Nacija yra politinis darinys, jos gimimas ir raida formuoja pasakojimą apie tuos, kurie šiame vyksme turėjo galią, kad ir kas jie būtų – monarchai, kareiviai, politikai, gatvės minia ar naujausiais laikais – rinkėjai. Vis tik istorija yra daug daugiau nei tiesiog chronologija, tai – daugybė grandžių priežasčių ir pasekmių grandinėje. Būtent joje užkoduota paslaptis, kaip Anglija atsidūrė ten, kur yra šiandien.
„Keliavau po Angliją visą gyvenimą. Kopiau į Kornvalio uolas, klajojau po Norfolko šlapynes, įveikiau Peninų kelio maršrutą. Pažįstu Anglijos miestus ir miestelius, bažnyčias ir pastatus. Ir vis dėlto dar visai neseniai Anglijos gerai nepažinojau, nes neturėjau supratimo, kaip ji tapo tokia, kokia yra. Mano Angliją sudarė daugybė žemėlapyje išbarstytų objektų, žyminčių virtinę nuo vaikystės girdėtų istorinių įvykių ir veikėjų – tokių kaip Alfredas Didysis, normanų užkariavimas, Didžioji laisvių chartija, Aženkūro mūšis, Henriko VIII žmonos, geroji karalienė Besė, Cromwellis, Gladstone’as, Disraelis, Didysis karas, Winstonas Churchillis. Kiekvienas jų žymėjo didingą momentą laiko tėkmėje ir kiekvienas ten stūksojo pavieniui. Stigo juos siejančio pasakojimo.
Stengiausi, kad pasakojimas būtų kuo paprastesnis. Mane įkvėpė tai, kad praeitis yra tokia stulbinamai įdomi. Tiek triumfo, tiek nesėkmės laikotarpiais Anglijos istorija įvykių gausa, ko gero, lenkia visas kitas pasaulio šalis. Jos ištakos siekia tamsiuosius amžius, o gal ir ankstesnius laikus, kai rytines Britų salų pakrantes okupavo germanų gentys, atplaukusios iš žemyno. Savo vardą anglii jos veikiausiai atsinešė iš dabartinės Danijos ir Vokietijos teritorijos. Jų apgyventa šiaurės rytų pakrantė vadinta Anglų Žeme, o vėliau jai prigijo Anglijos vardas. Naujieji ateiviai netrukus išstūmė ankstesnius gyventojus, vadinamuosius senuosius britus, vakarų ir šiaurės kryptimis, už Adriano sienos, į Velso aukštumas ir Airijos jūros pakrantes, ir taip galiausiai radosi Anglijos ribos, kurios nuo tų laikų mažai tepakito“, – sako trumpos Anglijos istorijos autorius Simonas Jenkinsas.
Pasakojimas negali būti vien tik apie laimingą gyvenimą. Santykiai su Prancūzija – normanų užkariauta teritorija – buvo labai įtempti, konfliktai tęsėsi per visus viduramžius ir vėl atsinaujino XVIII amžiuje. Dauguma britų valdovų suprato, kad geriausia laikysena išorinio pasaulio atžvilgiu yra gynyba, o ne agresija. Vis dėlto, pradedant Plantagenetų dinastija ir baigiant vyresniuoju bei jaunesniuoju Pittais, siekis užvaldyti užjūrio teritorijas beveik neišnykdavo. Baigėsi tuo, kad Didžioji Britanija tapo didžiausia imperija pasaulyje. Tai didino jos šlovę, padėjo sutelkti Britų salų gyventojus į bendrų siekių turinčią „jungtinę karalystę“, kurios paveldas išliko iki mūsų dienų. Bet Britanijos imperija išgyveno vos du šimtmečius. XX amžiuje pasaulinį dominavimą iš Britanijos paveržė Jungtinės Amerikos Valstijos, o buvusio valdymo zoną žymi paplitusios šnekamosios anglų kalbos arealas. Britanija smuko, tapo ankstesnės didybės reliktu, netikra pasauline galybe, kurios suverenumą riboja globalios ekonomikos žaidėjai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Thatcher vaikai (1990–2018)
1990 metų lapkritį į rezidenciją Downingo gatvėje įžengia naujas ministras pirmininkas. Tai ištikimiausias Thatcher padėjėjas Johnas Majoras. Kolegos jį pasirenka norėdami, jų žodžiais tariant, „suteikti tečerizmui žmogišką veidą“. Už pilkos ir dažnai išjuokiamos Majoro išvaizdos slypi geras žmogus. Kaip konservatorių politiko, jo karjera buvo netipiška. Šis Brixtono cirko artisto sūnus nestudijavo universitete. Jis laikomas patikimu žmogumi, tobulu „klubo garbės sekretoriumi“ ir tečerizmo „bobų vasaros“ prižiūrėtoju.
