejų pusių).

Tuo, kad čia rusai, jau niekas neabejojo. Juk negali buvę šachtininkai, apsaugininkai, automobilių plovėjai ir kaliniai, net jei jie tarnavo kariuomenėje, apšaudydami taip protingai sąveikauti ir manevruoti. Tam išmokti reikalingi mėnesiai, o galbūt net metai nuolatinių pratybų. Jau nekalbant, iš kur jie gavo modernizuotą Rusijos kariuomenės techniką.
Ištrauka iš knygos „Ilovaisko dienoraštis“

Visi griebėsi ginklų, išsidėstė savo postuose ir buvo pasirengę ataką atremti. Kad tai priešas, abejonių nekilo. Kolona įžūliai artinosi prie mūsų lyg neįtardama apie ukrainiečių pozicijas šiame ruože. Kai šūviais iš „rapyros“ kariai sunaikino pirmą MT-LB, prasidėjo mūšis. Priešo kolona apšaudyta visokiais ginklais: iš rankinių granatsvaidžių, šaulių ir prieštankinių ginklų... Mūšyje sunaikintos trys kovinės MT-LB mašinos.

Detonavus gabentiems užtaisams joms nuplėšė bokštelius. Visi, sėdintys mašinose ir ant jų, akimirksniu nukeliavo į aną pasaulį. Vienas tankas bandė manevruoti, bet netrukus ir jis buvo išvestas iš rikiuotės. Mūšis baigėsi tik vakare. Sudeginta Rusijos kariuomenės technika dar ilgai liepsnojo.

Tuo, kad čia rusai, jau niekas neabejojo. Juk negali buvę šachtininkai, apsaugininkai, automobilių plovėjai ir kaliniai, net jei jie tarnavo kariuomenėje, apšaudydami taip protingai sąveikauti ir manevruoti. Tam išmokti reikalingi mėnesiai, o galbūt net metai nuolatinių pratybų. Jau nekalbant, iš kur jie gavo modernizuotą Rusijos kariuomenės techniką.“ (...)

„Ryte aš, Mangustas ir Pomidoras gavome įsakymą važiuoti į priešo kolonos sunaikinimo vietą ir žurnalistų mums paskolinta vaizdo kamera nufilmuoti Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Ukrainos teritoriją liudijimus. Neblogai pažinojome šiuolaikinę Rusijos kariuomenės įrangą bei techniką, tad šiai užduočiai skyrė būtent mus.

Žiniasklaidai pristatyti Ukrainoje į nelaisvę patekę devyni Rusijos desantininkai.
Žiniasklaidai pristatyti Ukrainoje į nelaisvę patekę devyni Rusijos desantininkai.
© Leidykla "Briedis"

Nufilmuoti reikėjo kuo greičiau, kad šiuos liudijimus išvystų Rusijos ir pasaulio visuomenė. Tam, kad rusų kareivių motinos, kurios šiuo metu gavo pranešimus apie savo sūnų žūtį, suprastų: jų vaikai žuvo ne „pratybose“, kaip skelbė Rusijos vyriausybė, o čia, Donbase – Ukrainos teritorijoje. Jie žuvo todėl, kad prieš mus pradėjo ginkluotą agresiją. Bet nuo patekusių į nelaisvę ar žuvusių karių, kurių kūnų nepavyko išsivežti, Maskva atsiribojo.

Atvykę į sunaikintos kolonos vietą pamatėme jau kuris laikas trofėjus rankiojančius Ukrainos karius. Bet vis tiek įrodymų buvo labai daug. Išlipęs iš automobilio įjungiau kamerą ir pradėjau filmuoti. Prie sunaikintos technikos gulėjo nutrauktos galūnės, rusų kariuomenės uniformos draiskalais vilkinčių kūnų fragmentai, taip pat naujo pavyzdžio amunicija.

Žuvusieji turėjo šiuolaikines Rusijos kariuomenės ryšio priemones ir ginklus: po 1995 m. pradėtus leisti automatus AK-74M, 2000 m. gamybos kulkosvaidžius PKP „Pečeneg“, taip pat snaiperių šautuvus SVD-S ir begarsius šautuvus VSS „Vintorez“. Tokių šiuolaikinių Rusijos ginklų Ukrainos kariuomenė niekada neturėjo ir negalėjo turėti, nes visa mūsų ginkluotė – sovietinė, pagaminta iki 1991 m. O juk būtent su tokiais ginklais ir tokia pat ekipuote „žalieji žmogeliukai“ prieš tai įsiveržė į Krymą.

