aA
Trečiojo reicho fiureris Adolfas Hitleris – vienas pirmųjų XX a. politikų, kovoje dėl valdžios sėkmingai panaudojęs aviaciją. Norėdamas kuo plačiau paskleisti savo idėjas ir kuo dažniau gyvai susitikti su savo rinkėjais, A. Hitleris sudarė gana intensyvų skrydžių į įvairius Vokietijos miestus grafiką. Dažniausiai fiurerį skraidino ištikimasis pilotas Hansas Bauras.
Knygos autorius H. Bauras spaudžia ranką A. Hitleriui
© Leidykla "Briedis"

Bavarijoje gimęs H. Bauras su aviacija susipažino Pirmajame pasauliniame kare. Jis sėkmingai dalyvavo padangių kautynėse, gavo garbingų apdovanojimų. Pasibaigus karui, tapo vienu pirmųjų ir labiausiai patyrusių kompanijos „Lufthansa“ lakūnų, kuriam būdavo patikimi patys pavojingiausi maršrutai.

Būtent H. Bauro patirtis ir nacionalistinės pažiūros patraukė A. Hitleriui artimos aplinkos dėmesį. Pirmojo pasaulinio karo veteranui buvo pasiūlyta tapti asmeniniu kylančios Vokietijos politinės žvaigždės pilotu ir eiti šias pareigas iki pat Trečiojo reicho žlugimo. Profesionalus, savo darbą puikiai išmanantis pilotas greitai užsitarnavo A. Hitlerio pasitikėjimą, buvo priimtas į artimą fiurerio ratą, tad diktatorių pažino kur kas geriau nei daugelis Trečiojo reicho politinių bei karinių vadovų.

Kokie santykiai siejo šiuos du žmones? Apie ką jie kalbėdavosi? Koks buvo A. Hitleris – viena pačių žiauriausių asmenybių žmonijos istorijoje – H. Bauro akimis?

Skaitydami šią knygą taip pat sužinosite daug įdomių detalių apie vokiečių aviaciją ir jos vystymąsi. Čia aprašoma skrydžių sudėtingomis sąlygomis specifika, lėktuvų valdymo ypatumai ir slapti susinaikinimo mehanizmai. H. Bauras pažeria faktų apie Europos šalių monarchus ir vyriausybių narius, kuriuos jam teko skraidinti, taip pat dalinasi prisiminimais apie sunkius sovietų nelaisvėje praleistus metus, kur buvo kankinamas, verčiamas pripažinti, kad Hitleris ne nusižudė, bet sugebėjo pasislėpti ir išvengti atsakomybės.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Jau buvau pripratęs prie netikėtumų, bet, turiu prisipažinti, sudrebėjau, kai vieną dieną Hitleris ramiai man pasakė:

– Baurai, būkite pasiruošęs per kelias artimiausias dienas Ribbentropą nuskraidinti į Maskvą.

Į Rusijos sostinę skrido trisdešimt penkių žmonių grupė. Kadangi mūsų „Focke-Wulf “ „Condor“ galėjo tilpti iki dvidešimties keleivių, skristi teko dviem lėktuvais. 1939 metų rugpjūčio 21 dienos vėlyvą pavakarę nusileidau Reichenhalio-Ainringo aerodrome paimti Ribbentropo, kuris su palyda
buvo apsistojęs savo kaimo sodyboje Fušle. Netrukus jis su kitais atvyko automobiliais, o iš paskos sekė du sunkvežimiai su jų bagažu.

Sugebėjome viską supakuoti, bet buvome sunkiai pasikrovę, tad iš to mažo aerodromo pakilti buvo nelengva. Nuskridome į Karaliaučių ir ten praleidome naktį. Kartu su savo ekipažu pakirdome anksti ryte, kad paruoštume lėktuvus, aš išstudijavau maršrutą, kurį mums buvo paruošę rusai, bet mano nuostabai jis nebuvo tiesus.

