Pociūnienės vertinimu, homoseksuali būklė yra moralinis blogis. Mano nuomonė kitokia. Tačiau rašydamas kaip tik vengiau moralinių klausimų, nes bendrojoje erdvėje, ten, kur svarstoma, kokie turėtų būti įstatymai, skirtingiems moraliniams įsitikinimams atstovaujantys žmonės privalo stengtis sutarti. Kitame kontekste argumentuočiau, kad ieškoti sutarimo, bendros kalbos, yra visų pilietinė pareiga. Labai teisingai Pociūnienė rašo: „Jei siekiame darnos, bendrus sprendimus reikėtų priimti, atsižvelgiant į visus motyvus, ir vadovautis tais, kurie nestumia visuomenės į susipriešinimą.“ Bėda ta, kad moralinės – o ypač religinės – nuostatos dažnai visuomenę kaip tik ir supriešina. Idėjų istorija rodo, kad ten, kur pabrėžiami aštrūs vertybiniai skirtumai, susitarti beveik neįmanoma.
Oponentė daug vietos skiria svarstymams apie tai, kad yra išskirtinis ryšys tarp homoseksualumo ir depresijos su polinkiu į savižudybę. Pagrindinis jos minimas autorius Andrew Solomonas man nebuvo žinomas. Tačiau jo atskleisti faktai ir pateikta jų interpretacija rikiuojasi mano pusėje. Pociūnienė, atrodo, linkusi manyti, kad polinkis į depresiją glūdi pačiame homoseksualume. Jeigu iš tikrųjų taip, tada į depresiją puolusius homoseksualus reikėtų gydyti individualiai, medicininėmis priemonėmis.
Tačiau jos plačiai cituojamos knygos „Pusiaudienio demonas. Depresijos anatomija“ autorius nurodo visai kitokias depresijos priežastis. Homoseksualai kenčia, slegiami neigiamo visuomenės požiūrio, konflikto su tėvais, bendraamžių patyčių. Tai verčia juos slapstytis, maskuotis, apsimetinėti. Daugelį slegia ir tai, kad neturi visuomenės pripažintų galimybių ieškoti gyvenimo draugo. Galėtume pridurti: dar visai neseniai juos tampydavo po teismus, o angliškas žodis fagot (žagarų ryšulys), kuriuo gėjai kartais ir dabar pravardžiuojami, primena laikus, kai jie buvo deginami.
Pociūnienė teisi, kad Katalikų Bažnyčia tam tikru atžvilgiu iš tikrųjų stengiasi homoseksualams padėti. Kartais žiniasklaida Bažnyčios požiūrį sukarikatūrina. Bet kartais kalti ir patys kunigai – prieš keletą mėnesių „išgarsėjusiam“ Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos klebonui Audriui Mikitiukui, kuris „Facebook“ sodria leksika pareiškė, esą gėjams „Bažnyčios bendruomenėse nėra kas veikt, nes demoralizuos normalius“, būtina iš naujo, šįkart atidžiau, išklausyti seminarijos moralinės teologijos kursą. Lietuvos vyskupai, manau, galėtų pasistengti, kad išdėstytų autentišką Bažnyčios mokymą. Bet ir pats šis mokymas yra problemiškas. Tiesa, 1986 m. Vatikano laiškas Amerikos vyskupams apie homoseksualų pastoraciją draudžia juos skriausti, niekinti.
Šiame dokumente (čia galiu remtis tiktai komentatoriais) Bažnyčia pirmą kartą pavartojo modernią homoseksualumo sampratą. Tačiau kritikai nurodo, kad homoseksualumo kaip prigimtinės būklės pripažinimas nedavė vaisių, nes moralinės gairės liko senos, o pagal jas homoseksualumas laikomas ištvirkimu. Beje, Pociūnienės pastaba apie viltį „grįžti prie natūralaus seksualumo“ nesiderina su dabartine, jau ir Bažnyčios dokumente pripažinta, homoseksualumo samprata: tiems žmonėms homoseksualumas yra natūralus seksualumas, jų gyvenime nebuvo nieko, prie ko jie galėtų grįžti, todėl gydymas, apie kurį kalba oponentė, būtų ne grąžinimas, bet primetimas kažkokios naujos būklės.
