aA
Antrojo pasaulinio karo metais Japonijoje užgimusi kamikadzių taktika dažnai vertinama kaip neturinti precedento karybos istorijoje. Šimtai jaunų pilotų stodavo į suburtus specialiųjų atakų padalinius, išeidavo trumpą parengties kursą ir skrisdavo vykdyti užduoties, iš kurios nebūdavo įmanoma grįžti.
Specialiųjų atakų padalinio lakūnai
© Leidykla "Briedis"

Jie taranuodavo amerikiečių lėktuvnešius, kreiserius ir minininkus, buvo įsitikinę, kad šlovingai žūva už savo Imperatorių ir Amžinąją Rytų imperiją. Kokios priežastys sąlygojo kamikadzių fenomeno atsiradimą?

Leidykla „Briedis“ pristato Japonijos jūrų laivyno aviacijos karininkų Rikihei Inogučis ir Tadašis Nakadžima knygą „Dieviškasis vėjas. Japonų kamikadzės per II pasaulinį karą“.

Autoriai, nors ir neteisina kamikadzių taktikos, bando paaiškinti, kaip ir kodėl Japonijos karinio jūrų laivyno vadovybė pasiryžo šiam žingsniui. Tai buvo ne spontaniška reakcija į vis augantį amerikiečių techninį ir kiekybinį pranašumą, bet ilgai svarstytas, įnirtinguose ginčuose gimęs sprendimas. Kamikadzių taktika priimta ir pasitelkta kaip kraštutinė priemonė. Tai buvo be galo sunkus žingsnis tiek jos šalininkams, tiek priešininkams. Šiai taktikai pagrįsti ieškota idėjų vadinamojoje „japonų dvasioje“: ištikimybės ir pasiaukojimo idealuose, šalies istorijoje.

R. Inogučis ir T. Nakadžima dalijasi prisiminimais apie pirmųjų savanorių mirtininkų verbavimą, jų nuotaiką, tikėjimą ir gyvenimo sąlygas. Skaitydami knygą sužinosite apie kamikadzių veiksmų rezultatus ir padarytą žalą priešo laivynui. Čia nutapytas išraiškingas kamikadzių tėvu vadinamo viceadmirolo T. Onišio, nusprendusio nusižudyti po Japonijos kapituliavimo, portretas, pateikiami paskutiniai mirtininkų laiškai artimiesiems.

Nemažai dėmesio skiriama techniniam mirtininkų atakų aprašymui: kaip artėta prie taikinių, kaip buvo pasirenkamas tinkamas atakos taškas, kokiu kampu pikiruota, kaip buvo elgiamasi, jei prie tikslo artėjantys kamikadzės susidurdavo su priešų naikintuvais. Knygoje aprašomi ir japonų sukurti žmogaus pilotuojami sviediniai „Ohka“, – toks pat savižudiškas ginklas, kaip ir kamikadzių lėktuvai „Zero“.

Be japonų autorių R. Inogučio ir T. Nakadžimos, prie knygos rengimo prisidėjo JAV karinių jūrų pajėgų kapitonas Rogeris Pineau. Jis parengė tekstus leidybai ir parašė daugelį komentarų.

Prieš skrydį kamikadzės išgerdavo sakės arba paprasčiausio vandens
Prieš skrydį kamikadzės išgerdavo sakės arba paprasčiausio vandens
© Leidykla "Briedis"


Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Pagrindinis pilotų kamikadzių kursas tęsėsi vos septynias dienas. Pirmas dvi dienas jie mokėsi pakilti ir išsidėstyti ore. Trečią ir ketvirtą dieną mokyta skristi grupės sudėtyje, nors buvo grįžtama ir prie kilimo. Paskutinės trys dienos – artėjimas prie taikinio ir jo ataka, prisimenant tą patį kilimą ir skrydį grupėje. Jeigu būtume turėję daugiau laiko, visą kursą būtinai būtume kartoję iš naujo.

Per pirmuosius specialiųjų atakų mėnesius išryškėjo kai kurių puolimo būdų efektyvumas. Kursuose ypač būdavo akcentuojama, kad pilotai turi išnaudoti visus įmanomus pranašumus. Paminėsiu kelis ypač svarbius aspektus.

