aA
1940 m. gegužės 24 d., vokiečiams tarsi nenugalimai veržiantis pirmyn Vakarų fronte, savo dienoraštyje istorikas Zenonas Ivinskis rašė: „Nejau turėtų užsiviešpatauti rasistinis ir jėgos banditizmas, kuris yra pagrįstas pilnu beteisiškumu.“ O frontui kelioms dienoms nusistovėjus, gegužės 31-ąją svarstė: „Gal dar prancūzai ir atsigriebs. Daug kas, rodos, skubotai palaidojo viltį. Aš vis dar negaliu prileisti, kad vokiečiai galėtų turėti pilną pergalę.“
© Corbis/Scanpix

Išgyveno trilypį karą

Z. Ivinskio dienoraštyje ryškus kontrastas, daug pasakantis apie to meto jaunosios inteligentijos galvoseną. Viena vertus, giliai įsišaknijusi nuostata, kad geriausia būtų, jei karą laimėtų Vakarų sąjungininkai, t.y. pralaimėtų tiek vokiečiai, tiek sovietai; o kita vertus, – blaškymasis, karo eigai krypstant kartais į vieną, kartais į kitą pusę. Tiek pats Z. Ivinskis, tiek jo aplinkos žmonės blaškėsi tarp visiško pesimizmo, baimės, kad vokiečiams pavyks sukurti naująją Europą, ir vilties, kad karas galbūt pasibaigs gerai ir bus atstatyta po Pirmojo pasaulinio karo susidariusi Europos tvarka.

Dienoraštyje pastebimas ir mažos, izoliuotos tautos bejėgiškumas: jos likimą sprendžia kiti, o ji pati paveikti įvykius per silpna juo labiau, kadangi vieninteliai tikri draugai – toli. Net ir jų žodžiai ne visada kraštą pasiekia. O jų reali jėga – niekaip.

Didžiųjų valstybių istoriografijoje įsigalėjusi pažiūra, kad per Antrąjį pasaulinį karą Europoje varžėsi dvi koalicijos ir karas neišvengiamai turėjo baigtis vienos jų pergale, kitos – pralaimėjimu. Tačiau tiek lietuvių, tiek kitų tautų, pakliuvusių į Stalino ir Hitlerio ekspansijos lauką, patirtis liudija, kad dvipusio karo rėmai čia sunkiai dera – lietuviai išgyveno būtent trilypį karą.

Istorinis paradoksas

Manau, kad Lietuvoje vis dar gyvavo Pirmojo pasaulinio karo prisiminimai, kada Rytų fronto laimėtojai vokiečiai, pralaimėję Vakaruose, buvo priversti iš Rytų pasitraukti. Svarbu nepamiršti, kad jaunoji inteligentija politiškai brendo per Pirmąjį karą, brutalios vokiečių okupacijos metu, o Lietuvos valstybė atsirado tik todėl, kad pergalingi Vakarų sąjungininkų žygiai privertė vokiečius atsisakyti išsvajotų kolonijų Rytuose. Manau, kad Z. Ivinskio karta troško (Pirmojo pasaulinio karo metu jie buvo 7-15 metų), kad panašiai baigtųsi ir Antrasis karas.

Šiaip ar taip Lietuvos Laikinąją Vyriausybę (LLV) tegalima suprasti bei vertinti trilypio karo rėmuose. Karinėje plotmėje Berlyno Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) ir LLV bendradarbiavo su vokiečiais prieš sovietus, tačiau pastaroji paskelbta Lietuvos Vyriausybe nepaisant vokiečių draudimo. Tuo tarpu politinė Laikinosios Vyriausybės veikla neišvengiamai atsikreipė prieš vokiečius. Iškyla savotiškas paradoksas: prieš sovietus imtasi ginklo tam, kad būtų galima prieš vokiečius ginti Lietuvos interesus. Berlyne LAF'o vadas Kazys Škirpa tai suprato.

