aA
„Metai nuo mūsų laisvės 1989 metais iki šalies lytinės brandos – 2000-ųjų. Kuo gyveno, apie ką galvojo ir ką kalbėjo laisva, bet pasimetusi, naivi ir nepatyrusi tauta savo butuose, parduotuvėse, automobiliuose, kelionėse, ligoninėse, kino teatruose ir lovose?“ – Andrius Užkalnis pristato savo devintąją knygą „Trečioji Evangelija: griūtis ir laisvė“.
Automobilių turgus
Automobilių turgus
© DELFI (R. Achmedovo nuotr.)

Šioje knygoje – Andriaus Užkalnio, gimusio 1970 metais Kaune, prisiminimai ir paaiškinimai apie tą laiką, kuris teko jo jaunystei, ir šiek tiek faktų, kuriuos gali kas nors ginčyti. Pasak autoriaus, „Trečioji Evangelija“ yra ir tiems, kas prisimena pirmąjį laisvės dešimtmetį, nes patys jame dalyvavo, ir tiems, kam tai – tėvų baikos: „Jie girdės du skirtingus pasakojimus, bet tai puiku. Tai – kaip „Simpsonai“, kurie kalba ir vaikams, ir suaugusiems.“

Andrius Užkalnis pasakoja apie laiką, kai visi puolė griauti butuose sienas ir jungti virtuves su svetainėmis, stiklinti balkonus ir keisti duris bei langus. Jis prisipažįsta, kaip Helsinkyje pardavinėjo degtinę iš Lietuvos, o Maskvoje pirko anglų kalbos žodynus ir nežmoniška kaina juos parduodavo Vilniuje. Primena to meto delikatesus – karštus sumuštinius (batono riekė su šlapia dešra ir užkeptu sūriu) ir orkaitėje paskrudintus vaflių lakštus, perteptus majonezu ir apibarstytus kmynais. Ir dar daugiau spalvingų to meto detalių.

„Dešimtmetį, kuris prasidėjo 1989 metais, mes gėrėme į save viską nekritiškai ir iš karto, – mano autorius. – Kad būtų kritinis požiūris ir mokėjimas atsirinkti, reikia laiko ir patirties, o laiko ir patirties nebuvo. Išmanymo nebuvo. Mes buvome, turbūt, kaip Amerikos indėnai, naiviai žiūrėję į užkariautojus iš Europos ir perkantys arba keičiantys savo brangenybes į blizgučius ir veidrodėlius.

Paskui daugeliui atėjo susivokimas, kas gerai ir kas blogai, ką verta importuoti į mūsų gyvenimą ir ko nereikia, kokie įpročiai ir įgūdžiai mums reikalingi, o kas yra tiesiog purvinos svetimo gyvenimo putos arba svetimi spalvoti muilo burbulai. Tai buvo didžiojo mokymosi, nubalnotų kelių ir sukruvintų krumplių laikotarpis.“

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Kartu su laisve Lietuvą užplūdo nauji (ne ta prasme, kad tik iš gamyklos, o ta prasme, kad čia nebuvę) automobiliai, kurie staiga pasidarė įperkami. Jie buvo įperkami todėl, kad juos vežė neapsakomai pigius, pasiekusius nusidėvėjimo ribą, ir lietuviams jie buvo tinkami tik su sąlyga, kad Lietuvoje remontininkų ir mechanikų darbo jėga labai pigi. Lietuviai galėdavo tvarkyti tai, ko vokiečiai jau nebenorėjo liesti.

Automobiliai dažniausiai keliaudavo iš Vokietijos. Viena maža išimtis buvo maždaug 1992–1995 metais iš Anglijos vežami rusiški automobiliai „Lada“ (tie patys „Žiguli“, tik kitaip pavadinti užsienio rinkai).