Trečiojo reicho užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas. Čia jis vilki juodą SS uniformą, nes buvo šios organizacijos garbės narys.
Trečiojo reicho užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas. Čia jis vilki juodą SS uniformą, nes buvo šios organizacijos garbės narys.
© Leidykla "Briedis"


Turėjome vengti lenkų oro erdvės, skristi maršrutu Diunaburgas–Didieji Lukai–Maskva ir atvykti į aeroportą prie Maskvos upės po keturių valandų su ketvirčiu po pakilimo. Sukdamas ratus virš aerodromo prieš nusileidimą pastebėjau, kad surengtas didelis priėmimas. Plevėsavo raudonos sovietų vėliavos su pjautuvu ir kūju ir raudonos vokiečių vėliavos su svastika baltame apskritime. Stovėjo garbės sargyba ir karinis orkestras su švytinčiais pučiamaisiais instrumentais.

Iš mano lėktuvo pirmas išlipo Ribbentropas, kurį šiltai pasitiko sovietų užsienio reikalų ministras Molotovas, tuo metu karinis orkestras iš pradžių sugrojo mūsų nacionalinį himną, tada – jų, o visi stovėjo atiduodami pagarbą. Paskui Ribbentropas pro garbės sargybą nužygiavo ištiesta ranka sveikindamasis Hitlerio saliutu. „Dieve brangus! – pagalvojau. – Stebuklai niekad nesibaigia!“

Tuomet Ribbentropas su saviškiais ir rusais automobilių kolona išvažiavo į miestą; Ribbentropas pasiliko su vokiečių ambasadoriumi Schulenburgu, o jo palydovai buvo apgyvendinti viešbučiuose. Kol kas likau aerodrome, nes mūsų lėktuvai sulaukė didžiulio dėmesio. „Focke-Wulf “ gamyklos orlaiviai „Condor“ jau garsėjo visame pasaulyje dėl to, kad nuolat skraidė iš Berlyno į Niujorką – tuo metu tai buvo tikra sensacija – ir į Tolimuosius Rytus.

Lėktuvai taip pat gerai ir atrodė; aerodinamika buvo puiki. Neabejotinai jie buvo ne tik vieni galingiausių, bet ir gražiausių prieškario lėktuvų. Rusų ekspertai neslėpė susižavėjimo. Rusų mechanikas anksčiau buvo dirbęs linijoje Karaliaučius–Maskva ir gana gerai kalbėjo vokiškai; jis atgabeno reikiamų mechanizmų ir visa kita, tad darbas iškart prasidėjo, kad mūsų lėktuvai galėtų kitą dieną pakilti.

Kaip visada kelionės pabaigoje liko nemažai maisto ir įvairiausių prabangos prekių: kruopščiai supakuotų bandelių, pyrago, sausainių, šokolado ir t. t. Paprastai nebūdavo sunku jų atsikratyti ir atlaisvinti vietą produktams kelionei namo, bet šįkart mechanikas man pranešė, kad vyrai, taisantys mūsų variklius, ir moterys, valančios lėktuvų vidų, atsisakė juos priimti.

Pasirašius Molotovo–Ribbentropo paktą. Iš kairės: J. von Ribbentropas, J. Stalinas ir V. Molotovas
Pasirašius Molotovo–Ribbentropo paktą. Iš kairės: J. von Ribbentropas, J. Stalinas ir V. Molotovas
© Leidykla "Briedis"


Susiradau vokiškai kalbantį mechanikų viršininką ir paklausiau, kas nutiko. Jis nusišypsojo ir pasakė, kad rusai turi pakankamai maisto. Aš atsakiau: taip, žinoma, esu tikras, kad turi, bet ne tai svarbu. Juk tai ne labdara ar alkanųjų pamaitinimas – mes tiesiog nenorime, kad maistas sugestų. Vis dar šypsodamasis jis atsisakė – tai draudžiama. Tada savo mechanikui paliepiau krepšius su produktais sudėti ant suolo angare ir ten palikti. Kitą rytą, kai atkeliavo švieži produktai, visi krepšiai buvo tušti. Įsakymą, kaip ir stulpą, visada galima apeiti...

Nešina nedidelėmis kopėčiomis atvyko grupelė fotografų. Jie buvo apsirengę gana skurdžiai ir norėjo sužinoti, ar gali nufotografuoti mūsų „Condor“.

– Žinoma, – pasakiau.