Artėjimas prie taikinio

Pastebėta, kad tokiems lengviems ir greitiems lėktuvams kaip „Zero“ ir „Suisei“ prie taikinio geriausia artintis dviem būdais. Priartėti rekomenduota arba pakilus kiek galima aukščiau, arba skriejant maksimaliai žemai. Nors įprastinio skrydžio metu optimaliu laikomas vidutinis aukštis, pilotams kamikadzėms reikėjo vadovautis kiek kitokiomis rekomendacijomis.

Didesniame aukštyje (6 000–7 000 m) rečiau būdavo susiduriama su priešo naikintuvais, be to, aukštai skrendantį lėktuvą sunku pastebėti iš apačios. Nors priešo radarai galėjo fiksuoti besiartinantį objektą, perėmėjams reikėjo laiko, kad pasiektų tokį aukštį ir užimtų atakai tinkamą poziciją.

Kuo didesnis aukštis, tuo kamikadzė būdavo saugesnis. Virš 4 000 m oras labai išretėjęs, todėl pilotas turėdavo naudoti deguonies kaukę. 7 000 m aukštyje lakūno gebėjimas efektyviai kovoti labai sumažėdavo, nes buvo sunku tiksliai nusitaikyti. Jei deguonies kaukė netvarkinga, pilotas galėjo apalpti ir jo lėktuvas tapdavo nevaldomas.

Kitas efektyvus būdas buvo artintis maksimaliai žemai, vos virš jūros lygio. Tai padėdavo išvengti radarų. Aukštai pakilusius taikinius priešo radarai fiksavo 160 km spinduliu, o skrendant pavandeniui, aptikimo spindulys susitraukdavo iki 16 kilometrų. Žemai skriejančius objektus nelengva buvo pastebėti ir oro patruliui.

Per spalio ir lapkričio kautynes sėkmingai naudojome abu priartėjimo būdus. Kai vienu metu pakildavo daug kamikadzių, vieni skrisdavo labai aukštai, kiti – labai žemai. Pastebėjus tinkamus taikinius, lėktuvai pakildavo į pradinį pikiravimo tašką.

Japonų pilotas pikiruoja į priešo laivą
Japonų pilotas pikiruoja į priešo laivą
© Leidykla "Briedis"


Atakos kampas

Atakuojant iš aukštai, reikėjo būti ypač dėmesingam, kad paskutinėje atakos fazėje pikiravimo kampas nebūtų labai didelis. Pikiruojant beveik stačiu kampu, greitis didėjo milžinišku tempu, lėktuvą tapdavo sunku valdyti. Taigi, atsižvelgus į vėjo kryptį ir taikinio judėjimo greitį, buvo labai
svarbu pasirinkti reikiamą pikiravimo kampą.

Jei prie taikinio būdavo priartėjama skrendant žemai, prieš pat pikiravimo manevrą pilotas turėjo pakilti į 400– 500 metrų aukštį. Toks atakos būdas buvo įkandamas tik patyrusiems pilotams, nes pasiekus aukščiausią tašką reikėdavo žaibiškai smigti žemyn.
Pateiksiu vieną tokios atakos pavyzdį.

Kartą kelių „Zero“ grupė pakilo iš Sebu bazės. Žemai skriejantys lėktuvai padarė didelį lankstą ir Surigao sąsiauriu priartėjo prie Taklobano. Prie Dulago visai netikėtai buvo pastebėtas tinkamas taikinys. Vienas iš mūsų pilotų staigiai pakilo ir beveik stačiu kampu rėžėsi į priešo laivą, kuris lūžo per pusę ir tuoj pat nuskendo. Remiantis liudininkų parodymais, tai galėjo būti kreiseris arba eskadrinis minininkas. Kaip bebūtų, ši ataka patvirtino smūgio į denį
stačiu kampu efektyvumą.

Taikymosi taškas

Taranuojant lėktuvnešį geriausia buvo taikytis į centrinį kilimo tako liftą ar sąlyginį „viduriuką“ pirmajame laivo trečdalyje. Neblogas pasirinkimas – priešakinis ir galinis liftai – pačios pažeidžiamiausios vietos. Lifto sunaikinimas visada išvesdavo laivą iš rikiuotės. Taranuojant kitos klasės laivus, rekomenduota taikytis į kapitono tiltelio pagrindą – laivo „smegenis“. Pataikius tiesiogiai, beveik visais atvejais laivas tapdavo sunkiai valdomas ir traukdavosi iš kovos.