Kažkada sovietų pardavėjai gana aktyviai dirbo Britanijos rinkoje, ir rusiškas automobilis buvo anglams patvirtintai pigiausias būdas įsigyti naują, kad ir labai negudrų ir primityvų, seno itališko „Fiat“ kloną. Anglai iš rusiškų automobilių juokėsi, kalbėjo apie tai, kad jų visų užpakaliniai stiklai šildomi, kad smagiau žiemą būtų stumti užgesus varikliui, bet buvo jų pripirkę nemažai.

Lietuvos nepriklausomybės aušroje paaiškėjo, kad šių automobilių, parduodamų arba atiduodamų praktiškai veltui (juo labiau kad dar ir vairas dešinėje pusėje – kur tu tokį dėsi, o norinčių krapštytis su pasenusiu automobiliu, kuris net ir naujas nebuvo patikimas ar malonus, Anglijoje nebuvo).

Ta rusiška egzotika dažniausiai būdavo palyginti neblogai užlaikyta, nesudaužyta (keliai Anglijoje geri), ir lietuviai perekūpai varydavo juos iš Anglijos Lietuvon, kur meistriukai Klaipėdoje ir aplinkui, o taip pat Utenoje (kuri garsėjo praktiškai ištisomis gatvėmis, apgyvendintomis autoremontininkų su savo garažiukais) ir kituose miestuose nesunkiai ir pigiai pakeisdavo vairo ir pedalų montavimo vietą ir parduodavo juos į Vidurinę Aziją ir Kaukazą, kur buvo itin vertinamas tų automobilių paprastumas ir pigių detalių gausa.

„Kiek kainuoja detalės?“ – buvo vienas iš klausimų, apie kuriuos pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje nusimanė praktiškai visi, net tie, kas patys automobilių nevairavo, galėdavo pasakyti, kad automobiliai iš Japonijos yra geri, bet jau detalių brangumas tai yra neduok tu Dieve, ir todėl pirkti jų nebuvo rekomenduojama.

Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI / Šarūnas Mažeika


Dar buvo brangesnieji automobiliai, apynaujai, liuksusinės klasės – brangesnieji „Audi“ ir BMW, be abejonės, dauguma „Mercedes“, įvairių markių visureigiai – jie buvo vengiami, nes turėjo „vagiamų“ statusą.

Apie juos buvo kalbama kaip apie tokius, kurie su savininkais ilgai nepasilieka, nes juos vagia ir išveža parduoti į Rusiją (banditai vagia ir parduoda ten kitiems banditams).

Tuo pačiu metu kalbėdavo ir apie tokius, kuriuos „galima palikti neužrakintus“, girdi, jie tokie baisūs ir šlykštūs, kad niekas nevagia (taip dažnai sakydavo apie prancūziškus ir itališkus, nors šiaip jau juos irgi vogdavo).

Pasitikėjimas automobilių draudimu (kaip ir kelionių draudimu, ir kitais draudimais) pirmaisiais laisvės metais buvo niekinis, jei ne blogesnis: buvo kalbama, kad „draudimas vis tiek niekada nemoka pinigų“, tai yra apsidraudi automobilį, jis pavagiamas arba sunaikinamas, o draudimo bendrovės randa būdų išsisukti.

Tiesą sakant, apsidraudusių žmonių lūkesčiai dėl savo pačių sąžiningumo buvo minimalūs: kai koks nors pastatas sudegdavo arba automobilis būdavo sudaužomas, buvo kalbama, kad, žinoma, tai padaryta tam, kad galima būtų nutarkuoti nuo draudimo pinigus už beverčio turto tyčinį sunaikinimą siekiant užsidirbti. Pagarbiai būdavo kalbama tik apie draudimą Vokietijoje: girdi, nieko tokio, kad Lietuvon atvyksta pavogti iš Vokietijos savininkų automobiliai, girdi, vis tiek jie apdrausti, ir žmonės nuskriausti nelieka.

Pagrindiniai tautos mėgiami modeliai pirmąjį laisvės dešimtmetį buvo šie: „Volkswagen Golf“ („pirmasis golfas“ pradėtas gaminti 1974 metais,), „Audi 100“ („silkė“ – nuo 1968 metų) ir „Audi 80“ („bulka“ – nuo 1972 metų).