Gavę leidimą jie fotografavo lėktuvus iš visų įmanomų kampų. Ir labai stebėjosi, kad išvis leidome fotografuoti, bei apstulbo išgirdę, kad galima visur vaikščioti. Net ir po šito jie negalėjo patikėti, kad leidžiama fotografuoti ir variklius; vadovas specialiai – ir labai nedrąsiai – pas mane atėjo pasitikslinti, ar iš tiesų galima. Kai daviau leidimą, jis su nuostaba pažvelgė į mane.

Kada viskas nurimo ir darbas ėjo į pabaigą, kartu su Liehru, antrojo lėktuvo pilotu, nusprendėme nuvažiuoti į Maskvą. Mūsų ekipažai turėjo nakvoti orlaiviuose, ten valgyti ir viską prižiūrėti, nes, žinoma, supratome, kad maža kas gali nutikti... Bet, tiesą sakant, įsikišo rusai.

Besiruošiant išvykti, prie manęs priėjo vyras civiliniais drabužiais ir puikia vokiečių kalba man pranešė, kad yra įpareigotas GPU, slaptosios Rusijos policijos. Jis paskirtas saugoti mūsų lėktuvus. Pasakiau jam, kad tai galime padaryti ir patys. O, ne, paprieštaravo jis, tai neįmanoma. Jis turįs griežtus nurodymus – mūsų lėktuvams skirtas angaras. Jie turi būti įvaryti ten, užrakinti, o raktas perduotas man. Tada išorės stebėjimą perims GPU darbuotojai.

Hitleris kariniame pergalės parade Varšuvoje. 1939 m. spalio 5 d.
Hitleris kariniame pergalės parade Varšuvoje. 1939 m. spalio 5 d.
© Leidykla "Briedis"


Buvome Rusijos vyriausybės svečiai, tad man buvo sunku prieštarauti tokiam patvarkymui, kuris atrodė visai tinkamas, tad sutikau. Kai viskas buvo paruošta, du lėktuvai nuriedėjo į angarą, durys buvo uždarytos ir užrakintos, o raktas įteiktas man.

Tada pasiuntinukas iš Vokietijos ambasados įdavė mums po du šimtus rublių sakydamas, kad pinigų greičiausiai neprireiks, bet bus geriau, jei nors šiek tiek turėsime. Man pasirodė mažoka, tad atšoviau, jog kartais norisi ką nors patepti, kad viskas sklandžiau eitųsi, o man visada leidžiama daryti tai, ką manau esant geriausia.

Kaip išsisuksiu tik su dviem šimtais rublių? Tada jis man pasakė, kad Rusijoje arbatpinigių palikti negalima. Nusistebėjau, bet pasidaviau. Tuomet visi nuvažiavome į miestą. Kartu su Liehru buvome apgyvendinti pas Vokietijos karo atašė poną von Kostringą, o mūsų ekipažo nariams buvo skirti kambariai viešbutyje „Nacional“, priklausančiam tinklui „Inturist“.

Nusiprausę ir persirengę nusileidome papietauti. Valgis neatrodė rusiškas, bet von Kostringas iškart paaiškino, kad ambasados nurodymu viskas atgabenta iš Lenkijos ir Švedijos – taip pigiau. Pavalgę, žinoma, norėjome pamatyti miestą. Mums buvo paskirta Pabaltijo vokietė vertėja ir mes su ja išvykome automobiliu, kurį skyrė Rusijos vyriausybė.

Išvykus iš pastato, ji parodė GPU postą, stebintį visus įvažiuojančius ir išvažiuojančius. Vyriškis dabar skambina telefonu į GPU štabą ir praneša, kad ką tik išvyko automobilis tokiu ir tokiu numeriu su tiek ir tiek žmonių, tokio amžiaus, lyties ir t. t., tokia ir tokia kryptimi, ir vardija keleivių vardus, jei tokius žino. Paskui vertėja paaiškino, kad prie mūsų prisijungs dar vienas automobilis ir seks paskui mus atsilikęs už kokio pusšimčio metrų; kad ir kur važiuotume, kad ir ką darytume, GPU lips mums ant kulnų.

Mus dar kartą perspėjo, kad fotografuoti griežtai uždrausta ir kad bet koks bandymas gali sukelti rimtų bėdų. Jau buvau tai patyręs aerodrome, kai kartu su Zintlu pasiėmėme fotoaparatus „Leica“.

