aA
DELFI tęsia rašinių ciklą „Karas šiandien ir rytoj“, kuriame publikuojame politologo ir Seimo nario Egidijaus Vareikio tekstus apie tai, kaip tradicines saugumo politikos teorijas keičia naujos, kaip keičiasi karai, kokios taikos palaikymo ir pasitikėjimo stiprinimo priemonės juos gali sustabdyti.
<span style="color: #ff0000;">Karas šiandien ir rytoj</span>. Ar galima apginti Lietuvą?
© Stopkadras

Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja Pasaulio tvarka?

Karas šiandien ir rytoj. Karas, kuriam nesame pasiruošę

Karas šiandien ir rytoj. Kartais sveika ir nusiginkluoti

Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja klasikinė geopolitika ir jos nulemti ilgalaikiai politiniai sprendimai?

Karas šiandien ir rytoj. Ar branduolinis ginklas padeda išsaugoti taiką?

Karas šiandien ir rytoj. Gynybiniai aljansai: liūtai, vilkai, šakalai ir ėriukai

Ne branduolinis užtaisas, o „kalašnikovas“ yra pavojingiausias ginklas

Karas šiandien ir rytoj. Kinijos ir Rusijos šviesi ateitis nelaukia

Karas šiandien ir rytoj. Ateities karas: keisti dariniai prieš valstybes

Kažin ar gali kas daugiau pakenkti Lietuvos saugumui, kaip visuomenėje paplitę stereotipai: „maži mūsų nepuls, o nuo didesnių vis tiek neapsiginsime, tad ir kariuomenės nereikia“; „kaimynų nepasirinksi, jie visada bus didesni ir stipresni“, „priešintis galime tris dienas“, „Lietuva neapginama, tad ir ginti neverta...“. Stereotipines frazes galima tęsti, galima aiškinti, kodėl jos neteisingos, tačiau vis tik reikia žinoti, kaip ginti ir apginti šalį su visais jos interesais, kokiai gynybai reikia būti pasiruošus XXI amžiuje. Stereotipas, kurį reikia įsisąmonini ir vykdyti yra tik vienas: „Lietuva niekada nebus apginama, jei nebus ginama.“

XX amžiuje Lietuva turėjo šalies gynimo laimėjimų ir nesėkmių. Po Pirmojo pasaulinio karo savo nepriklausomybę gynė ir apgynė, tegu ir su teritoriniais nuostoliais. Taigi įrodė, kad šalis apginama, nors geografijos tuo kartu niekas nepadarė kiek nors palankesne. Antrojo pasaulinio pradžioje pasirinko šalies negynimo strategiją, atsiribojo nuo pagalbos kaimynams, priėmė geografines dovanėles iš agresorių ir... prarado viską. Įrodė, kad neginama šalis tikrai yra neapginama. Amžiaus pabaigoje apgynė savo nepriklausomybę, nes aiškiai parodė, kad nėra nei geografijos, nei istorijos įkaitė.

O kas toliau – koks karas gali ištikti mus šiandien ir rytoj? Kaip reikės ginti tai, ką šalies strategija vadina nacionaliniais saugumo interesais – suverenitetas, teritorijos vientisumas, demokratinė konstitucinė santvarka, pilietinė visuomenė, pagarba žmogaus ir piliečio teisėms bei laisvėms ir jų apsauga taika ir gerovė valstybėje?

Po I pasaulinio karo Lietuva savo nepriklausomybę gynė ir apgynė, tegu ir su teritoriniais nuostoliais. II pasaulinio pradžioje pasirinko šalies negynimo strategiją, atsiribojo nuo pagalbos kaimynams, priėmė geografines dovanėles iš agresorių ir... prarado viską.
Egidijus Vareikis

Bet koks gynybos planavimas prasideda nuo geopolitinės aplinkos įvertinimo ir jos prognozės. Ankstesniuose rašiniuose jau minėjau, kad galimi keli ateities geopolitinės sanklodos scenarijai. Gali būti, kad pasaulyje ir toliau dominuos euroatlantinė bendrija. Gali būti, kad pasaulio galios centru taps vienintelė supervalstybė – JAV. Yra piešiami Kinijos dominavimo, islamo dominavimo ir dar keli scenarijai. Rusijos, kaip galingos valstybės ateitis retai kada matoma, tačiau Lietuvai „rusiškasis“ geopolitinis scenarijus taip pat aktualus.