Atakuojant eskadrinius minininkus bei kitus mažesnius laivus būdavo rekomenduojama taikyti tarp tiltelio ir plačiausios laivo vietos. Šarvuoto denio neturintys maži kariniai ir transporto laivai buvo sunaikinami gana lengvai. Pastaruosius galėjo paskandinti ir vienas kamikadzė.

Amerikiečių lėktuvnešis „St. Lo“ liepsnoja po kamikadzių atakos
Amerikiečių lėktuvnešis „St. Lo“ liepsnoja po kamikadzių atakos
© Leidykla "Briedis"


Taikinio pasirinkimas

Jei būtume turėję pakankamai lėktuvų, vienam dideliam lėktuvnešiui atakuoti būtume siuntę keturis kamikadzes. Du iš jų taranuotų centrinį liftą, kiti du – priekinį ir galinį. Svarstant grynai teoriškai, mažesniam palydos lėktuvnešiui paskandinti turėjo pakakti dviejų ar trijų kamikadzių, bet dėl lėktuvų stygiaus didesnių mirtininkų grupių formuoti negalėjome. Taigi mažam lėktuvnešiui atakuoti tekdavo siųsti vos vieną kamikadzę ir tikėtis tiesioginio pataikymo.

Rengiant kamikadzes, ypač akcentuotas tinkamo taikinio pasirinkimas. Jei taikinių daug, svarbu pasirinkti tinkamiausią.

Pateiksiu vieną pavyzdį.

Spalio 30 d. iš Sebu aerodromo pakilo kamikadzių būrys. Jis turėjo atakuoti 65 km nuo Suluano pastebėtą karo laivų junginį. 14.30 val. mūsų pilotai pamatė tris amerikiečių lėktuvnešius ir vieną linijinį laivą. Iš trijų smogiamosios grupės lėktuvų du taranavo didįjį lėktuvnešį, o trečiasis rėžėsi į vidutinį.

Patvirtinus pataikymus, atakuoti pradėjo kita iš trijų lėktuvų sudaryta kamikadzių grupė. Pirmasis pilotas vėl atakavo didįjį lėktuvnešį, antras – vidutinį, trečias – linijinį laivą. Didysis ir vidutinis lėktuvnešiai sustojo, iš jų ėmė kilti milžiniški dūmų kamuoliai. Mažasis lėktuvnešis ir linijinis laivas buvo smarkiai apgadinti.

Tai – puikus sumanaus taikinių pasirinkimo pavyzdys. Ruošiant pilotus reikėjo labai pasistengti, kad jie išmoktų savarankiškai priimti geriausius sprendimus.

Pakilimas

Buvo labai svarbu, kad prieš pat skrydį pilotas būtų supažindintas su visa būtina informacija ir kiltų negaišdamas laiko. Gerai užmaskuotas, toliau nuo kilimo tako paslėptas lėktuvas retai nukentėdavo nuo priešo aviacijos smūgių, tačiau išvairavus kovos mašiną į atvirą lauką, ji tapdavo lengvai pastebima. Netgi spėjęs pakilti kamikadzė buvo labai pažeidžiamas, nes 250 kg sverianti bomba apsunkindavo lėktuvą, mažindavo jo greitį ir kaustydavo manevringumą. Būtent todėl per pratybas daug laiko skirdavome tinkamam pakilimui, reikiamam aukščiui ir greičiui pasiekti.

Jungtinių Valstijų karo laivo denis po to, kai į jį rėžėsi japonų pilotas-mirtininkas
Jungtinių Valstijų karo laivo denis po to, kai į jį rėžėsi japonų pilotas-mirtininkas
© Leidykla "Briedis"


Pilotai kamikadzės taip veržėsi į kovą, kad kai kurie jų ignoruodavo technines variklių problemas. Tai buvo tikra kvailystė, paprastai pasibaigdavusi užduoties neįvykdymu, priverstiniu nusileidimu, net rimtesne žala patiems lėktuvams.

Nesiliaudavome kartoję, kad lakūnai privalo pranešti net apie mažiausius pastebėtus trūkumus. Kylant perkrautu lėktuvu būdavo svarbu per anksti nekelti pirmagalio. Švelniai darbuojantis valdymo svirtimi reikėjo laikytis 50 metrų aukščio, kol bus pasiektas kreiserinis greitis. Prieš skrydį pilotams rekomenduodavome tausoti jėgas, o kylant – nesiblaškyti.