– Dėl Dievo meilės, kapitone Baurai, tik nebandykite fotografuoti! – sušuko Vokietijos ambasados atstovas. – Geriau palikite savo kameras čia.

– Tikrai žinau, kad aerodrome geriau nefotografuoti, – atsakiau, – bet juk mieste svečiai tikrai gali pykštelėti įdomų pastatą.

Vis dėlto ne, negali: jokių nuotraukų, kitaip...

Merginą patikinome, kad nė negalvojame fotografuoti – net fotoaparatų nepasiėmėme. Apžiūrėję Kremlių nuvykome ant kalvos, nuo kurios atsivėrė puikus Maskvos vaizdas. Apvažiavę visas lankytinas vietas grįžome į Vokietijos ambasadą, kur likome gerokai po vidurnakčio.

Tada Heinrichas Hoffmannas, oficialus Hitlerio fotografas, buvo iškviestas į Kremlių nufotografuoti paskutinių Stalino ir Ribbentropo pasitarimo scenų. Jis grįžo labai susijaudinęs. Kitą dieną anksti ryte Liehras, aš ir mūsų ekipažai grįžome į aerodromą paruošti lėktuvų bandomajam skrydžiui prieš pargabenant Ribbentropo grupę atgal į Vokietiją.

Knygos „Aš buvau Hitlerio pilotas“ viršelis
Knygos „Aš buvau Hitlerio pilotas“ viršelis
© Leidykla "Briedis"


Per trumpą viešnagę Maskvoje neturėjome galimybės ko nors nusipirkti, tad visi grąžino pinigus, bet aš pamaniau, kad būtų gaila, tad paprašiau vertėjos atiduoti juos rusui vairuotojui, kuris mus vežiojo visą dieną ir pusę nakties. Ji buvo tikra, kad vairuotojas pinigų neims, bet atsakiau, jog jis atrodo taip, tarsi pora šimtų rublių jam nepamaišytų, ir paskatinau ją pabandyti. Tad atvykus į aerodromą ji pasilenkė ir pasiūlė jam pinigus.

Tada ir įvyko sprogimas. Vyriškis pašėlo: jis norėjo sužinoti, ar štai taip mes norime atsidėkoti už jo pastangas – įkišti jį į kalėjimą; mes juk puikiai žinome, kad arbatpinigius imti uždrausta! Ir taip toliau... Iš paskutiniųjų stengėmės jį nuraminti ir galiausiai išsiskyrėme kaip geri draugai, o aš savo rublius irgi grąžinau ambasadai.

Netrukus mūsų lėktuvai jau stovėjo ant gudronuoto plento pasiruošę pakilti. Ribbentropas su savo žmonėmis atvyko kartu su Rusijos užsienio reikalų ministru Molotovu, kuris, šypsodamasis nuo ausies iki ausies, draugiškai atsisveikino su Ribbentropu. Prieš pakildami susisiekėme su Berlynu ir gavome nurodymą skristi ne į Oberzalcbergą, kur Hitleris tuo metu buvo, bet tiesiai į Berlyną – jis atskrisiąs pats susitikti su Ribbentropu. Trumpam nusileidome Karaliaučiuje, o netrukus pasiekėme ir Berlyną, kur Hitleris jau nekantriai laukė Ribbentropo ataskaitos.

Kelias savaites po šio įvykio prie stalo Reicho kanceliarijoje klausiausi pokalbių apie derybų Maskvoje rezultatus. Nuolat užsukdavo naujų svečių, tad Hitleris vis turėjo progą šį įvykį aptarti iš naujo. Jis itin džiaugėsi tuo, ką pavyko pasiekti, ir dažnai tai kartodavo. Be to, pasikeitė jo nuomonė apie Staliną ir tai pribloškė daugybę žmonių.

Pavyzdžiui, Hitleris kartą pastebėjo, kad Stalino karjera labai panaši į jo paties. Stalinas užlipęs laipteliais nuo apačios iki pat viršaus, o jis, Hitleris, tikrai žinąs, ką reiškia nežinomam žmogeliui prasiskinti kelią iki didžios valstybės vadovo posto. Į tai vienas nustebęs svečias atsakė:

– Bet, mano fiureri, neturėtumėte lyginti savęs su Stalinu. Juk jis buvo bankų plėšikas!

