aA
„Palinkėkite sveikatos, viso kito turiu“, – savo 90-mečio išvakarėse dienraščiui „Lietuvos žinios“ sakė dr. Kazys Bobelis (1923-2013), žinomas gydytojas, politikas ir visuomenės veikėjas.
Kazys Bobelis
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Pagal savo amžių jaučiuosi nepaprastai gerai. Kas antrą dieną plaukioju baseine, daug vaikščioju, vairuoju automobilį, protas ir atmintis veikia“, – vardijo sukaktuvininkas.

Nepraėjus nė septyniems mėnesiams Bobelių šeimai jau plaukė užuojautos dėl vyro, tėvo, senelio ir prosenelio mirties.

Mano archyve išliko ilgas, daugiau kaip 4 val. pasikalbėjimas su dr. K. Bobeliu, kurį įrašiau 2010 m. gruodžio 21 d. St. Petersburge, Floridoje. Tas įrašas patvirtina, kad dr. K. Bobelio protas ir atmintis iš tiesų veikė puikiai. Istorinius įvykius, faktus, žmonių vardus ir pavardes jis bėrė lyg žirnius, o pasakoti gebėjo su dėmesį kaustančiu įtaigumu. Dalis šio pasikalbėjimo jau buvo skelbta, bet didesnė dalis liko garso laikmenoje. Rugsėjo 30 d. sukanka metai, kai dr. Kazys Bobelis iškeliavo iš šio pasaulio. Tikiuosi, kad DELFI skaitytojus sudomins ir kita mūsų pokalbio dalis, kurioje dr. K. Bobelis praskleidžia savo šeimos istoriją.

* * *

Graužė pirštus

– Žinote, mes su broliu dažnai pakalbame: padariau didžiausią gyvenime klaidą – neužrašiau savo tėvo Jurgio Bobelio liudijimų. Buvome labai artimai su tėvu, jis mums daug pasakodavo. O nei man, nei broliui tada nerūpėjo užsirašyti. Atrodė, geriau palošti futbolą, o ką jis pasakoja – nelabai įdomu. Nekreipdavome dėmesio. Dabar atrodo kitaip...

– Ką konkrečiai turite galvoje?

– Turiu galvoje istorijos klastojimus, kai žmonės, būdami patys atsakingi už tam tikrus nusikaltimus ir išdavystes, praėjus laikui, bando tos atsakomybės kratytis ir primetinėti ją niekuo dėtiems žmonėms. Štai, pavyzdžiui, Jonas Pyragius, aviacijos majoras, įvairių perversmų Lietuvoje dalyvis ir aktyvus nacių kolaborantas, praėjus dviems dešimtemčiams po nacių okupacijos, parašė išeivijos spaudoje, esą, žydų getą Kaune norėjo įkurti ne voldemarnikai nacionalsocialistai, o pulkininkas Bobelis. Ir tą planą rengė pulkininkas Bobelis, bendradarbiaudamas su vokiečiais.

Virš 20 metų tylėję buvę gestapo agentai galvoja, kad gal laikas uždildė jų nusikaltimus Lietuvai ir dabar bando melagingai aiškinti ir dangstytis mirusių patriotų vardais. Rašydami savo laiškus sąmoningai klastoja praeitį ir net bando falsifikuoti dabartį.“
Kazys Bobelis

Tuo metu buvau dar tik pradėjęs gydytojo praktiką, tėvas jau buvo miręs. Gerai, kad daugelį dalykų iš tėvo žinojau, o kai kuriuose įvykiuose, kaip 1941 m. birželio sukilime ir kt., buvau dalyvavęs ir pats. Bet dar kartą noriu jums pakartoti: didžiausia mano gyvenimo vidinė tragedija – kad ką man tėvas iki mirties pasakodavo, aiškindavo ir liepdavo užsirašyti, aš nieko neužsirašiau. Brolis – taip pat. Dabar pirštus griaužiam. Net svarbių dokumentų daugelio neišsaugojom. Sakydavom: „Tėvai, dabar jau kiti laikai, kam svarbu kas kada buvo?...“

O pasirodo – svarbu. Kas įvyko? J. Pyragius 1963-1964 m. prirašė bjaurių, falsifikuojančių straipsnių, kuriuose tvirtino, kad ir Birželio sukilimas, ir Juozo Ambrazevičiaus Laikinoji vyriausybė buvo prorusiški.