Pagrindas – antismetoninė koalicija

Jaunoji inteligentija politiškai brendo per Pirmąjį karą, brutalios vokiečių okupacijos metu, o Lietuvos valstybė atsirado tik todėl, kad pergalingi Vakarų sąjungininkų žygiai privertė vokiečius atsisakyti išsvajotų kolonijų Rytuose. Z. Ivinskio karta troško (Pirmojo pasaulinio karo metu jie buvo 7-15 metų), kad panašiai baigtųsi ir Antrasis karas.
Kęstutis Skrupskelis

Lyginant su LLV, K. Škirpa vokiečiams buvo patiklesnis. Jis, pavyzdžiui, kaltino Antaną Smetoną, kad šis atsisakė su Vokietija glaudžiau bendradarbiauti, drauge pulti lenkus 1939-aisiais ir jėga atsiimti Vilnių. Manau, kad retas Laikinosios Vyriausybės žmogus būtų pritaręs K. Škirpos 1940 m. vasaros tezei, kad „nežiūrint į šio karo galimus svyravimus“ būtina „pasitikėti vokiečių tautos genijum kuriant naująją Europą“. LLV žmonės kaip tik nepasitikėjo vokiečių „genijum“. Reikšminga, kad LAF'o steigiamojo susirinkimo metu, 1940 m. lapkričio viduryje, LLV artimas asmuo Antanas Maceina, pasak K. Škirpos, reiškė abejonių vokiečių geranoriškumu mažų tautų atžvilgiu: „jei mažosioms valstybėms nebūtų lemta naujoje Europoje turėti savo nepriklausomybę, tai mūsų darbas negalėtų būti naudingas“.

LLV pagrindą sudarė pagrindiniai antismetoninės koalicijos partneriai, jaunieji krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai, taigi vakarietiškiausias, labiausiai vokiečiais nepasitikintis sluoksnis. Tuo LLV skyrėsi nuo Berlyno LAF'o, kuriame didžiausią būrį, nors ir ne daugumą, sudarė voldemarininkai. Nemaža jų dalis buvo įsilieję į vokiečių jėgos struktūras. Tarp jų vyravo polinkis Lietuvos ateitį jungti su Vokietijos pergalę. Tiesa, voldemarininkai užėmė kelis Laikinosios Vyriausybės viceministrų postus, tačiau, drauge su vokiečių kariuomene atsidūrę Lietuvoje, jie tapo lietuviškosios opozicijos centru ir naktį iš liepos 23-osios į 24-ąją surengė pučą prieš LLV.

Pagrindinis priekaištas: LLV vengė voldemarininkų, neskyrė jų į vadovaujančias pozicijas, nes jie buvo provokiški. LLV ir voldemarininkų derybų metu (data nenurodyta) pastarųjų atstovas pareiškė: „Mūsų bendradarbiavimo sąlyga <...>, kad visi būtų paskirti mūsų pasiūlytieji, kuriais pasitiki vokiečiai“. Atsakyta: „Vyriausybė negalėtų skirti tik tokius <...>, kuriais vokiečiai pasitiki; reikia, kad jais ir lietuviai pasitikėtų.“

Paimti valdymo aparatą

Voldemarininkai ir jiems artimas tautininkų sparnas siūlė besąlygiškai bendradarbiauti su vokiečiais ir tikėtis, kad po karo jie duos nepriklausomybę. Tuo metu LLV stengėsi - kiek esamos sąlygos leido - nuo vokiečių atsiriboti, pabrėžiant Lietuvą esant nepriklausoma valstybe. Pats K. Škirpa tarp šių dviejų pozicijų svyravo. 1940 m. vasarą jis dar pasitikėjo vokiečių „genijum“, bet 1941 m. pradžioje jau pastebėjo, kad vokiečiai darosi nepalankesni ir kelis kartus svarstė, ar nevertėtų sukilimo atšaukti.