Nufilmuoti reikėjo kuo greičiau, kad šiuos liudijimus išvystų Rusijos ir pasaulio visuomenė. Tam, kad rusų kareivių motinos, kurios šiuo metu gavo pranešimus apie savo sūnų žūtį, suprastų: jų vaikai žuvo ne „pratybose“, kaip skelbė Rusijos vyriausybė, o čia, Donbase – Ukrainos teritorijoje. Jie žuvo todėl, kad prieš mus pradėjo ginkluotą agresiją. Bet nuo patekusių į nelaisvę ar žuvusių karių, kurių kūnų nepavyko išsivežti, Maskva atsiribojo.
Ištrauka iš knygos „Ilovaisko dienoraštis“

Labai daug šios ginkluotės vienetų turėjo kalimatorinius taikiklius PKA, PK-01, šautuvai ir automatai – šiuolaikiškus taikiklių PSO variantus. Perdaviau kamerą Mangustui, o pats komentavau radinius. Taip pat aptikti skeveldriniai sviediniai RPG-7 granatsvaidžiams, kurių ukrainiečiai taip pat neturėjo. Donecko ir Luhansko separatistams Rusija netiekė naujos ginkluotės. Jiems iš esmės būdavo perduodamos sovietų gamybos senienos.

Labai daug rusiškos amunicijos susirinko Ukrainos kariai, todėl jų vaizdo kamera neužfiksavau. Vėliau mačiau tais daiktais apsikarsčiusius mūsų karius, bet kameros jau neturėjau, o telefonas buvo išsikrovęs. Už trijų sunaikintų MT-LB miškingame ruože stovėjo iš rikiuotės išvestas modernizuotas tankas T-72, kurių Ukrainos kariuomenėje taip pat nebuvo. Ekipažas skubiai paliko tanką. Čia aptikau tanko dokumentaciją su nurodytu Rusijos dalinio numeriu ir vadų pavardėmis. Surinktus įrodymus nedelsdami perdavėme štabui. Vėliau jie publikuoti žiniasklaidoje.“

Žemėlapis
Žemėlapis
© Leidykla "Briedis"
Žemėlapis
Žemėlapis
© Leidykla "Briedis"
Leidykla „Briedis“
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nuolatiniai teismai atlyginti žalą dėl duobėtų kelių padiktavo sprendimą (14)

Panevėžio miesto savivaldybė patvirtino tvarką, pagal kurią gyventojams, juridiniams asmenims...

Rusijos priglaustas perversmo Lietuvoje veikėjas nerimsta: žada sukilimą ir teismą Grybauskaitei (340)

Sausio 13-ąją savi šaudė į savus. Tankai žmonių netraiškė, tai tebuvo provokacija, kurią...

Nušalusias kojas pastebėjo tik pavasarį: galūnės amputavosi pačios kokia odos spalva - pavojingiausia (3)

Šiemet į kai kurias Lietuvos gydymo įstaigas žmonės dėl nušalusių kūno dalių nesikreipė –...

Kinijoje pramogavusi mergina atsidūrė tragikomiškoje situacijoje: galiu būti pirma lietuvė, kuriai taip nutiko (47)

Lietuvė Ieva Koncevičiūtė patyrė neeilinį nuotykį Kinijos regione Makao - tragikomiška...

Įvertino situaciją Jasaičių šeimoje: problema gali būti kur kas didesnė (121)

Savaitgalį šalyje nuvilnijo Jasaičių šeimos drama. Nors Lygių galimybių plėtros centro...

Antrąkart įkliuvo Aurimas Didžbalis: šįkart teigiamas dopingo testas – pasaulio čempionato metu (204)

Tarptautinė Sunkiosios atletikos federacija pranešė, kad praėjusių metų pasaulio vicečempionas...

Po skandalo Vokietijoje dėl chemikalų iš alaus – Lietuvos ūkininkų sprendimas (97)

Lietuvos ūkininkų sąjungai (LŪS) priklausantys grūdininkai po ilgų diskusijų sutiko prieš...

Nesaugūs maisto produktai, kurie vos nepasiekė Lietuvos parduotuvių lentynų (1)

Pernai Lietuvoje uždrausta prekiauti daugiau kaip 1 900 t nesaugių ar nekokybiškų maisto...

Gyvai / Už „Vytauto“ vairo stojęs LaVaras vadovauja ekipai draugiškame mače su „Dzūkija“ tiesioginė vaizdo transliacija (13)

Nuo 21 val. Prienų-Birštono „Vytautas“ su broliais Ballais žaidžia penktąsias draugiškų...

Vos 5 minučių darbas prieš miegą gali labai pagerinti jo kokybę

Beiloro universiteto mokslininkai atskleidė, kad vos 5 minutes trunkantis darbas prieš miegą gali...