Teoriškai mūsų užduotis yra numatyti, kaip pasaulis atrodys po kelių dešimčių metų ir kaip tame pasaulyje išsaugosime savo interesus – ar ginsime šiandieninę situaciją, būsime JAV tolimaisiais draugais, „auksine“ provincija kiniškame pasaulyje ar dar kaip kitaip? Geopolitinio pasirinkimo klaida gali būti labai skaudi, dar kartą kainuoti mums nepriklausomybę. Istorija moko, kad Lietuva labai retai kada pralaimėdavo karus, bet dažnai nukentėdavo būtent dėl netikusio geopolitinio pasirinkimo. Dar kartą galime prisiminti, kad lemtingo Antrojo pasaulio karo pradžioje pasirinko labai nemoralų „absoliutų“ neutralitetą, didžiausiu priešu laikė Lenkiją, o tai privertė didžiausiu draugu laikyti Sovietų Sąjungą, nuo kurios galiausiai ir nukentėjo...

Jei kalbame apie šiandieną, tai Lietuvos strateginis pasirinkimas, padarytas prieš ketvirtį amžiaus, buvo sėkmingas. Narystė NATO ir kitose Vakarų Europos struktūrose leidžia jaustis kaip niekad saugiai. Kuo labiau esame integruoti į Vakarus, tuo esame toliau nuo Rusijos. (Nuo sausio pirmosios atsiradęs euras – dar vienas saugumo lygmuo. Okupacijos atveju pakeisti litą kokiu nors rubliu nebūtų problema, „laužtis“ į eurozoną kur kas sunkiau...)

Šiandieninėje situacija aiškiai matosi, kad Lietuvos gynyba yra sėkminga. Esame visų laikų geriausio gynybos aljanso dalis ir svarbiausia, kad ta gynyba veikia. Tikimybė, kad Rusija pradės konvencinį karą prieš NATO yra išties nedidelė, tam karui yra pasiruošta ir vienintelis didesnis trūkumas tai lėšų stoka. Trūkumas ištaisomas. 2015 metais statistinis lietuvis krašto apsaugai išleis apie 30 euro centų per dieną, mažiau nei pusę kavos puodelio. Jei paaukotų visą puodelį, pinigų ir pakaktų. Reikia tik noro.

Geopolitinio pasirinkimo klaida gali būti labai skaudi, dar kartą kainuoti mums nepriklausomybę. Istorija moko, kad Lietuva labai retai kada pralaimėdavo karus, bet dažnai nukentėdavo būtent dėl netikusio geopolitinio pasirinkimo.
Egidijus Vareikis

Esame apginami, NATO gynybos planas yra, jis jau šiandien logiškas ir realiai įgyvendinamas. Lėktuvai Zokniuose tikrai ne butaforiniai. Iš mūsų pačių tame plane reikia tik vieno svarbaus dalyko – politinio sprendimo, kad dalyvaujame toje gynyboje. Aišku, kad galime pasirinkti nesiginti, kaip kažkada, bet tada jau viskas bus nebe mūsų rankose. Ką bekalbėtų kritikai, kol kas NATO sėkmingai prisitaiko prie tarptautinės saugumo aplinkos pokyčių ir yra pajėgi reaguoti tiek į tradicines konvencinio pobūdžio grėsmes, tiek kovoti su naujais saugumo iššūkiais. Tų naujų iššūkių nestinga (terorizmas, kibernetinis karas, „hibridinis“ karas), suprantama, kad jiems sunku užbėgti už akių, tačiau NATO aljanso šalys šiandien yra bene saugiausia vieta pasaulyje.