Apsisprendimą sukilti lėmė mintis, kad koks bebūtų vokiečių nusistatymas, neperspektyvu pasyviai laukti įvykių: reikia imtis iniciatyvos ir vokiečius pastatyti prieš įvykusį faktą. K. Škirpa svajojo (istorijos šviesoje sakytume – naiviai), kad vokiečiams bus nepatogu LLV užgniaužti, kad sukilimas, nepriklausomybės atstatymas, Vyriausybės sudarymas Lietuvai padės susidaryti išskirtinę padėtį – skirtingą nuo tos, kuri teks kitoms vokiečių okupuotoms valstybėms, kad lietuvių kraujo auka mažų mažiausiai laimės platesnę savivaldą, jeigu ne pilną nepriklausomybę.

K. Škirpa argumentavo, esą ne taip svarbu, kokia bus vokiečių okupacinė politika, kokia nusistovės tvarka pokario Europoje, tačiau, norint sėkmingiau ginti Lietuvos interesus, būtina atkurti kuo ištikimesnį Lietuvai administracinį aparatą. Ir tai būtina padaryti ligi tol, kol vokiečiai suspės krašto administraciją paimti į savo rankas. Privalu į Sovietų Rusijon pabėgusių valdininkų vietas nedelsiant paskirti savus, patikimus žmones.

Ir kraujo aukos, ir savojo administracinio aparato motyvai pinasi 1941 m. kovo 24 d. instrukcijoje „Nurodymai Lietuvai išlaisvinti“: sukilimo tikslas „paimti visą krašto valdymo aparatą į savo rankas ir pastatyti vokiečius prieš įvykusį faktą <...>. Lietuva tuo sustiprintų savo teisę reikalauti iš vokiečių, kad nedarytų kliūčių Lietuvos valstybę atstatyti, nebelaukiant karo pabaigos“. Instrukcijoje jis informuoja, kad su atitinkamais vokiečių sluoksniais dar tariamasi, kad dar yra vilčių dėl Vyriausybės susitarti.

Vyravo nežinia

Neverta K. Škirpos už naivumą per daug smerkti. Jis nežinojo, kaip savo knygoje prisipažįsta, kad jau buvo nuspręsta Baltijos valstybių vietoje kurti vokišką provinciją. Jis tarėsi su palyginti žemo lygio pareigūnais, kurie ne visada patys suvokė, kas iš tiesų planuojama. Svarbu pabrėžti, kad ne kas kitas, o K. Škirpa Laikinąją Vyriausybę informavo apie jos politines galimybes vokiečių okupacijos metu. Tiek K. Škirpa, tiek LLV suprato, kad prie kai kurių okupanto reikalavimų teks neišvengiamai derintis. Tačiau jiems nebuvo aišku, kiek liks vietos bent principiniam Lietuvos pripažinimui ir LLV iniciatyvai.

Reikšminga tai, kad liepos 19 d. laiške Laikinajai Vyriausybei – telikus vos dviems savaitėms iki jos gyvavimo pabaigos – K. Škirpa dar rašė apie derybas ir pabrėžė, jog būtina vokiečių nepykdyti: ir po karo Lietuvos ateitis priklausysianti nuo jų. Beje, po savaitės, liepos 25-ąją, jis išsiuntė kur kas pesimistiškesni laišką, bet jau per vėlai, kad tai turėtų įtakos LLV galvosenai.

Voldemarininkai ir jiems artimas tautininkų sparnas siūlė besąlygiškai bendradarbiauti su vokiečiais ir tikėtis, kad po karo jie duos nepriklausomybę. Tuo metu LLV stengėsi - kiek esamos sąlygos leido - nuo vokiečių atsiriboti, pabrėžiant Lietuvą esant nepriklausoma valstybe.
Kęstutis Skrupskelis

Liepos 28 d. Laikinoji Vyriausybė svarstė vadinamuosius žydų padėties nuostatus, prie kurių norėčiau sustoti, bandydamas išsiaiškinti, kodėl LLV žydų klausimo ėmėsi apskritai ir kodėl būtent tuo metu. Man labiausiai įtikinama tokia hipotezė: Lietuvai pereinant iš karinės į civilinės administracijos rankas, LLV aiškinosi, kiek erdvės Lietuvos valstybei ir lietuviškai iniciatyvai yra likę. Nežinodama tikrosios Vokietijos politikos, LLV bandė suprasti, ar naujieji civiliai pareigūnai su jais derėsis kaip su Lietuvos Vyriausybe.