Hitleris šiurkščiai nutraukė tokią pastabą ir pareiškė, kad jei Stalinas ir apiplėšė kokį nors banką, tai tikrai ne dėl savęs, o dėl savo partijos ir judėjimo, o tai visai kitas reikalas, kuris nelaikomas įprastu banko apiplėšimu.

Buvo dar vienas pasikeitusio Hitlerio požiūrio į Staliną padarinys: „Eher Verlag“, didelei partijai priklausančiai leidyklai, ir visoms kitoms buvo liepta sunaikinti antikomunistinės literatūros atsargas – toks įsakymas tikrai ne vieną privertė skeptiškai palinguoti galva.

Derybos su Lenkija nedavė norimų rezultatų, tad Vokietija ją užėmė jėga. Mano nuomone, Hitleris taip rizikavo tik todėl, kad jautė, jog Didžioji Britanija ir Prancūzija nesikiš. Gerai pamenu rytą, kada Lenkijos ambasadoriui buvo įteiktas ultimatumas. Hitleris ir Ribbentropas kartu su grupele kitų žmonių stovėjo Reicho kanceliarijos rūkomajame ir Hitleris tvirtai pareiškė:

– Nemanau, kad britai ir prancūzai ruošiasi padėti Lenkijai. Jie blefuoja, Ribbentropai, pamatysit, jie nepasirodys. Ribbentropas jam nepritarė ir tai pasakė. Jis taip pat pridūrė, kad, remiantis jo turima informacija, britai ir prancūzai nusiteikę rimtai ir tikrai įsikiš. O kai britai ir prancūzai paskelbs karą, jį guos tik ta mintis, kad, šiaip ar taip, karas su jais ilgalaikėje perspektyvoje neišvengiamas, tad geriau jis prasidėtų dabar ir taip atrištų rankas Hitlerio planui sustiprinti bei suvienyti Vokietiją.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(76 žmonės įvertino)
4.6711

Top naujienos

Su alkoholiku tėvu užaugusi dukra: norėjau tik vieno – kad jis numirtų (3)

Vaikystę praleidusi su nuo alkoholio priklausomu ir smurtaujančiu tėvu 35-erių Lina (tikrasis...

Politikams griebiantis paskutinio šiaudo, siūlo alternatyvą: padidinkime Seimo narių skaičių (253)

Seimas imasi siūlymų, kuriais rinkimų kartelė partijoms, patenkančioms į Seimą, siektų 4, o...

Dirba Lietuvoje – gyvena užsienyje: apie kai kuriuos sunkumus nė nesusimąstė (9)

Atšalus orui Lietuvoje taip ir norisi keliauti ten, kur šilta. Kai kurie Lietuvos gyventojai tokio...

„Stiklių“ restoranas atsinaujino ir atvertė naują lietuviškos gastronomijos puslapį (12)

„Relais & Châteaux Stikliai Hotel“ restorane šefas Gerdvilas Žalys , kurdamas naują...

Estija: Rusija aneksavo penkis proc. mūsų teritorijos Kremlius: laikome tai nepriimtinu dalyku (155)

Estija nori, kad Rusija sugrąžintų jos teritoriją, kurią, šalies teigimu, buvo aneksavusi...

9 šaunūs kardiopratimai nekenčiantiems bėgiojimo

Bėgiojimas yra paprasta ir veiksminga širdies ir kraujagyslių sistemos pratimų forma,...

„Olialia pupytės“ Grafininos byloje dedamas taškas: priimtas netikėtas sprendimas (91)

Buvusios „Olialia pupytės“ Sandros Grafininos dingimo istorijoje įvyko reikšmingas pokytis....

Jungtinėje Karalystėje rastas mirtinai sušalęs lietuvis (84)

Jungtinėje Karalystėje naktį oro temperatūrai nukritus žemiau dešimties laipsnių šalčio,...

Putinas: Rytų Europos šalių Europos Sąjungoje gali nelikti pasisakė ir apie Zelenskį (660)

Valstybės narės iš rytinio ES flango po keleto metų gali panorėti išstoti iš Bendrijos,...

Kur ilsėsimės 2020-aisiais? (14)

Nors ateinanti vasara atrodo dar labai toli, tikrai įgudę poilsiautojai jau planuoja kitų metų...