– Gal norėjote pasakyti – provokiški?

– Ne, būtent, kad – prorusiški. Kadangi nesutiko įsteigti geto. Pyragius tvirtino, kad Laikinoji vyriausybė, kartu su komendantu Bobeliu, manipuliavo, norėdami, kad getas Lietuvoje nebūtų įsteigtas; kad žudymus vykdė ne vokiečiai, o lietuviai. Taip jis paskelbė. Užtat mus vadina žydšaudžiais. Pyragius ir jo kompanija prisidėjo prie tokios opinijos sudarymo.

Kaltino bolševikų toleravimu

Tada aš jį pagavau. Lietuviškų laikraščių tada beveik neskaitydavau. Tuo laiku man nebuvo įdomu. Rūpėjo prasimušti profesiniu atžvilgiu, tarnybą gauti, į kokią ligoninę įsitaisyti...

Ir staiga – pasirodo tie straipsniai. Mano uošvė Devenienė artimai bendravo su dienraščiu „Vienybė“. Vieną dieną ji mane išsišaukia, sako: „Kazy, čia labai negražus straipsnis apie tave „Vienybėje“ paskelbtas.“ Sakau: „Kaip? Pirmą kartą gyvenime girdžiu?“ „Na, – sako, – kad tu buvai probolševikas“...

Tėvas geruoju nepasidavė ir komendantūros neperdavė. Bet jėga buvo jų pusėje – komendantūrą pučistai nuvertė. Tėvas buvo suimtas ir uždarytas gestapo būstinėje. Išbuvo ten keturias savaites. Po to parvežė namo ir uždėjo dviejų mėnesių namų areštą, kad negalėtų išeiti.
Kazys Bobelis

Tuo metu nei „Vienybės“, nei „Draugo“, nei kitų lietuviškų laikraščių negaudavau. Buvau dar rezidentas, pinigų neturėjau. Mama atsiuntė tuos numerius. Įdėtas Pyragiaus straipsnis, parašyta apie Laikinąją vyriausybę. Ir kaip Laikinoji vyriausybė „bendradarbiavo“ su vokiečiais, kaip „kūrė“ getą. Rašoma, kad ne Kubiliūno, o Ambrazevičiaus vyriausybė kolaboravo su naciais. Kad mes, girdi, rengėm sukilimą todėl, kad toleravom bolševikus, nenorėjom, kad juos vokiečiai sunaikintų; kad, dėl pataikavimo vokiečiams, mes naikinom žydus...

Na, velnias! Rupūžė, melagis! Išsigandom perskaitę. Nors jokio OSI (Ofice of Special Investigation), kuris vėliau persekiojo lietuvius, tuo metu nebuvo. Niekas nieko tada neieškojo, niekam ir į galvą neatėjo apie tokį dalyką. Tėtė jau buvo miręs. Ir tada pirmąsyk pasigailėjau nesuregistravęs faktų, kuriuos jis man primygtinai sakė pasižymėti.

Buvo užverbuotas NKVD

Tada parašiau straipsnį į „Draugą“. Jį dėjo dar keli laikraščiai – „Vienybė“, Kanados „Tėviškės žiburiai“, kiti. Pyragių išvadinau nacių pakaliku, gestapininku, gestapo agentu. Nors geras lakūnas, sakiau, žydus Lietuvoje šaudė Pyragius su savo kompanija: Deksnys, Ramanauskas, Žarskus... Kiek tik mano protas išnešė, kieno pavardes atsiminiau – visų išrašiau. Pabrėžiau, kad jie – Lietuvos išdavikai, kurie nuvertė Laikinąją vyriausybę.