Tai buvo tautos automobiliai, visų pažįstami, palyginti lengvai remontuojami ir itin ilgaamžiai, turint galvoje, kad dvidešimties metų senumo automobilis nebuvo laikomas antikvariniu, tai buvo vidutiniškai padėvėta transporto priemonė, interjeras būdavo priplėkęs, variklis dažnai po kapitalinio remonto, tačiau siurprizų nežadėjo ir net visus apgaudinėjantys perekūpai automobilių turguose Kaune ir Marijampolėje nelabai tegalėjo pripudrinti smegenų: šių automobilių rinkoje buvo tiek daug, kad net ir atsuktas odometras labai mažai ką apgaudavo, nes pirkėjai žinodavo, kiek tokių metų automobilis bus nukeliavęs (dažniausiai kelis kartus aplink Žemės rutulį).

Dešimties metų senumo automobilis buvo vadinamas „nauju“. Kad būtų aiškus skirtumas, tikrai naujas automobilis (tik ką iš gamintojo salono) buvo vadinamas „nuliovu“. Būtent tais dėvėtų mašinų laikais atsirado populiarios legendos „Lietuvoje nevažinėta“ (suprask, tik ką atvežta iš Vokietijos ir aštuoniolika metų važinėjusi išimtinai gerais, lygiais kaip stiklas Vokietijos ir Šveicarijos keliais).
Andrius Užkalnis


Dešimties metų senumo automobilis buvo vadinamas „nauju“. Kad būtų aiškus skirtumas, tikrai naujas automobilis (tik ką iš gamintojo salono) buvo vadinamas „nuliovu“, tai yra odometras rodė nulius.

Būtent tais dėvėtų mašinų laikais atsirado populiarios legendos „Lietuvoje nevažinėta“ (suprask, tik ką atvežta iš Vokietijos ir aštuoniolika metų važinėjusi išimtinai gerais, lygiais kaip stiklas Vokietijos ir Šveicarijos keliais). Mažai kas tokia reklama tikėdavo, bet ji dažnai girdėdavosi.

Kitas kone mintinai visų žinomas mitas buvo tas, kad automobilio savininkė buvo močiutė iš Vokietijos kaimelio, kuri mašiniuką prižiūrėjo ir juo rūpinosi labiau nei savo anūkais, ir važiuodavo juo tik kartą per savaitę į bažnyčią. Iš šio pasakojimo juokdavosi beveik visi (tiesą sakant, nesu dar nieko sutikęs, kas būtų patikėjęs šiuo pasakojimu), tačiau jis būdavo atkakliai kartojamas automobilių turguose ir atsirasdavo tokių, kas pagalvodavo, kad o gal, o gal taip ir buvo, ir galbūt čia visiškai netyčia aš nusipirksiu labai pigiai labai gerą automobilį, kuris man dar labai daug metų ištikimai tarnaus.

Pardavinėjant automobilius turguose ir „iš rankų“ – o čia jau buvo kitas mitas, apie pažįstamą meistrą, kuris, pats nuvažiavęs į Vokietiją, nuperka tiksliai tokį automobilį, kokio nori užsakovas, tada gaunasi ir pigiau, ir geriau, nors dažniausiai tas superparinkimas būdavo žymiai greitesnis ir visai ne toks ekskliuzyvus, kokio tikėdavosi pirkėjas ar pirkėja.

Kone mintinai visų žinomas mitas buvo tas, kad automobilio savininkė buvo močiutė iš Vokietijos kaimelio, kuri mašiniuką prižiūrėjo ir juo rūpinosi labiau nei savo anūkais, ir važiuodavo juo tik kartą per savaitę į bažnyčią.
Andrius Užkalnis


Parvarytiems automobiliams būdavo ne tik atsukinėjami odometrai (tai buvo daroma taip masiškai, kad praktiškai niekas net negalvodavo jo neatsukti, standartinis kilometražas visada turėdavo būti apie 150 tūkstančių kilometrų, kas dažniausiai reikšdavo maždaug dvigubai daugiau nuvažiuotų kilometrų realybėje).