Tai tik hipotezė. Man nėra žinomi dokumentai, rodantys kokios buvo tikrosios Laikinosios Vyriausybės nuotaikos 1941 m. liepos pabaigoje. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, paskutinę veiklos savaitę, po to, kai jau buvo paskelbta apie krašto administracijos perėjimą vokiečių civilinės valdžios žinion, iš Laikinosios Vyriausybės posėdžių pasipylė srautas ekonominio pobūdžio įstatymų, nepaisant to, kad liepos 18 d. buvo užprotokoluota: „atvyksianti vokiečių civilinė valdžia, kuri imsianti tvarkyti ūkinius reikalus.“ Nežinome, ar LLV nusprendė, kad liepos 18 d. gandai klaidingi, ar ji paprasčiausiai stengėsi vokiečius pastatyti prieš įvykusį faktą, viliantis, kad šį tą prakišti dar pavyks. Nėra dienoraščių, laiškų, platesnių atsiminimų, leidžiančių apie tai ir kitus panašius dalykus aiškiau spręsti. Spėčiau, kad vyravo nežinia, netikrumas.

Nebuvo paskelbti, teisės aktu netapo

Gal LLV kažkiek save apgaudinėjo, pervertindama kokį palankesnį ženklą. Viena vertus, beveik ligi pat LLV gyvavimo pabaigos K. Škirpa įtikinėjo, kad bus galima derėtis. Taip pat jis ne kartą užsiminė, kad įvairios vokiečių struktūros – gestapas, partija, kariuomenė – tarpusavyje nesutaria, kad politinės sferos dar nėra tarusios galutinio žodžio. Kita vertus, panašiai kalbėjo ir vokiečių karininkai, su kuriais LLV palaikė ryšius: politinius reikalus sprendžia politikai.

Iš čia – mano hipotezė dėl žydų padėties nuostatų. Nežinodama tikrosios padėties, LLV susigundė išnaudoti vokiečių suinteresuotumą: gal, žydų padėties nesunkinant, šis tas galima laimėti?

Nėra tikra, kad LLV nuostatus priėmė: atitinkamo posėdžio protokolas nežinomas. Nėra aišku, kada ir kodėl dingo: jį galėjo sunaikinti sovietai, nes protokolai, pirmiau negu pateko į Mažvydo biblioteką, buvo sovietų saugumo rankose. Tai liudija faktas, kad jie buvo panaudoti sovietų propagandiniuose leidiniuose. Taip pat yra fizinių ženklų, kad žydų padėties nuostatai nebuvo laikomi kartu su kitais LLV nutarimais. Kita vertus, LLV pasitraukus, vokiečių paskirtieji generaliniai tarėjai nuostatus įtraukė į Laikinosios Vyriausybės nutarimų sąvadą, tarsi tai būtų jos nutarimas.

Tačiau tikra yra tai, kad šie nuostatai niekur nebuvo paskelbti, kad Lietuvos žydų reikalai niekada nebuvo pagal juos tvarkomi: žydų istorijoje minėti nuostatai jokio vaidmens nevaidina.

Žydų padėties taisyklės

Jau liepos pradžioje vokiečių kariuomenės vadai skelbė įvairius žydų padėtį reguliuojančius įsakymus. Pavyzdžiui, liepos 7 d. LLV posėdžio protokole įrašyta: „Vokiečių generolo Stahlecker pareiškimu, masinė žydų likvidacija toliau nebebūsianti vedama. Vokiečių patvarkymu dabar steigiama Vilijampolėje žydams geto, kur visi žydai iš Kauno miesto turi būti iškraustyti per 4 savaites“.