1964 m. vasario 13 d. dienraščio „Draugas“ straipsnyje be kita ko rašiau: „Stebėtina ir net klaiku darosi, kad buvę gestapo agentai (vokiečių saugumo policijos), Lietuvai tiek žalos padarę – J. Pyragius, S. Kviecinskas, K. Šimkus, Ig. Taunys ir kiti, – išdrįsta rašyti demagoginius, neteisingus, falsifikuojančius tikrovę laiškus į lietuvišką spaudą ir net grasinti L[ietuvių] E[nciklopedijos] redakcijai už tai, kad ji iškėlė į viešumą tikrus istorinius faktus ir jų, kaip agentų, vaidmenį 1941 m. liepos mėn. įvykiuose Kaune. <...> Virš 20 metų tylėję buvę gestapo agentai galvoja, kad gal laikas uždildė jų nusikaltimus Lietuvai ir dabar bando melagingai aiškinti ir dangstytis mirusių patriotų vardais. Rašydami savo laiškus sąmoningai klastoja praeitį ir net bando falsifikuoti dabartį.“

Pyragius, tarp kitko, buvo užverbuotas jau bolševikų NKVD, buvo gavęs slapyvardę „Patriotas“. Kubiliūnas su Kviecinsku nebuvo geresni. Kviecinskas – Lietuvos kariuomenės kapitonas. O pasiskelbęs – pulkininku. Kaip gali kapitonas būti pakeltas pulkininku, jei nėra prezidento? Jis buvo tik gestapo agentas. Dalyvavęs perversme, gestapo nutarimu, pasodinęs mano tėvą į gestapo areštinę.
Norėdami save apsaugoti, jie vertė kaltę ant Laikinosios vyriausybės ir ant mano tėvo.

Tarp kitko, ir man teko kentėti dėl kai kurių veikėjų, kurie buvo artimi Pyragiaus kompanijai, kaip Rastenis, kiti.

Mįslingai išsigelbėjo

– O kas buvo Rastenis?

– Jūs nežinote apie Vincą Rastenį?

– Ne.

– Yra gauti visi dokumentai... Kai grįšite į Lietuvą, susitikite su Antanu Skaisgiru. Skaisgirį pažįstate?

– Pažįstu.

– Antano Skaisgirio tėvas prieš karą buvo žemės ūkio ministeris. Buvo didelis „smetonininkas“, tautininkas. Bet buvo idealistas. Smetona paskyrė jį žemės ūkio ministeriu. Ėmėsi reformų. Tautininkų generalinis sekretorius tuo metu buvo Vincas Rastenis. Rastenis nemėgo Skaisgirio, norėjo juo nusikratyti. Jam pavyko. Kai bolševikai atėjo, Skaisgirį ir jo šeimą suėmė, ištrėmė į Sibirą. Ten jis sėdėjo kalėjime. Vėliau paleido, grįžo į Lietuvą. Tėvas mirė Lietuvoje. Sūnus gyvas, mano bičiulis.

Rastenis išeivijoje buvo didžiausias politinis intrigantas. Bolševikai jį buvo suėmę, pasodinę į kalėjimą Kaune, paskiau laikė Maskvos kalėjime. Grįžo į Lietuvą dar prieš vokiečių okupaciją, bolševikams esant Lietuvoje. Nieks nežinojo kaip jis išsigelbėjo. Neįtikinamai aiškino, kad neva dėl šeimos, dėl giminių; kad komunizmui niekad neprijautęs, pasakęs ką žinojo ir bolševikai paleidę... Kai atėjo vokiečiai, jis jau buvo Vokietijoje ir veikė išvien su voldemarininkais.

– Jis priklausė LAF Berlyno štabui?

– Taip, jis buvo LAF Berlyno štabo narys. Niekas negali suprasti kaip bolševikai iš Maskvos kalėjimo jį galėjo paleisti? Iš Kauno jis pabėgo į Berlyną. Berlyne veikė kartu su Pyragium ir su visais tais, kurie stūmė Škirpą į visokias abejotinas avantiūras. Škirpa – patriotas, geras vyras, jam nieko negali prikišti. Karštas, pirmas savanoris, kuris Gedimino kalne iškėlė lietuvišką vėliavą... Su juo daug kartų kalbėjau dėl Laikinosios vyriausybės, kai gyveno Vašingtone. Jam neleido atstatyti Lietuvos. Lemiamu momentu jį vis eliminuodavo...