Atsuk per smarkiai ir padaryk, kad rodytų 90 tūkstančių, ir tavim niekas netikės, nes sąžiningi žulikai tiek nesuka, atsukęs palik per daug, kokių 250 tūkstančių, ir pirkėjas vėl įtarinės, kad jį čia mausto labiau negu paprastai, ir galimai čia itin nežmoniškai nudrožtas automobilis, nuvažiavęs kokią pusę milijono kilometrų.

Visuomet buvo reikalingas saikas ir balansas: visi suprasdavo, kad skaitiklio parodymai nerodo tiesos, tačiau važinėtų automobilių pardavėjų melui buvo savos normos ir net, sakykime, savotiškas etikos kodeksas.

Papildomi maustymo būdai buvo visokie priedai (skysčiai „daktarinai“ ir kitos vadinamosios prisadkės ir dobavkės), pilami į variklį, kad bent pardavimo dieną nedūmintų arba dūmintų mažiau. Automobilis dūmina dėl to, kad susidėvėjus varikliui su kuru maišosi tepalai ir dega baisiais, aitriais dūmais.

Automobilių vežėjais tapo daugelis tų, kas anksčiau nieko apie tokį verslą neišmanė ir juo neužsiėmė. Kai Amerikos Vakarų pakrantėje XIX amžiaus pabaigoje, per aukso karštligę, visi, kas netingėjo, puolė veržtis prie atrastų aukso klodų ir bandyti laimę (tada ir atsirado posakis „free-for-all“, tai yra prieinama laisvai visiems be apribojimų), ir tik nedaugelis ją rado – daugelis žuvo pakeliui, kiti nerado aukso, dar kiti uždirbtus pinigus čia pat ir prarado, pametė, iššvaistė arba pralošė, taip ir lietuviai patraukė prie važinėtų automobilių importo kaip prie nacionalinės komercijos atšakos, arba nacionalinio būdo uždirbti.

Į automobilių turgus Vokietijoje patraukė vos ne kas antras Lietuvos vyras ir ne viena moteris. Į apyvartinį kapitalą dažnai būdavo paleidžiamos visos šeimos santaupos, pinigai už parduotą butą arba mišką – dar liūdniau galėdavo būti, kai pinigai būdavo privačiai pasiskolinami už didelius procentus, tikintis greito apsisukimo, skolos ir procentų grąžinimo ir dar likusio šiokio tokio uždarbio.
Andrius Užkalnis


Į automobilių turgus Vokietijoje patraukė vos ne kas antras Lietuvos vyras (kaip Baltarusijoje kiekvieną šeimą palietė Antrasis pasaulinis karas, taip ir Lietuvoje turbūt nebuvo šeimos, kur kas nors nebūtų susijęs su namudiniu naudotų automobilių importu) ir ne viena moteris. Į apyvartinį kapitalą dažnai būdavo paleidžiamos visos šeimos santaupos, pinigai už parduotą butą arba mišką – dar liūdniau galėdavo būti, kai pinigai būdavo privačiai pasiskolinami už didelius procentus, tikintis greito apsisukimo, skolos ir procentų grąžinimo ir dar likusio šiokio tokio uždarbio.

Automobilių namudinis importas truko neilgai, paskui atėjo laikas tralams. Paaiškėjo, kad didelėmis apimtimis, žinoma, automobilius pirkti, atsivežti ir parduoti yra ir saugiau, ir pelningiau, ir stambesni importuotojai geriau su muitine susišneka, ir vokiečių pardavėjų yra mažiau maustomi. Tačiau kol ši prekyba vyko, buvo daugiau liūdnų istorijų negu sėkmės pasakojimų.