Nėra ženklų, kad su LLV tartasi, derėtasi: generolas paprasčiausiai informuoja. Tai tik vienas iš daugelio įvykių, rodančių, kad žydų klausimą vokiečiai rezervavo sau, lietuvių nepaisė, bet vykdė savo politiką, aišku, kartais jiems pavaldžių lietuvių rankomis. Žydų reikalai jau buvo tvarkomi Lietuvai dar esant užfrontės zonoje, kariuomenės vadų ir slaptosios policijos pareigūnų patvarkymais.

Liepos pabaigoje Lietuvoje buvo įvesta vokiečių civilinė administracija. To mėnesio 28 dieną keli LLV atstovai susitiko su Kauno apygardos komisaru. Jo pareiškimas apie civilinės administracijos įvedimą, pasak K. Škirpos, „nieko aiškaus <...> neįnešė.“ Liepos 30 d. paskelbtame reichskomisaro Rytų kraštui liepos 28 d. atsišaukime tėra bendrybės apie kovą su bolševikais ir naujosios valdžios rūpestį užtikrinti gyventojoms „duonos, darbo ir tolimesnės pažangos sąlygas.“ Atsišaukime nieko – apie lietuviškas įstaigas, jų teises, jų veiklos ribas. Todėl suprantama, kad liepos 30 d. LLV nusprendė apsilankyti pas vokiečių paskirtą visos Lietuvos komisarą ir įteikti jam memorandumą.

Neverta K. Škirpos už naivumą per daug smerkti. Jis nežinojo, kaip savo knygoje prisipažįsta, kad jau buvo nuspręsta Baltijos valstybių vietoje kurti vokišką provinciją. Jis tarėsi su palyginti žemo lygio pareigūnais, kurie ne visada patys suvokė, kas iš tiesų planuojama.
Kęstutis Skrupskelis

Liepos 28 d. Kauno miesto komisaras (tik Kauno miesto!) paskelbė žydų veiklą ribojančias taisykles. Jų esmė: žydams draudžiama vaikščioti šaligatviais ir naudotis poilsio vietomis bei viešuoju transportu. Liepos 30 d. tas pats pareigūnas liepė žydams nešioti atitinkamus ženklus, ligi rugpjūčio 15 d. persikelti į Vilijampolę, nustatė jiems vaikščiojimo valandas ir uždraudė keisti bei parduoti savąjį turtą. Rugpjūčio 4 d. dienraštyje „Į Laisvę“ paskelbtos tos pačios taisyklės, šį kartą visai Kauno apygardai. Tą pačią dieną Vilniuje leidžiame dienraštyje „Naujoji Lietuva“ jos paskelbtos Vilniaus apygardai.

Visus šiuos įvykius reikia turėti galvoje vertinant LLV žydų padėties nuostatus, kurių ji ėmėsi liepos 28 d., taigi, jau susipažinusi su Kauno miesto komisaro įsakymu. Akivaizdu, kad LLV projektas nėra vokiškojo kopija. Priešingai, tai perdėm skirtingi dokumentai.

Su antisemitine interpretacija nesiderina

Paviršutiniškai žiūrint, tai – žydus diskriminuojantis projektas, antisemitizmo išraiška. Priėmus šią interpretaciją, reikalas paprastas: LLV veiksmai dar kartą patvirtina tariamą lietuvių pomėgį žydus kaltinti, jiems keršyti už sovietinį terorą. Tačiau, nors preambulėje pastebima antisemitizmo, antisemitinei interpretacijai prieštarauja nuostatų turinys.

Be abejo, žydus kaltinančių lietuvių buvo. Tačiau nėra aišku, kiek LLV buvo linkusi taip elgtis. Galbūt pirmosiomis dienomis šiokio tokio polinkio įžvelgti ir galima. Tačiau liepos pabaigos ir rugpjūčio pradžios tekstuose dažniau kaltinami vieni bolševikai, žydų išviso neminint. Galbūt pradžioje pasikarščiavusi, LLV susiprato, pamačiusi kaip įvykiai klostosi. Tiesa, nuostatų preambulė yra kaltinanti.