Vadino bolševikų pakaliku

– Bet grįžkime prie pirmųjų vokiečių okupacijos dienų ir geto steigimo. Kokia buvo ta istorija Jūsų akimis?

Mano tėvas atsidūrė Škotijoje. Lietuviai ten buvo baisūs latrai ir girtuokliai: mušdavosi, nuolat įsiveldavo į teismus. O žmoniškai sukalbėti angliškai nemokėjo. Tėvas, būdamas 9 ar 10 metų, jau buvo gerai išmokęs anglų kalbą. Kai lietuviai susimušdavo, apsivogdavo ar dar ko prisidirbdavo, škotų teismas samdydavo jį vertėju.
Kazys Bobelis

– Kai sukilėliai paskelbė atstatantys Lietuvos nepriklausomybę, Lietuva neturėjo kariuomenės. Vienintelė kariuomenė, kurią įmanoma buvo pradėti tomis sąlygomis organizuoti, buvo generolo Stasio Pundzevičiaus, tėvo ir pulkininko Andriaus Butkūno organizuojamas apsaugos batalionas. Kadangi tėvas buvo Kauno komendantas, jis pasidarė lyg ir tos būsimos kariuomenės vadas. Jis rinko kareivius, telkė juos į lietuvišką batalioną. Generolas Pundzevičius buvo krašto gynybos tarybos narys. Viltasi, kad batalionas bus pradžia nepriklausomos Lietuvos kariuomenės.

Mano tėvą vokiečiai labai spaudė, tiesiog prie kryžiaus norėjo prikalti, kad jis įsteigtų getą. Kol mano tėvas buvo Kauno komendantas – geto neįsteigė. Tėvas išsisukinėjo, vilkino laiką, aiškino vokiečiams, kad negali rasti tinkamos vietos. Išsišaukia tėvą vokiečių karo komendantas generolas von Pohl. Tada civilinės valdžios nebuvo. Sako tėvui: „ SD (Sieherheitsdienst) mus baisiai spaudžia, kodėl neįsteigiam geto?“ „Na, matot, čia vis dėlto žmonės gyvena, daug žmonių, – aiškina tėvas, – nėra tinkamos vietos perkelti... Gal galima būtų Gaižiūnų poligoną apžiūrėti?“ Generolas Pohl su tėvu važiuoja į Gaižiūnus. Važiuoja vokiečių mašina. Apžiūri. Bet ten – šalta, artėja žiema. Vokiečiai: „Netinkama“. Tada ieško kitos vietos.

Kauno burmistras buvo Kazys Palčiauskas. Nepaprastai padorus žmogus. Bet vėliau buvo apkaltintas kolaboravimu. Vokiečiai pareikalavo pasirašyti potvarkį, kad getas kuriamas Vilijampolėje. Ambrazevičius nesutiko pasirašyti, sako, čia komendanto sritis, ne Laikinosios vyriausybės. O tėvas pasakė: „Aš nepasirašysiu niekad.“ Tada vokiečiai ėmė spausti Palčiauską.

O tuo metu Pyragius, Brunius, Šimkus, Taunys, Žarskus, kiti pronaciški voldemarininkai, pradėjo kelti riaušes prieš Bobelį, kaltinti, kad jis yra bolševikų pakalikas, atsisako pasirašyti geto steigimo įsakymą, nekuria žydų geto. O tėvas, pakalbėjo su Krupavičium, iš IX forto paleido 2000 suimtų žydų. Išgelbėjo visus vaikus ir moteris. Ir mūsų namuose buvo slepiami du žydai – Potruchas ir Davydavičius. Šešias savaites gyveno tarnaitės kambary. Slapta.

Nuvertė pučistai

– Kada ir kaip įvyko voldemarininkų pučas prieš Laikinąją vyriausybę?

– Naktį iš liepos 23-osios į 24-ąją. Faktiškai, praėjus mėnesiui nuo sukilimo pradžios. Jie nušalino Kauno komendantą, apsaugos bataliono vadą ir Lietuvos saugumo policijos vadą. Laikinoji vyriausybė dar 10 dienų laikėsi, bet jau buvo aišku, kad jos dienos suskaičiuotos. Rugpjūčio 5 d. Laikinoji vyriausybė nutraukė darbą.