Dažnam nepatyrusiam pirkėjui Vokietijoje įliūlindavo per brangų automobilį, kurio kaina neatitikdavo būklės ir paklausumo Lietuvoje: tokį belikdavo parduoti Lietuvoje „į minusą“, tai yra nuostolingai – ir naujai atsiradęs verslininkas išmokdavo pamoką, kad pirkimo ir pardavimo reikaluose galima ir pralošti, ir iš viso darbo ir vargo ne uždirbti, o dar ir pakloti savų pinigų.

Banalios ir baisios istorijos būdavo, kai keliaujančius į Vokietiją apiplėšdavo Lenkijoje: jie turėdavo palyginti nemažai pinigų automobilio pirkimui, tie pinigai visuomet būdavo grynieji, ir plėšikų niekas ir niekada nerasdavo – neteko girdėti, kad kas nors būtų atgavęs pagrobtus prie kelio grynuosius.

Šiandien kiekvienas pasakytų: „Ačiū Dievui, bent likai gyvas, o pinigų gali užsidirbti“, bet tada keliaujantiems taip neatrodė, dažnai kelionės ir būsimo automobilio įsigijimo biudžetas buvo ne tik jų, bet ir artimųjų pinigai, padėti ant labai nelygiai besisukančios ruletės.

Tada praradę pinigus jausdavosi nevykėliai ir pavedę visus, kas jais pasitikėjo. Kad liko gyvi ir sveiki, jiems tada mažai rūpėjo. Pagal sėkmės tikimybę, turint galvoje daugelio perkančiųjų įgūdžius ir žinias, tikrai galėjo būti taip, kad lošimas kazino būtų investicija su didesne sėkmės tikimybe.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(56 žmonės įvertino)
3.8571

Top naujienos

Panikos nėra, bet ūkininkai nerimauja: jei virusas įsisiūbuos, pokyčius parduotuvių lentynose tikrai pajusime (76)

Koronavirusas lemia ne tik tai, kad iš lentynų šluojamos ilgo galiojimo prekės, tokios kaip...

Šiauliuose dėl koronaviruso grėsmės stebimi 12 asmenų: tarp jų ir uždarytos gimnazijos mokytoja (143)

Be moters, kuriai diagnozuotas koronaviruso susirgimas, Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje...

Šuniui nustatytas koronavirusas: veterinarai jau prognozuoja, kas vyktų, jei virusas paliestų lietuvių šunis (132)

Kinijoje, Honkonge, gyvūnų prieglaudoje izoliuotas šuo , kuriam nustatytas nežymus teigiamas...

Incidentas Vilniuje: vyras žmoną įkalino vonios kambaryje, nes manė, kad ji užsikrėtė koronavirusu (89)

Dėl koronaviruso Lietuvoje kilusi isterija pasiekė neįtikėtiną lygį - policijai tenka reaguoti...

Paaiškėjus pirmajam koronaviruso atvejui – profesoriaus Usonio perspėjimas: neturime 2 pagrindinių ginklų (249)

Kol kas Lietuvoje nustatytas vienas COVID-19 atvejis – koronavirusas diagnozuotas iš Šiaurės...

Tomas Sinickis. Kaip užsidirbti iš koronaviruso

Atrodo, kad Dievas nenori, kad Lietuva laimėtų „Euroviziją“. Šiemet, kai pergalė yra ranka...

Mėnesio prognozė tikrai džiugina: kovas nustebins ne tik šiluma

Šių metų kovas numatomas šiltesnis ir šiek tiek sausesnis nei įprasta Lietuvoje, teigia Lietuvos...

Įspėja dėl Turkijos įsiūčio: nepavykus susitarti Europos laukia chaosas (638)

Jei nenorite mums padėti – turėkite tuos pabėgėlius. Tokiais grasinimais Europos Sąjungai...

Italas pasidalijo receptu, kaip išsikepti nuostabų jautienos kepsnį tešloje (9)

Italų virtuvės šefas Gian Luca Demarco pasidalijo receptu, paruošti nuostabų jautienos kepsnį...

Narkevičius apskundė VTEK sprendimą dėl pietų apmokėjimo (1)

Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius apskundė teismui jam nepalankią Vyriausiosios...

|Maža didelių žinių kaina