Paskutinė svarbi kilimo fazė buvo grupės išsidėstymas ore per kuo trumpesnį laiką. Kad pakilusi grupė teisingai išsidėstytų ir netektų sukti papildomų ratų, lakūnai privalėjo laikytis vienas nuo kito maždaug 100 metrų atstumu, o paskui palaipsniui suartėti. Nuolatos pabrėždavome, kad kiekvienas pilotas, kad ir kokios prastos būtų oro sąlygos, turi griežtai laikytis tvarkos.

Knygos „Dieviškasis vėjas. Japonų kamikadzės per II pasaulinį karą“ viršelis
Knygos „Dieviškasis vėjas. Japonų kamikadzės per II pasaulinį karą“ viršelis
© Leidykla "Briedis"


Navigacija

Kai prie taikinio būdavo artėjama žinant tik jo koordinates, būtinai reikėjo išmanyti navigaciją. Būsimiems kamikadzėms bandėme įskiepyti, kad svarbu nenukrypti nuo kurso, tinkamai apskaičiuoti skrydžio laiką ir įveiktą atstumą. Tačiau specialiųjų atakų padalinių lakūnai buvo rengiami taip skubotai, kad spėdavo įsisavinti tik navigacijos pagrindus. Taigi, neišvengta šiurkščių klaidų.

Pavyzdžiui, lapkričio viduryje gavome pranešimą, kad į rytus nuo Lamono įlankos pastebėtas lėktuvnešių junginys. Išskrido trys kamikadzės. Kitą dieną vienas lėktuvas grįžo į bazę. Pilotas pranešė, kad pasiekus numatytą tašką juos užklupo audra, todėl aptikti taikinių nepavyko. Išnarstę visą rajoną, lėktuvai atitolo vienas nuo kito. Vienas lakūnas nusprendė leistis Lusono bazėje, todėl pasuko į vakarus. Pagaliau jis išvydo žemę ir nutūpė pirmoje patogioje vietovėje. Tai buvo 250 km į šiaurę nuo Manilos esanti Ečagė!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(21 žmogus įvertino)
4.7143

Top naujienos

Pasidalino abituriento rašiniu: šimtukininkas, olimpiadininkas, o egzamino neišlaikė (388)

Į DELFI redakciją kreipėsi abituriento, kuris neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos ir...

Naujų mokesčių vajus: automobilių ir NT savininkai gali pradėti skaičiuoti (403)

Premjeras Saulius Skvernelis antradienį dar kartą pareiškė, kad nuo 2020 metų keisis...

Kaune gimė rekordinio svorio berniukas: patyrę medikai neprisimena tokio atvejo (14)

Praėjusį savaitgalį Kaune, Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose gimė 6060 g sveriantis, 56 cm...

Po įspėjamųjų Korėjos šūvių – atsakas: Rusija ir Kinija paskelbė apie pirmą bendrą patruliavimo misiją papildyta 9.38 (127)

Kinija trečiadienį pareiškė, kad jos pirma bendra oro patruliavimo misija su Rusija nebuvo...

Rezonansinėje byloje – naujas epizodas, susijęs su „kontrabandos karaliumi“ papildyta

Generalinė prokuratūra trečiadienį pranešė, kad perduoda į teismą rezonansinės teisėjų...

Marcas Gasolis nebeslepia: aš norėjau likti „Grizzlies“ – ačiū Dievui, jie mane ignoravo (7)

Į Europą ruoštis pasaulio čempionatui su Ispanijos rinktine sugrįžęs NBA čempionas Marcas...

Palioniui – parama iš netikėtos pusės (11)

Socialdarbiečių kandidatas į žemės ūkio ministrus sulaukė paramos iš anksčiau šias pareigas...

Cemento kompanijas kamuoja 33 trilijonų dolerių galvos skausmas (21)

Didžiausi pasaulyje cemento gamintojai jaučia spaudimą iš aplinkosaugos grupių, reguliuotojų...

Pravers iki gyvenimo galo: kaip išsirinkti tinkamus marškinius ir kokių klaidų nekartoti (3)

Tikriausiai nei viena dirbanti moteris neįsivaizduotų savo garderobo be kokybiškų medvilnės ar...

Donata Gutauskienė atvirai – apie nuteistojo vyro pamokas ir dar vieną jo atžalą: mūsų šeima nebus ta, kuria kiti žavėsis (133)

Atlikėja ir žurnalistė Donata Gutauskienė-Laisva sako pasirinkusi ne patį lengviausią kelią,...