Pagal NATO planą Baltijos šalys yra ginamos, tad yra ne svarstoma ar jas ginti, o kaip ginti. Pasiryžimas ginti yra ir atgrasomojo pobūdžio priemonė – Baltijos šalys įvertintos brangiai, kaip net neapginamai žemėlapyje beatrodytų. Šiame kontekste negalima nematyti, kad Rusija turi regione dar labiau neapginamą teritoriją – Karaliaučiaus eksklavą, kuris karo atveju taptų tikriausiai pirmuoju jos geografiniu praradimu.

Dėl šių ir dar daugelio kitų priežasčių šiandien Lietuvai kariauti, laimei, netenka. O kas toliau?

Jei jau mus dabartinė situacija patenkina, esame suinteresuoti NATO išlikimu. Mūsų interesas būti ne kuo labiau nutolusiai nuo interesų susikirtimo, o kaip tik tokia vieta, kur interesai susikerta ir kur esame svarbia ir vertinama vakarų bendrijos dalimi. Tai reikalinga siekiant išvengti baimės, kad galime būti praduoti ar išmainyti. Galima prisiminti, kaip Vakarų sąjungininkai buvo pasiryžę bet kokia kaina ginti Vakarų Berlyną. Politikai turi sukurti strategiją, kurią įgyvendinus, Lietuvos „geopolitinė kaina“ didėtų. Šiandien galima pasakyti, kad Lietuva, pasak Jungtinių Tautų žmogiškosios raidos indekso, esanti itin aukšto išsivystymo lygio valstybė, kad ir su trūkumais yra vertinga – dėl jos verta ne tik derėtis, bet ir ją ginti.

Bet kokio karo planavime reikia nepamiršti keleto dalykų – potencialus priešas pradės karą tada, kai esame nepasiruošę, mums netinkamiausiu laiku, kai mūsų ekonominė situacija labai neleis didinti išlaidų gynybai ir panašiai, tad nėra jokio planavimo komforto ir pasiruošimo atidėliojimo „geresniems“ laikams.

Branduolinio karo nebuvo, nes jam pasiruošta. Didele dalimi pasiruošta konvenciniam karui, šiandien NATO tikrai yra fiziškai pranašesnis, nei potencialus grėsmės šaltinis – Rusija. Ruošiamasi informaciniams ir kibernetiniams karams tad jo tikimybė taip pat mažėja.

Ar ruošiamasi tam, kas šiandien vadinama „hibridiniu karu“?

Potencialus priešas pradės karą tada, kai esame nepasiruošę, mums netinkamiausiu laiku, kai mūsų ekonominė situacija labai neleis didinti išlaidų gynybai ir panašiai, tad nėra jokio planavimo komforto ir pasiruošimo atidėliojimo „geresniems“ laikams.
Egidijus Vareikis

Šioje srityje pasiruošimo stinga, tad tokio karo dar galime sulaukti. Ir svarbu šiame kare ne vien techninė šalies būklė, bet visuomenės pasiruošimas vadinamajai totaliai gynybai. Ne paslaptis, kad toks karas, kokį vykdo Rusija, kokio bijo kaimyninės šalys, galimas labiausiai ten, kuri visuomenė susiskaldžiusi, šalies administracinės struktūros silpnos ir korumpuotos, gausu kitų visuomenę skaldančių veiksnių.

„Hibridinio karo“ prieš NATO šalį nėra didelė, tačiau jei Lietuva susvyruotų ir, užuot gindama savo vertybes, imtųsi mitinio neutraliteto ar kokios nors panašios politikos, jo tikimybė labai padidėtų. Šiandien Lietuva priskiriama santykinai stabilių šalių grupei. Valstybių stabilumą tiriančio Taikos Fondo duomenimis mūsų šalis, mūsų visuomenė užima 149 vietą pagal pažeidžiamumą iš 178 tirtų valstybių. Paskutinė sąraše, t.y. stabiliausia valstybė pasirodo esanti Suomija. Mes gi šiek tiek geresni už latvius su estais ir šiek tiek blogesni nuo lenkų, esame kur kas mažiau pažeidžiamos bendruomenės nei Rusija, Baltarusija ar ta pati Ukraina, prieš kurią sukelti „hibridinį karą“ nebuvo labai sunku.