Naujasis ministras pirmininkas darbą atlieka tyliai. Savo padėjėju paskiria Michaelą Heseltine’ą, atlikusį Thatcher Nemesidės vaidmenį, ir panaikina pagalvės mokestį. Artimai bendradarbiauja su JAV baigiant pirmąjį Persijos įlankos karą ir išvarant Iraką iš Kuveito, derybose Mastrichte dėl būsimos Europos Sąjungos sutarties iškovoja Britanijai teisę atsisakyti dalyvauti tam tikrose ES sutartyje numatytose srityse (angl. opt-out). Britanija neprisijungia prie naujos euro zonos ir netaiko apribojimų socialinių paslaugų bei užimtumo įstatymams. Per 1992 metų rinkimus Majoras atveda konservatorius į pergalę, kuri paneigia visuomenės nuomonės apklausų rezultatus ir apstulbina leiboristus. Jis tampa partijos lyderiu, gavusiu didžiausią balsų skaičių Britanijos istorijoje – keturiolika milijonų, nors Bendruomenių Rūmuose partija turi tik dvidešimt vienos vietos daugumą. Naujoji Vyriausybė tęsia privatizaciją, ir net išplečia ją ten, kur Thatcher nedrįso kištis: parduodamos vandens tiekimo, anglies kasybos ir geležinkelio įmonės, iš privačių lėšų finansuojami nauji keliai, mokyklos ir ligoninės. Visa tai Majoras bando pridengti patogia piliečių chartijos skraiste, savotiška miglota sutartimi tarp valdovų ir pavaldinių, kuri XX amžiaus pabaigos politikams atrodo visai patraukli.
Majorui nepavyksta gauti naudos iš savo sėkmės 1992-aisiais. Nepaisydama Thatcher nuogąstavimų, Britanija 1990 metais prisijungė prie Europos valiutų kursų mechanizmo (EVKM) ir dabar patiria nedidelę recesiją bei spaudimą svarui sterlingų. 1992 metų rugsėjo 16 dieną ištinka klasikinė valiutos krizė – Juodasis trečiadienis, Britanija pasitraukia iš EVKM. Nors po to atlikta devalvacija davė teigiamų rezultatų, patvirtindama Thatcher prieštaravimus bet kokiam valiutų kursų reguliavimui, šis įvykis suvokiamas kaip pažeminimas. Majoras nuolat kivirčijasi su dešiniuoju partijos sparnu dėl Europos, be reikalo įgyja priešų Škotijoje ir Velse, kai atmeta visus prašymus perduoti jų kompetencijai dalį Vestminsterio galių. Pagal populiarumą konservatoriai atsilieka dešimčia punktų nuo leiboristų ir neatgauna pozicijų.
1992-ųjų rinkimų poveikis leiboristams – dar dramatiškesnis. Su Johnu Smithu priešakyje partija pasikliauna jaunu charizmatišku parlamento nariu Tony’u Blairu. Jis ir nepatrauklus škotas Gordonas Brownas sukuria vadinamąjį naują leiboristų projektą, siekiantį pertvarkyti visą leiboristų judėjimo struktūrą. Nedidelė frakcija, veikianti Leiboristų partijoje, sukelia revoliuciją, kai Blairas tampa partijos lyderiu po staigios Smitho mirties 1994 metais. Per kiekvieną partijos konferenciją projekto grupė priverčia priimti įstatų pakeitimus, kurie numato silpninti profesines sąjungas, mažinti iki tol visagalio nacionalinio komiteto galias, pakeisti seną blokų balso (angl. block voting) sistemą nauja, grįsta principu „vienas narys – vienas balsas“, taikoma daugumai partijos vidaus rinkimų, atimti iš metinės konferencijos tradicinį vaidmenį – manifesto rašymą. Masinis judėjimas, kurio pobūdis mažai keitėsi per beveik šimtą metų nuo partijos susikūrimo, vos ne per vieną naktį virsta rinkimų laimėjimo mašina, kurią vairuoja visagalis lyderis. Naujoji Leiboristų partijos versija stulbina. Kivirčų, pykčio pritvinkusių susirinkimų ir skilimų istorija lieka praeityje, leiboristai tampa vis panašesni į JAV Demokratų partiją, kurios veiklos stilių Blairas ir Brownas nuodugniai išnagrinėjo.