Tėvui buvo pranešta, kad rengiamas sukilimas prieš Laikinąją vyriausybę ir komendantūrą. Atvyko į mūsų namus Žarskus, Stanevičius, Deksnys, Šimkus ir daug kitų suimti tėvo. Tėvas buvo išėjęs į komendantūrą. Tai jie sumušė tarnaitę, langus išmušė. Bet mūsų nerado. Aš, brolis, Dobkevičius, Babickas, Garbenis – visi buvom nuėję į komendantūrą. Tėvas skambina Ambrazevičiui. „Čia kariškas dalykas, skambink Raštikiui“. Raštikis buvo krašto apsaugos ministras, vyriausias Ambrazevičiaus patarėjas. Tada tėvas skambina Raštikiui. O pučistai jau komendantūrą apsupo. Suėmė pulkininką Butkūną. Bataliono vadu pastatė Šimkų, buvusį aviacijos majorą. Šimkus su tuo batalionu ir atėjo pašalinti Bobelio. Kad galėtų įsteigti getą.

Tėvo adjutantai buvo Patalauskas, Kučingis, Miknaitis, sargybos vadas – leitenantas Norkus, aviatorius. Jie saugojo. Užrakino duris, pastatė kareivius. Neleidžia. Pyragius reikalauja, kad Bobelis pasiduotų ir perduotų komendantūrą. Leitenantas Norkus: „Aš vykdau pulkininko įsakymus. Tik pulkininkas man gali tai įsakyti!“

Tada Pyragius praneša tėvui, kad jis veikia gestapo vardu ir pareikalauja per penkias minutes apleisti komendantūrą. Kitaip viską sutvarkys gestapas ir jam bus dar blogiau. Jie pradėjo šaudyti.

„Normaliai“, – tėvas sako. Kai tik sutemsta, būdavo, kur tik eisi – visur vokiečių patruliai. O tą naktį – nei vieno patrulio. Tėvas skambina generolui Pohliui, kad juos apsupo kareiviai. Vyksta šaudymas. Praneša, kad Pohlis išvykęs. Kur tėvas skambina, visais telefonais – nieko nėra. Ir patrulių nėra. Vien tik majoro Šimkaus atsiųsti kareiviai. Nei vieno vokiečio!

Tėvas geruoju nepasidavė ir komendantūros neperdavė. Bet jėga buvo jų pusėje – komendantūrą pučistai nuvertė. Tėvas buvo suimtas ir uždarytas gestapo būstinėje. Išbuvo ten keturias savaites. Po to parvežė namo ir uždėjo dviejų mėnesių namų areštą, kad negalėtų išeiti.

Jaunystė – Škotijoje

– Papasakokote apie savo tėvą plačiau...

Mano tėvas pulkininkas Jurgis Bobelis buvo labai teisingas ir neatlaidus bet kokiam teisingumo pažeidimui. Šiuo atžvilgiu buvo griežtas ir neperkalbamas. Kadangi ir pats anksčiau buvo daug nukentėjęs.

Jo tėvas, mano senelis, buvo užmuštas 36 ar 37 metų. Tėvas yra kilęs iš Suvalkų Kalvarijos, jie ten turėjo ūkį. Buvo įsigiję kažkokias mašinas. Tėtė pasakojo, kad jo tėvą nelaimingu būdu ta mašina įtraukė ir sutrynė. Mama liko viena su dviem vaikais. Ji buvo maždaug 15 metų vyresnė už savo vyrą. Mamos giminės padėdavo tvarkyti ūkį. Paskui mama ištekėjo už Paškausko, kaimyno, kuris irgi buvo našlys.

Tuo metu į Suvalkų Kalvariją atvažiavo lietuvis, dirbęs Škotijoje, anglių kasyklose. Neužsirašiau jo pavardės iš tėvo pasakojimų, dabar gailiuosi. Tas lietuvis, uždirbęs ten pinigų, parvyko į savo tėvišką Suvalkų Kalvarijoje. Sutiko mano tėtės seserį. Mergina jauna, patiko, vedė. Jai buvo 16 ar 17 metų, jam – 25-eri. Mano tėvui tuomet buvo 6 ar 7 metai. Sesuo, išvykdama į Škotiją, su mama sutarė, kad mažiuką broliuką pasiims kartu. Kadangi mamai buvo labai sunku.

