Įsivaizduokite naują kažkada pamėgto serialo „The X-Files“ seriją: Federalinio tyrimų biuro agentai Foxas Mulderis ir Dana Scully siunčiami į neįvardintą Europos šalį, kur vietinės kovos prieš korupciją tarnybos agentai parlamentaro telefone atranda nežemiškų civilizacijų atstovų kontaktus. Prieš tai suplėšydami jam kelnes.
Sakote, per daug fantastikos, žiūrovas nepatikės? Ar ne mažiau fantastiškai skamba versija, kad visa STT operacija Seime, pasibaigusi Seimo nario Mindaugo Puidoko kelnių plėšymu, sugalvota tik tam, kad nukreiptų mūsų dėmesį nuo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio atviravimo su Rusijos opozicionieriumi Leonidu Volkovu apsimetusiu pašnekovu? O ja patikėjusių vis dėlto atsirado.
Kol M. Puidokas tik blaškydavosi po Lietuvą su Nagliu Puteikiu, ieškodamas vaikų, kuriuos galima nuo ko nors apginti, jo tradicinės vertybės nebuvo taip aiškiai įvertintos penkiaženkliais skaičiais. Vos tik susidėjo su Darbo partija, iškart vertės suapvalėjo.
„Pirmą kartą per Lietuvos nepriklausomybės istoriją prieš LR Seimo narį buvo panaudotas smurtas!“ – ketvirtadienį piktinosi M. Puidokas. Ir niekas jam nepriminė, kaip Petras Gražulis dar 2016 m. skundėsi, esą pareigūnai ne tik iškrėtė kabinetą, bet ir pagrobė iš šaldytuvo 7 iš 8 ten buvusių pakelių koldūnų.
Jeigu visai nematote skirtumo tarp kairės ir dešinės, o visi Seimo nariai jums atrodo korumpuoti, tik ne visų kelnės jau suplėšytos, pabandykite atsakyti į paprastą klausimą: kodėl 2016 m. pats E. Masiulis ir keli jo bendražygiai skubiai pasitraukė iš Liberalų sąjūdžio ir aktyvios politikos, o tokie politikai, kaip Vytautas Gapšys ar P. Gražulis, po kiekvieno skandalo tik nusipurto, tarsi vandens paukščiai, ir savo rinkėjų akyse lieka švarūs bei sausi?
Pražiopsojome tą ribą, kada politikų atsistatydinimas dėl suteptos reputacijos neteko bet kokios prasmės. O juk tai nutiko visai ne seniai. 2016 – 2020 m. Seimo kadencijos pradžioje Greta Kildišienė po skandalo dėl „Agrokoncerno“ automobilio atsisakė Seimo narės mandato, o 2018 m. Bronius Markauskas dėl ūkininkavimo svetimoje žemėje atsistatydino iš žemės ūkio ministro pareigų. Tačiau po poros metų premjeras Saulius Skvernelis nė nemanė trauktis, kilus skandalui dėl Upės gatvės asfaltavimo, o jo vyriausybės susiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius posto nepaliko netgi praradęs prezidento Gitano Nausėdos pasitikėjimą.
Kultūrinių karų ir alternatyvių tiesų epochoje bet koks skandalas žiniasklaidoje veikia tik tą visuomenės dalį, kuri iš viso pasitiki kokia nors žiniasklaida. Svarbu ne tai, kas parašyta, o kas ir apie ką parašė. Žinia nėra universali, vieniems ji atrodo kaip skandalingas demaskavimas, o kitiems – tik nesutaikomų ideologinių priešų puolimas.
Šią savaitę mačiau feisbuke linksmų pasiūlymų sukeisti leidimų negavusius maršus vietomis, kad Gegužės pirmosios profsąjunga už LGBT žygiuotų Vilniuje, o Artūras Orlauskas už savo šeimą – Kaune. Neskaldykim Lietuvos. Abu turėtų žygiuoti ratais aplink Naisių piliakalnį, kol galvos atsisuks.
Prieš porą metų, laikydamasis už žmonos rankos, dalyvavau „Baltic Pride“ eitynėse už lygybę. Ir vėl eisiu pamojuoti vaivorykštės spalvų vėliavėle, kai tik nuosaikus „Baltic Pride“ vėl bus rengiamas Lietuvoje. Bet LGBT eitynių Kaune organizatoriai yra su projektu „Gyvenimas per brangus“ siejami tolimosios kairės aktyvistai, tai dalyvauti jų politinėje veikloje nematau prasmės, net jeigu jiems pavyktų suderinti su Kauno visvaldybe savo renginį.
Gražuliai bando pasisavinti Trispalvę, neokomunistai – žmogaus teises. Perfrazuojant vieną seną A. Orlausko anekdotą, tegul eina jie abu už kampo ir tratija vienas kitą, užuot tai darę mūsų smegenims.
Didžiosios visuomenės dalies, nenorinčios nei griauti kapitalizmo pagrindų, nei užsidaryti sektantiškame tradicinių vertybių rojuje, atrama ir Konstitucijos garantu galėjo būti nuosaikus Prezidentas. Tačiau Gitanas Nausėda vis labiau tolsta nuo rinkimų kampanijos metu savo šalies vadovo pavyzdžiu pavadinto Valdo Adamkaus santūrumo ir pagarbos liberaliosios demokratijos principams. Ne atsitiktinai G. Nausėdos metinis pranešimas Seime labiausiai sužavėjo šešėlinį premjerą Ramūną Karbauskį, o valdančiosios daugumos politikai tik stebėjosi taip anksti prasidėjusia 2024 m. Prezidento rinkimų kampanija.
Ištikimiausi TS-LKD gerbėjai tuo nepatikės, bet man labai panašu, kad G. Nausėda po trejų metų nesunkiai bus perrinktas antrai kadencijai. Tačiau antrosios jo kadencijos kaina – suskaldyta į nesugebančias susišnekėti radikalias stovyklas pilietinė visuomenė.
Adamkus Antrasis po metų tapo Antruoju Paksu. Prikeldamas tuos pačius korumpuoto sostinės elito ir kenčiančios liaudies naratyvus, skaitydamas Konstituciją iš kito galo, negu Konstitucinis Teismas. Tačiau antrosios apkaltos nebus, nes jos nusipelnyti galima tik kažką veikiant.