1994–1997 metais Blairas ir Brownas kartu su politikos patarėju Peteriu Mandelsonu ir buvusiu bulvarinio leidinio žurnalistu, tapusiu viešųjų ryšių specialistu, Alastairu Campbellu, antrąkart transformuoja partiją. Jie užtikrina publiką, kad leiboristų politikoje liks tik tie tečerizmo elementai, kurie populiarūs visuomenėje. Blairas atsisako prašyti atšaukti Thatcher įstatymus, nukreiptus prieš profesines sąjungas, ir jos privatizacijos programą. Nors anksčiau buvo Judėjimo už branduolinį nusiginklavimą (angl. Campaign for Nuclear Disarmament) narys, dabar pasisako už tai, kad Britanija turėtų branduolinių ginklų ir vykdytų proamerikietišką užsienio politiką. Brownas karštai palaiko „atsargų“ viešųjų finansų naudojimą ir tuo pat metu žada nedidinti pajamų mokesčio, jeigu leiboristai laimės rinkimus. Blairas ir Brownas atlieka simbolinį gestą – pašalina iš partijos įstatų garsųjį ketvirtą punktą, kuris atspausdintas ant kiekvieno partijos nario kortelės: „Užtikrinti, kad fizinį ir protinį darbą dirbantys darbininkai naudotųsi visais savo sektoriaus vaisiais […], remiantis bendra gamybos, platinimo ir mainų priemonių nuosavybe.“ Panašiai kaip Johnas Majoras siekė atriboti Konservatorių partiją nuo brutaliausių tečerizmo kraštutinumų, taip dabar Blairas atriboja Leiboristų partiją nuo socialistinės praeities ir veda ją „trečiuoju keliu“ – tai viena iš daugelio skambių frazių, kurios puošia jos programą. Konservatorių ir leiboristų kovoje dėl centro laimi Blairas. 1995 metais Blairas pirmauja visose visuomenės nuomonės apklausose ir pasišaipo iš pralaimėjusio Majoro: „Aš vedu savo partiją. Jis seka paskui savąją.“ Tradicinis kairiųjų ir dešiniųjų etosas pasikeitė iš pagrindų.
Dešimtąjį dešimtmetį tečerizmas snaudžia. Ekonomikoje vykdoma reikšminga deindustrializacija, daugiausia pajamų gaunama iš finansinių paslaugų, informacinių technologijų, turizmo, kultūros ir pramogų sektorių. Londono dokų rajonuose iškyla naujos architektūros dangoraižiai, skirti finansams ir finansininkams. Nors Anglijos provincijos miestai smarkiai atsilieka nuo panašių miestų likusioje Europoje (daugiausia dėl to, kad centrinė valdžia varžo vietinį verslą), kaimo kraštovaizdis, kurį ilgai saugojo griežti planavimo įstatymai, pradeda smarkiai keistis. Nutiesus M11 greitojo geležinkelio liniją per Kembridžšyrą, Rytų Midlandsą ir Severno slėnį, pradeda sparčiai dygti gyvenamieji namai, kuriems per metus prireikia Bristolio miesto dydžio žemės ploto.
Žemės ūkis – gana atsparus, jam gerokai padeda Europos Sąjungos subsidijos ūkiams. Britanijos kaimo regionuose plečiasi naujas vartotojų potencialas. Smarkiai išpopuliarėja ėjimas pėsčiomis, važiavimas dviračiu, keliavimas, net banglenčių sportas. Organizacijos „National Trust“ narių skaičius išauga nuo dviejų milijonų 1990 aisiais iki beveik trijų milijonų dešimtmečio pabaigoje. Glastonberio muzikos festivalis kasmet pritraukia per 100 000 lankytojų. 1997 metais priėmus Kioto protokolą dėl klimato kaitos, politika įgauna „žalią“ atspalvį, aplinkosaugos aktyvistai ragina valstybę apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio internetas ir saitynas atsiranda beveik kiekviename namų ūkyje, pakeisdamas kasdienės komunikacijos ir informacijos gavimo pobūdį. Žmonės gali dirbti namuose, ekonominė veikla apima nuošaliausias vietas.
Per 1997 metų rinkimus leiboristai sutriuškina konservatorius. Į parlamentą patenka precedento neturintis leiboristų skaičius – 419, o konservatoriai patiria didžiausią nesėkmę nuo 1906 metų. Blairo rinkimų kampanija neregėtai prašmatni, kaip himnui skambant populiariai melodijai „Gali būti tik geriau“ (Things Can Only Get Better). Lydimas žmonos Cherie Blairas atvyksta į inauguraciją Vestminsteryje demonstratyviai prezidentiniu stiliumi. Svečiai kviečiami į Downingo gatvę pagal rubriką „Šaunioji Britanija“. Dosniai dalijami titulai leiboristų numylėtiniams iš meno ir pramogų verslo. Downingo gatvė tampa naujuoju Kamelotu. Ramsay’aus MacDonaldo šampaninis socializmas priderinamas prie garsenybių eros papročių.