Taip mano tėvas atsidūrė Škotijoje. Lietuviai ten buvo baisūs latrai ir girtuokliai: mušdavosi, nuolat įsiveldavo į teismus. O žmoniškai sukalbėti angliškai nemokėjo. Tėvas, būdamas 9 ar 10 metų, jau buvo gerai išmokęs anglų kalbą. Kai lietuviai susimušdavo, apsivogdavo ar dar ko prisidirbdavo, škotų teismas samdydavo jį vertėju. Žinojo, kad vaikas šališkas nebus: bylos esmės nesupras, o kaltinamųjų žodžius, tariamus nesuprantama kalba, išvers. Tėvas šitaip prasimanė nemažai pinigų.

Saugojo carą Nikolajų II

– Kiek ilgai Jurgis Bobelis gyveno Škotijoje?

– Škotijoje tėvas išgyveno 12 ar 13 metų. Gal ten ir būtų likęs, nes jau lankė gimnaziją, rengėsi mokytis toliau. Bet 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Anglijos sostas su Rusijos imperatoriaus šeima giminiavosi, buvo pusbroliai. Rusija pareikalavo, kad visus Rusijos piliečius Anglija grąžintų į Rusiją. Tad ir mano tėvą, kuris tuo metu jau buvo 19 metų jaunuolis, suėmė ir grąžino į Peterburgą. Kadangi jis kalbėjo angliškai, leido baigti gimnaziją.

Gimnaziją baigė Peterburge ir iškart paėmė jį į Rusijos karo mokyklą. Kai ją baigė, tėvą paskyrė Žiemos rūmų sargybos vadu. Jis turėjo kapitono poručiko laipsnį. Dirbo sargybiniu, kiekvieną dieną pasisveikindavo caru Nikolajum II. Caras jam užkabino šv. Jurgio ordiną. Tą ordiną turim iki šiol.

– Kaip toliau klostėsi Jūsų tėvo gyvenimas, kaip jis sugrįžo į Lietuvą?

– Vėliau tėvą atšaukė iš sargybos posto ir paskyrė į Galicijos frontą. Ten jį sužeidė. Buvo peršautas į petį ir koją. Parvežė į Peterburgo ligoninę. Kai pasveiko, grąžino į sargybos būrį. Caras vėl jį priėmė. Netrukus caras iš Žiemos rūmų buvo išvežtas į Jekaterinburgą. Atsisveikinant tėvas carienei pabučiavo ranką, caras paglostė jo galvą. Atsisveikino ir išvyko. Iš ten caras nebegrįžo, visa jo šeima ten buvo išžudyta.

Peterburge tuo metu vyko revoliucija. Tėvas pasakojo: „Mūsų būry buvo apie 30 žmonių. Prasidėjo šaudymai, į gatvę išeiti negali, uniformą nešioti pavojinga. Darbininkų būriai viską plėšė, naikino... Aš pabėgau ir grįžau į Lietuvą“.

1918 metų rudenį Jurgis Bobelis įstojo savanoriu į ministro pirmininko Mykolo Šleževičiaus pradėtą organizuoti Lietuvos kariuomenę. Jis buvo vienas iš pirmųjų savanorių. Turi Vyties kryžių numerį pirmą. Vilius Kavaliauskas atvažiavo pas mane specialiai pamatyti. Jis renka faktus, išleido knygą. Aš jam paskolinau. Tėvas gavo du Vyties kryžius: pirmąjį – už POW (Polska Organizacja Wojskowa) pogrindžio likvidavimą, o antrąjį – už „Baptų respublikos“ likvidavimą. Antrojo Vyčio kryžių numeris 1300. Abudu turiu.

Vardų neužsirašė

– O koks buvo Jūsų tėvas kaip žmogus, kaip šeimos tėvas?

