1937-iais Jungtinėse Amerikos valstijos buvo įkurtas Propagandos analizės institutas, kuris vienijo socialinių mokslų atstovus, istorikus, pedagogus ir žurnalistus. Nepaisant to, kad dėl netrukus prasidėjusio II – ojo pasaulinio karo organizacija gyvavo vos penkerius metus, joje dirbę ekspertai paliko iki šiol reikšmingą indėlį į propagandos tyrimo lauką.
Vienas iš pagrindinių instituto tikslų buvo supažindinti visuomenę su propagandos atpažinimo būdais, nes dėl nuolat didėjančių paveikios informacijos srautų buvo nerimaujama dėl visuomenės gebėjimo išlaikyti kritinį požiūrį. Nors Propagandos analizės instituto veikla didžiausią dėmesį skyrė JAV viduje vykdytai propagandai ir jos keliamam pavojui demokratinei valstybės santvarkai, didelė dalis organizacijos atradimų iki šiol gali būti pritaikomi nagrinėjant įvairius dezinformacijos ir masinio įtikinėjimo būdus.
Bene reikšmingiausias instituto palikimas yra Alfredo McClung Lee ir Elizabeth Briant Lee 1939-iais parengtas „Propagandos meno“ (The Fine Art of Propaganda) veikalas, kuriame buvo konkrečiai apibrėžti septyni pagrindiniai propagandos metodai. Juos galima vadinti propagandos analizės abėcėle, kuri iki šiol gali būti taikoma apibrėžti įvairius propagandos pavyzdžius.
Kiti reiškinį tyrę mokslininkai vėliau šį sąrašą dar išplėtė, tačiau tam, kad būtų galima suvokti propagandisto veiksmų logiką, užtenka suprasti Lee apibrėžtus metodus – jų teigimu, šią turinio analizės techniką galima naudoti tiriant bet kokio pobūdžio propagandą. Įdomu tai, kad tokiais metodais dažnai yra naudojamasi ir reklamos kampanijose.
Pirmasis iš išskirtų metodų apibrėžia negatyvią konotaciją turinčių žodžių naudojimą (angl. name-calling), siekiant sumenkinti priešininką arba prieštaraujantį požiūrį. Įžeidžiantys žodžiai dažnai yra naudojami vietoje logiškai pagrįstų argumentų, apeliuoja į emocijas, istorinę praeitį, o ne racionalų protą. Priklausomai nuo situacijos tam tikros etiketės yra priskiriamos įvairioms visuomenės grupėms ar bendrai konkrečiai tautai. Tai gali būti fašistų, komunistų ar kitokie epitetai, sugrėsminantys konkrečią grupę ir taip sėjantys nepasitikėjimą ja.
Antrojo pasaulinio karo metu etiketės buvo klijuojamos žydams, Baltijos šalys ar Ukraina ir šiandien yra atvirai Rusijos vadinamos fašistinėmis – taip siekiant visiškai diskredituoti Baltijos tautų ir ukrainiečių valstybingumą. Dar vienas, šį kartą vidinės Lietuvos propagandos, pavyzdys, kai viešuosiuose debatuose konservatyvios pasaulėžiūros žmonėms klijuojama „talibano“ etiketė.
Propaganda, padedanti išlaikyti visuomenės kontrolę autoritarizmo požymių turinčioms valstybėms, dažnai remiasi apibendrinamais arba generalizacijomis (angl. glittering generalities). Šis metodas naudoja patrauklius, tačiau aiškiai apibrėžtos reikšmės neturinčius žodžius, pavyzdžiui., „patriotizmas“, „laisvė“, „demokratija“, kurie yra naudojami propagandoje. Vietoje to, kad šių žodžių reikšmė būtų paaiškinta, propagandistas juos palieka kaip savo pozicijos gynybą – vienas iš labiausiai groteskiškų tokios propagandos pavyzdžių yra ryškus Šiaurės Korėjoje, kur nuolat akcentuojamas demokratiška ir iš liaudies kylanti valdžios prigimtis. Be konteksto ar aiškios reikšmės, tokie žodžiai pasitarnauja tam tikrų auditorijos jausmų skatinimui, nes dažnai yra svarbūs kultūriškai ir istoriškai. Pats naujausias pavyzdys – Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, pastarąjį dešimtmetį nuosekliai stiprinęs savo autoritarinį valdymą, nepavykusio perversmo kontekste įvardijo save kaip demokratijos garantą. Jei propaganda sėkminga, šie jausmai yra panaudojami nekvestionuojamam propagandisto pozicijos palaikymui.