Pagal korupcijos lygį esame vidutinio korumpuotumo šalis, pažeidžiama, tačiau kur kas saugesnė, nei, pavyzdžiui, Ukraina. Tad prielaidų išvengti „žaliųjų žmogeliukų“ tikrai yra, jei nepanikuosime ir imsimės paruošiamųjų ir prevencinių priemonių.

Du iš keturių geografinių kaimynių yra to paties aljanso narės su labai panašiais ekonomikos, socialinės raidos ir pasiruošimo gintis rodikliais. Kitos dvi šiandien yra potencialūs grėsmės šaltiniai. Tad turime ruoštis ir lokalinėms krizėms, kurios yra ne tiek aljansų, kiek mūsų pačių reikalas. Ir čia svarbu žinoti, kokią Lietuvą ir kiek esame pasiryžę ginti. Turime atsakyti į subtilų ir politiškai ne iki galo korektišką klausimą. Ar ta Lietuva, kurioje gyvename, atitinka mūsų laimingos Lietuvos viziją?

Yra sakančių, kad dabartinė Lietuvos Respublika yra ta svajonių šalis, kurios mums reikia. Yra manančių, kad laiminga Lietuva, tai XV amžius, yra galvojančių, kad laiminga ji buvo tarpukaryje, yra ginančių Abiejų Tautų Respubliką ar dar kokią nors kitą Lietuvos valstybingumo formą. Lietuva tokia, kokia yra dabar, prieš šimtą metų nebuvo, tikriausi ir po šimto metų nebus tokia, tad kokia yra Laimingos Lietuvos vizija, kurią norėtųsi ir sukurti ir ginti. Kokia Lietuva bus brangi jos žmonėms XXI amžiuje, kokia ji bus, kai dabartinė saugumo sistema ir gynybos aljansai taps istorija? Tai nėra šiaip sau nemoralus klausimas, tai yra mūsų geopolitinis pasirinkimas pasaulio situacijai kintant. Jei norime būti laiminčia puse, turime gerai žinoti ko norime, kokia Lietuva yra ginama ir apginama?

Prielaidų išvengti „žaliųjų žmogeliukų“ tikrai yra, jei nepanikuosime ir imsimės paruošiamųjų ir prevencinių priemonių.
Egidijus Vareikis

Būsimosios Europos, kuri atsiras po Europos Sąjungos modelių nestinga. Štai švedų istorikas Gunnaras Wetterbergas siūlo atgaivinti seną ir jau tik istorikų menamą skandinavišką integraciją – Kalmaro Uniją. XIV-XVI amžiuje Šiaurės Europos šalys, nominaliai valdomos vieno monarcho, turėjo pakankamą suverenitetą ir ganėtinai racionaliai derino unijos ir nacionalinius interesus. Jei šiandien Šiaurės Europos šalys (su visomis salomis, kaip Islandija ir Grenlandija bei kokios nors Baltijos valstybės) susijungtų į vieną darinį, tai, tai sudarytų įspūdingą 3,5 milijonų kvadratinių km plotą (daugiau nei Indija) ir apie 30 milijonų gyventojų. Svarbiausia, kaip tai būtų aštuntoji pagal dydį ekonomika pasaulyje, o visą tą ekonomiką ir kultūrą galima skandinaviškai intelektualiai ginti? Apklausos rodo, kad lietuviai yra visai ne prieš tapti panašesni į skandinavus, todėl kalmariška unija būtų visai neblogas sprendimas. Tiktai reikia turėti galvoje, kad būsime unijos pakraštyje, todėl ir vėl ruoškimės būti stipriu gynybiniu forpostu visais atžvilgiais – geografiniu, ekonominiu, vertybiniu...