Su antisemitine interpretacija nesiderina faktas, kad palyginus su vokiškomis lietuviškos taisyklės yra žydams palankesnės, juos mažiau varžančios. Kaip jau minėta, jos nebuvo įgyvendintos. Tačiau jei vokiečiai LLV projektui būtų pritarę, žydų padėtis būtų pagerėjusi. Ryškiausia tai, kad LLV nepakartojo žydus labiausiai niekinančių draudimų: draudimų vaikščioti šaligatviais, naudotis viešuoju transportu bei parkais. O vienu atveju LLV prieštarauja vokiečiams: pastarieji draudė žydams keisti ar parduoti savąjį turtą, o ši nustatė jiems dviejų savaičių terminą savo kilnojamąjį turtą likviduoti.

Bent trimis atvejais, tarytum pabrėžiant Lietuvos žydus esant Lietuvos piliečiais, skelbiama, kad žydų reikalus tvarko Lietuvos organai, būtent, kad žydai pavaldūs Lietuvos teismams bei ministerijoms. Tokiu būdu nustatoma, kad bolševikiniais veiksmais Lietuvai nusikaltę žydai yra „suimami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn“. O vokiečiai, kaip žinia, žydų reikalus tvarkė be teismų, kaltų nuo nekaltų neskirdami. Verta pridurti, kad ši nuostata kraštą būtų paveikusi raminančiai: nėra reikalo kerštauti, nes kaltuosius nubaus teismas, o visi kiti žydai nekalti. Tai derinasi su vienu iš pagrindinių Laikinosios Vyriausybės uždavinių, būtent, karo suirutės paveiktą kraštą nuraminti ir atstatyti tvarką.

Antru atveju, nuostatai netaikomi nepriklausomybės kovų savanoriams, pelniusiems atitinkamus apdovanojimus. O projektas baigiasi Lietuvos jurisdikciją pabrėžiančiu paragrafu: „kylančius dėl šių nuostatų vykdymo neaiškumus ir skundus galutinai sprendžia Vidaus Reikalų Ministeris“.

Nebūtų skyrusi laiko

Atmetus antisemitinę interpretaciją, lieka dar kelios hipotezės.

Liepos 28 d. protokole rašoma, „kad šiais nuostatais siekiama žydų klausimą vienodai tvarkyti visoje Lietuvoje“. Tai siūlo biurokratinę interpretaciją: LLV siekia žydų padėtį suvienodinti, kad būtų išvengta neaiškumų, kad palengvėtų pareigūnų darbas. Tačiau, jeigu terūpėjo tvarka, kodėl paprasčiausiai nepakartoti vokiškų taisyklių? Skirtingos taisyklės tik didintų chaosą. Ir kam kelti klausimą kaip tik tuo metu, kada Laikinoji Vyriausybė buvo ypatingai užsiėmusi, tarytum nujausdama, kad jos dienos suskaičiuotos?

Pavyzdžiui, žydų padėties nuostatus LLV tariamai priėmė rugpjūčio 1 dieną. Bet tą pačią dieną, neskaičiuojant daugelio ekonominio pobūdžio įstatymų, Laikinoji Vyriausybė priėmė ir kitus tris daug dėmesio ir darbo reikalavusius nuostatus, būtent, nustatančius Vilniaus ir Kauno universitetų etatus bei universitetų personalo algas (šių nutarimų leidinyje „Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. Posėdžių protokolai“ (2001) nėra). Betvarkydama politiškai jautrų ir krašto ateičiai svarbų universitetų reikalą, ar Laikinoji Vyriausybė skirtų laiko biurokratinėms smulkmenoms? Kalbamu metu, nežinant kokia ateitis laukia LLV, labiausiai turėjo rūpėti lietuviškų institucijų atkūrimas.