Asociacijų kūrimas (angl. transfer) padeda propagandistui nukreipti tam tikras emocijas, požiūrį nuo vieno asmens, idėjos ar simbolio į kitą. Šis metodas neretai pasitelkia ir vizualines priemones, pavyzdžiui, nuolat vaizduoja valstybės prezidentą vėliavos fone. Tai yra nekvestionuojamas šalies simbolis, tad auditorijai tampa pasąmoningai sunkiau sieti asmenį su neigiamu požiūriu. Istoriškai kandidatams į JAV prezidento postą savo kalbose yra būdinga apeliuoti į Dievą. Ir tai daroma nepaisant to, ar kandidatas yra religingas ar ne. Tai duoklė amerikietiškai politinei tradicijai kurios centre - „amerikietiškas išskirtinumas“.
Liudijimo (angl. testimonial) metodas propagandoje išnaudoja tai, kad visuomenėje yra tam tikra dalis žmonių, kuriais pasitikime, nepaisant to, kad tai labiau lemia jų atpažinimas, o ne racionaliai grįstas patikimumas. Taigi, propagandistas gali išnaudoti tokius žmones konkrečiam tikslui, nepriklausomai nuo to, ar yra logiška priežastis, dėl ko visuomenė galėtų būti įtikinta. Tai gali būti žymūs ir visuomenėje populiarūs bei gerbiami asmenys, kurių parama valdančiajam elitui padeda pritraukti ir eilinių piliečių paramą bei legitimizuoja valdžios politiką. Rusijos atveju yra pasitelkiami ne tik šalies veikėjai, kaip Valerijus Gergijevas, bet ir užsienio žvaigždės – prancūzų aktorius Gerardas Depardieu ar JAV boksininkas Roy Jamesas.
Labai panašus metodas, legitimuojantis propagandistą yra eilinio piliečio (angl. plain folks) išreiškiama ir plačiai paviešinama nuomonė, su būtų linkusi tapatintis didžioji visuomenės dalis. Ši technika yra naudojama propagandistui siekiant įgauti visuomenės pasitikėjimą, o vėliau manipuliuoti daugumos nuomone susitapatinant su „eiliniu piliečiu“ bei kuriant „liaudies ir elito bendrumo įvaizdį“. Pavyzdžiui, Maidano orumo revoliucijos Kijeve metu Rusijos televizijos kanaluose paplito mada kalbinti kokį nors „paprastą vietinį žmogų“, turintį neigiamą nuomonę apie Maidaną ir akcentuojantį, kad nenori gyventi fašistinės chuntos valdomojo valstybėje.
Daug bendrumų su šiuo metodu turi „bandos jausmą“ (angl. bandwagon) skatinanti technika. Žmonės yra linkę priklausyti daugumai ir nenori likti nuošalyje, taigi ši technika manipuliuoja žmonėmis apeliuodama į šiuos instinktus. Autoritarinių požymių turinčiose valstybėse tokiems tikslams dažnai pasitelkiamos nuomonės apklausos, kurių rezultatai padeda toliau formuoti visuomenės poziciją. Tiesa, ši propagandos technika gali būti panaudota ir kilnesniems tikslams – pavyzdžiui, II – ojo pasaulinio karo metu mobilizuojant vyrus į kariuomenę Jungtinėje Karalystėje buvo paplitę plakatai „Mums vyrų reikia“, kviečiantys įsilieti į patriotų, pasiryžusiu apginti savo tėvynę, gretas.
Vienas iš dažniausiai valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje naudojamų metodų yra vadinamasis „kortų sukrovimas“ (angl. card stacking). Ši propagandos forma leidžia suteikti nepagrįstą pranašumą vienam iš viešojoje erdvėje egzistuojančių požiūrių ir susilpnina jam alternatyvią poziciją. Nors argumentai, kurie yra naudojami šios technikos atveju dažniausiai yra pagrįsti, jie gali iškraipyti situaciją, nes informacija yra pateikiama išimta iš konteksto arba praleidžiant svarbius faktus.
Pavyzdžiui, visas reportažas gali būti sudarytas iš vieną pusę remiančių respondentų interviu, neparodant kitų pozicijos. Tinkamas tokios propagandos technikos panaudojimo pavyzdys – nuolat pasikartojantys Rusijos Prezidento V. Putino pareiškimai, kad Lietuvoje gyvena vos 1,5 mln. gyventojų. Taip stiprinamas įvaizdis, jog Lietuva yra nepavykusi valstybė, per kiek daugiau nei du nepriklausomybės dešimtmečius netekusi daugiau nei pusės gyventojų. Tokia manipuliacija faktais atsižvelgia į realias problemas (emigracijos mastus ar socialinę atskirtį Lietuvoje), bet kartu juos hiperbolizuoja bei formuoja negatyvų šalies įvaizdį.
Nepaisant to, kad komunikacijos būdai per septynis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo reikšmingai pasikeitė, visuomenės ar jos grupių įtikinėjimo metodai, apibrėžti tuomet, vis dar yra aktualūs šiandien. Bendri principai reikšmingai nepasikeitė, tačiau technologijų perversmas lemia tai, jog dabar reikia dar kritiškesnio požiūrio į vartojamą informaciją, nes po ja gali slėptis sunkiai pastebima manipuliacija, kuria gali būti siekiama priešiškų interesų.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“.