Vokiečių politologas ir istorikas Gunnaras Heinsohnas prieš porą metų paskelbęs kelis galimus Europos „reorganizavimo“ pavyzdžius, pastebi, Vidurio Europos šalyse Rusijos baimę įveiktų savotiška Naujoji Žečpospolita, apimanti Baltijos šalis, Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Prašau – 110 milijonų žmonių ir teritorija nuo jūros iki juros. Tai, kaip sakė Zbigniewas Brzezinskis, priverstų Rusija kitaip žiūrėti į savo ekspansines galimybes. Juk ne vienas šiandien tiki, kad lietuviams, lenkams o ir nemažai daliai vakarų ir vidurio slavų anie laikai buvo „aukso amžius“. Kodėl nepabandžius? Panašiai kalba ir amerikiečių politologas George Friedmanas, pranašaujantis, kad panaši Naujoji Žečpospolita ateityje laimės Trečiąjį pasaulinį karą.

Bet apie jį gal kada nors kitą kartą. Jei visą tai suvoksime ir įgyvendinsime yra tikimybė, kad to taip nenorimo karo.... nebus.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Lietuvoje – siūlymas dirbti 4 darbo dienas per savaitę už tą patį atlyginimą: tai išbandžiusi įmonė sako, kad pasiteisina (217)

Vėl kyla diskusijos dėl keturių dienų darbo savaitės. To žadama siekti Lietuvos socialdemokratų...

Po JAV ataskaitos – naujas išpuolis Lietuvoje: taikiniai pasirinkti neatsitiktinai (374)

Vos diena. Tiek užtruko programišiai, surengę kibernetinę ataką Lietuvoje po to, kai JAV...

Po pasaulį nuolat keliaujantis verslininkas Jokūbas Laukaitis: karantinas mane užklupo pačiu laiku (37)

Po pasaulį nuolat keliaujantis idėjų kupinas verslininkas Jokūbas Laukaitis , daugiau nei pusei...

Andrius Almanis | D+

Kruvinojo barono saulėlydis: jį radę „raudonieji“ negalėjo patikėti, kad tai – legendinis tironas III dalis

1921 m. pradžioje ties Mongolijos siena telkėsi vis daugiau bolševikų dalinių, kai kurie net...

Top10. Gamintojai griebiasi už galvų – pasaulyje siaučianti jėga Lietuvos neaplenkė (71)

Pasaulis, pamažu išsivaduojantis iš koronaviruso pandemijos gniaužtų, regis jau galėtų kiek...

TS-LKD atstovas žodžių apie Nausėdą nebesirenka: ar jis tinkamas atstovauti tokio aukšto pilotažo susitikime Prezidentūros reakcija lakoniška (906)

Įtampa tarp Seimo ir Prezidentūros dėl Lietuvos atstovavimų Europos Vadovų Taryboje auga. Seimo...

Artimiausiu metu – prastos sinoptikų žinios: iki šilumos dar teks iškęsti ne vieną nemalonią dieną (1)

Ketvirtadienio dieną dangų dengs gana tankių debesų sluoksnis, kurį retsykiais praplėš skaisti...

VTEK pradėjo tyrimą dėl aplinkos ministro Simono Gentvilo (48)

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pradėjo tyrimą dėl aplinkos ministro, liberalo...

Feisbuke sparčiai išplitęs vaizdas apie milžiniškas vynuogių kekes Ukrainoje sulaukė ekspertų reakcijos (30)

Feisbuko grupės ir kiti socialinių tinklų forumai – vietos, kuriose sparčiai sklinda melagienos...

Čempionų lygos finale susigrums du anglų futbolo milžinai (15)

UEFA Čempionų lygos finale gegužės pabaigoje susigrums „Manchester City“ ir Londono...