Siekė Lietuvos valstybingumo pripažinimo?

Manęs taip pat neįtikina hipotezė, kad šiais nuostatais siekta palengvinti žydų padėtį. Tikriausiai LLV suprato, kad žydų padėtis pagerėtų, jei šie nuostatai būtų priimti. Kad šis faktas jos neatbaidė, beje, remia tezę, kad nors LLV kartais ir būtų perdėjusi žydų vaidmenį komunistų veikloje, visų žydų atžvilgiu piktos valios ji neturėjo. Tačiau nemanau, kad kalbamu momentu jai labiausiai būtų rūpėjusi žydų padėtis. Viena vertus, man nėra žinomi minimą rūpestį rodantys duomenys. Kita vertus, manau, kad būtinybė išsiaiškinti LLV vietą naujoje tvarkoje nustelbė kitus reikalus.

LLV mėgino kažką išsiaiškinti, galbūt ruošdamasi deryboms. Pasinaudodama vokiečių suinteresuotumu žydų klausimu, iš vokiečių galėjo tikėtis išgauti šiokį tokį Lietuvos pripažinimą. Svarbu prisiminti, kad nuostatuose ryškiai juntamas požiūris: žydai yra Lietuvos piliečiai.
Kęstutis Skrupskelis

Todėl ir siūlau interpretaciją, kad LLV mėgino kažką išsiaiškinti, galbūt ruošdamasi K.Škirpos minimoms deryboms. Pasinaudodama vokiečių suinteresuotumu žydų klausimu, iš vokiečių galėjo tikėtis išgauti šiokį tokį Lietuvos pripažinimą. Svarbu prisiminti, kad nuostatuose ryškiai juntamas požiūris: žydai yra Lietuvos piliečiai.

Galėjo būti samprotaujama maždaug šitaip. Viena vertus, galėjo būti manoma, kad vokiečiai atsisakė su jais elgtis kaip su ministrais ir žydų reikalus rezervavo sau tiktai kariuomenės sprendimu, norėdami užtikrinti ramią užfrontę. Kita vertus, galėjo būti tikimasi, kad vokiečiai dar nesuformulavo bendros politikos žydų klausimu, nes liepos 28 d. taisykles paskelbė tik vieno miesto pareigūnas. Esant tokiai padėčiai, galima pamėginti užbėgti įvykiams už akių. Žydams dėl to blogiau nebus, o tuo pat metu galbūt pavyks kažką Lietuvos naudai laimėti?

Zondavimo hipotezė paaiškintų, kodėl projektą LLV atidavė juristų komisijai patikrinti. Galbūt todėl, kad jai rūpėjo įvertinti projektą tarptautinės teisės požiūriu, patikrinti ar tikrai, jeigu vokiečiai jam pritartų, tai reikštų Lietuvos kaip valstybės tam tikrą netiesioginį pripažinimą?

Zondavimo hipotezę atmetus, reikėtų svarstyti galimybę, kad Laikinoji Vyriausybė stengėsi žydų padėtį palengvinti.

Neturi dingti praeitis

Norint suprasti, kodėl daryta vienaip, o ne kitaip, būtiniausia įsigilinti į tai, kas toje vietoje ir tuo metu buvo žinoma, galvojama. To nepadarius, iš istorijos dingsta praeitis: istorija rašoma tarytum praeityje, džiaugtasi mūsų turimomis žiniomis, gyventa mūsų rūpesčiais, disponuota mūsų ištekliais. Bent šiuo metu to, kaip padėtį vertino LLV, nežinome. Todėl straipsnio antrašte keltą kausimą – kaip Laikinoji Lietuvos Vyriausybė vertino lietuvių politines galimybes – atsakyti negaliu. Tegaliu pabrėžti, kad klausimo neatsakius, negalėsime nei Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veiklos suprasti, nei teisingai įvertinti.