– Buvo griežtas. Namie buvo kieta tvarka. Jeigu kuris padarydavom nusikaltimą – be pasekmių nepraeidavo. Pavyzdžiui, mūsų kaimynė Adomavičienė turėjo didelį sodą vyšnių. Kartą su broliu Jurgiu sumanėme pasmaguriauti. Su mumis buvo Gerdas Binkis, geras mūsų draugas. Bet tas nelipo per tvorą. O aš su broliu perlipau, prisivogėm visą krepšį vyšnių. Grįžtam, nieko negalvodami paduodam mamai: „Labai geros vyšnios, skanios valgyti“, – sakom. Tėvas: „Iš kur gavot?“ „Pas ponią Adomavičienę“, – atsakom. Ir man, ir broliui tuoj pat reikėjo atsigulti ant kėdės, nutraukti kelnes. Kaip šiandien atsimenu: atskaitė po 10. Per nuogą...

Tėvas mus labai mylėjo, mus siejo artimi santykiai. Jis tiek daug pasakodavo apie praeitį, bet aš tik mažą dalį teišsaugojau savo atminty. Pavyzdžiui, žinau, kad turiu 7 ar 8 pusbrolius ir pusseseres Škotijoje. Tai mano tėvo sesers ir jos vyro vaikai. Kai mano tėvą grąžino atgal į Rusiją, sesuo liko Škotijoje. Kadangi jos uošvis jau turėjo Anglijos pilietybę, tai jai leido pasilikti. Tėvas man aiškindavo, kad jo sesuo, sūnėnai ir dukterėčios gyvena Glazge. Bet aš neužsirašiau net jų vardų... Tik žinau bažnyčią – Glazgo šv. Kazimiero bažnyčia, kurioje jie buvo pakrikštyti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Karbauskis dėl prezidento rinkimų turi ir abejonių: jei taip, tai turėsime problemą (506)

„Kandidatas, kurį mes patvirtinsime savo suvažiavime, taps Lietuvos Respublikos prezidentu“, -...

Linkevičius apie krizę Britanijoje: vyksta iškilmingas viešas šalies niokojimas (116)

„Kad ir kaip baigtųsi Brexitas , Europa jau bus kitokia – ji sukrėsta“, – taip dabartinės...

Theresa May atlaikė nepasitikėjimo balsavimą, tačiau parlamentas toliau aklavietėje atnaujinta 21.18 (104)

Didžiosios Britanijos parlamentas trečiadienio vakarą po ilgų debatų balsavo dėl pasitikėjimo...

Nuo tuberkuliozės niekas neapsaugotas: lėtai progresuojančia ir labai pavojinga liga galima užsikrėsti bet kur simptomai (24)

„Niekas nepasaugotas nuo tuberkuliozės. Kiekvienas kvėpuojantis gali ja užsikrėsti, – sako...

Devintą dieną Dakare finišą pasiekė visi lietuviai: vieni skrido, kiti – klimpo ir gedo atnaujinta 20.41 val. (408)

Dakaro ralyje – 9-oji diena ir finišas, rodos, ranka pasiekiamas. Tačiau lenktynių organizatoriai...

Per pratęsimą palūžęs „Rytas“ nusileido ALBA komandai su puikiu Giedraičiu (153)

Vilniaus „Ryto“ (1/2) komanda Europos taurės „Top-16“ etape patyrė antrąjį pralaimėjimą...

Adomaitis ruošiasi skųstis dėl lipduko, ant kurio paslydo D.J. Seeley (23)

Vilniaus „Rytas“ – įspaustas į kampą. Visų pergalių namuose susirinkti Lietuvos...

Vilniuje programuotojams dirbti padeda šunys: kartu jiems sekasi geriau (7)

JAV programavimo paslaugų įmonės „ Devbridge Group ” kolektyvą Lietuvoje sudaro ne tik...

Atostogauti ketinę lietuviai niršta: kelionių organizatoriai be perspėjimo atšaukė keliones (53)

Poilsines keliones į Tenerifę Ispanijoje nusipirkę lietuviai pasipiktino, kai gavo laiškus iš...

Atostogos lietuvių pamėgtoje saloje: maistas už centus ir pikantiški pasiūlymai gatvėje (74)

Balis – unikali Indonezijai priklausanti sala, kurią dabar renkasi kone visi, galintys keliauti...