Kęstutis Skrupskelis gimė Kaune, vieno įdomiausių prieškario Lietuvos žurnalistų, mėnraščio „Židinys“ ir dienraščio „XX amžius“ vyriausiojo redaktoriaus Igno Skrupskelio, ir literatūrologės Alinos Skrupskelienės šeimoje. Filosofijos istorikas. Dėstė filosofiją Pietų Karolinos (JAV) ir Vytauto Didžiojo universitetuose. Šiuo metu profesorius emeritas. Akademinė specialybė – Amerikos filosofijos istorija ir filosofinių tekstų tyrinėjimas bei redagavimas. Ilgus metus rengė vieno žymiausių amerikiečių filosofų Williamo Jameso tekstus. Parengė 19 tomų raštų ir 12 tomų korespondencijos. Buvo atsakingas už archyvinius tyrinėjimus: surinkti publikacijas, rankraščius, laiškus, nepasirašytiems – nustatyti autorystę, rašymo datas, atpažinti minimus žmones bei įvykius. Lietuviškai šį metodą yra pritaikęs recenzuodamas knygą „Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. Posėdžių protokolai“ (2001). Domisi prieškario Lietuvos intelektualiniu gyvenimu, spaudos istorija, okupacijų padariniais politinės sąmonės raidai. Yra parašęs ir išleidęs knygas „Ateities draugai“. Ateitininkų istorija iki 1940 m. (2010), „Vaikų žaidimas: „XX amžiaus“ karikatūros“ (2008), paskelbęs daugelį straipsnių akademinėje, kultūrinėje ir kitoje spaudoje.

K. Skrupskelio pranešimas skaitytas tarptautinėje konferencijoje „SSRS ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais“ birželio 29 d. Seime. Pranešimą skaitė žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Istorija, kuri, deja, nesugalvota: biurokratai įkalino vyrą oro uoste 18-ai metų (30)

Jei praėję metai jums atrodo nesėkmingi, ko gero vertėtų pažvelgti į savo gyvenimą su didesniu...

Perspėjo: bankomate paliktų svetimų pinigų paėmimas prilygsta vagystei (73)

Policija sako, kad bankomate paliktų svetimų paėmimas prilygsta vagystei.

Miestai Sibire nusidažė juodai: socialiniuose tinkluose – siurrealistiniai vaizdai (32)

Kemerovo srities (pietvakarių Sibire) prokuratūra ėmėsi tikrinti pranešimus apie juodą sniegą...

Politinių reklamų perliukai: kai kurių lietuviai pamiršti negali iki šiol (61)

Politinė reklama, kurioje TS-LKD kandidatė į Vilniaus miesto savivaldybę Goda Karazijaitė...

Naujo tyrimo rezultatai nustebino: moterų smegenys keleriais metais jaunesnės už vyrų (21)

Kaip rodo JAV mokslininkų atlikti skenografijos tyrimai, pagal tai, kaip degina kurą, moterų...

Po incidento oro uoste – skandalingas teisėjo nutarimas: pareigūnės peržengė visas ribas (346)

Tarptautiniame Vilniaus oro uoste dirbantys muitinės pareigūnai gali specialiai provokuoti į...

Trumpas ryžosi istoriniam žingsniui: pasirašė įsaką dėl nepaprastosios padėties papildyta (116)

Penktadienį JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė paskelbsiąs nacionalinę nepaprastąją...

Pirmasis Kylie Jenner dukros gimtadienis: svečius pasitiko milžiniška pripučiama kūdikio galva (2)

Kardashian šeima niekada negaili pinigų įspūdingiems vakarėliams, ypač jei kalba sukasi apie jų...

Pasaulio ekonomika susiduria su grėsmėmis: sunkiausi laikai – Europai (11)

Tvyrant nerimui, jog prekybos karas tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos nusmukdys jų ekonomikas,...

Moksleivė nušluostė nosis bendraamžiams: šaltis pakuždėjo verslo idėją, kuriai santaupų neprireikė (11)

Ko griebtis, jei akademiniai mokslai – ne prie širdies? Verslo! Kas pagelbės, jei nuolat šąla...