Pociūnienė primena Šventojo Rašto tekstus. Turiu prisipažinti, kad rašydamas aną savo straipsnį bandžiau apsišviesti, bet pasidaviau: nemoku reikalingų kalbų, nevaldau interpretacinės metodikos, nieko nežinau apie senovės žydų (?) rūpesčius ir gyvenimo sąlygas. Man tą aiškintis kiek per vėlu. Bet ir oponentės minimi tekstai nėra skaidrūs. Pavyzdžiui, Sodomos istorija (Pr. 19, 4–12): epizodą apie tai, kad Lotas miesto gyventojams neatidavė vyrų svečių, bet pasiūlė jaunas savo dukteris, galima suprasti įvairiai. Kai kurie tekstų žinovai teigia, esą jis atsisakė nusižengti svetingumo taisyklėms, o homoseksualinė interpretacija atsiradusi gerokai vėliau, gal X a., – taip bandyta sudrausminti linksmybes pernelyg pamėgusius vyrus vienuolius. O kaip vertinsime Loto pasiūlymą, kad vyrų minia darytų ką nori su skaisčiomis jo dukromis? Kokios būtų dorovinės išvados?
Taigi po keleto bandymų susigaudyti pasidaviau. Išsiaiškinau tik tiek, kad Šventojo Rašto autoriai negalėjo rašyti apie homoseksualumą dabartiniu supratimu, nes pati sąvoka atsirado tik XIX a. Yra aiškus skirtumas tarp ištvirkimo, nesvarbu, kokia tų ištvirkėlių orientacija, ir homoseksualumo kaip nepasirinktos būklės, kai žmogus ne dėl savo veiksmų, ne dėl savo kaltės erotinius ir kitokius jausminius ryšius gali užmegzti tik su savo lyties atstovu. Sakoma, kad tokių esama apie 10 proc. Kitaip tariant, to Bažnyčios pripažinto gėrio, kurio didžioji dauguma žmonių (90 proc.) siekia su kita lytimi, mažuma (10 proc.) gali siekti vien su savo lyties partneriu. Nesuprantu, kaip jų atveju galima kalbėti apie ištvirkimą. O Šventasis Raštas negalėjo apie juos rašyti, nes modernios homoseksualumo sampratos tada apskritai nebuvo.
Bendrojoje erdvėje, kai svarstomi įstatymai ir kitos bendro gyvenimo taisyklės, lygiomis teisėmis dalyvauja visi piliečiai – ateistai, agnostikai, musulmonai, katalikai, marksistai ir žmonės, neturintys jokio pasaulėžiūrinio užsiangažavimo. Dalyvauja net internete besiplūstantys anonimai – jeigu juos būtų galima atpažinti, konfiskuočiau kompiuterius, bet nedrausčiau balsuoti. Manau, bendrojoje erdvėje nedera remtis tik vienai grupei priimtinais tekstais, pavyzdžiui, katalikams – Šventuoju Raštu, komunistams – Leninu. Paaiškinsiu ir priežastį.
Spręsdami bendrus reikalus, visi remiamės savo vertybinėmis nuostatomis. Šiuo atžvilgiu katalikai niekuo nesiskiria nuo ateistų, liberalų ar homoseksualizmo ideologų, jeigu tokių atsirastų. Manau, lygių teisių reikalavimas taip pat išreiškia vertybinę nuostatą, kuriai net ir geros valios žmonės nebūtinai turi pritarti. Man pačiam, prisipažinsiu, kalbos apie lygias teises, nors turi savo vietą, dažnai nedaro teigiamo įspūdžio. Todėl rašydamas straipsnį sąmoningai nesirėmiau tariamos lygybės dėsniu. Dar daugiau: vengiau bet kokio vertybinio nusistatymo, mėgindamas kreipti dėmesį vien į faktus, būtent į tai, kas gali būti bendra visiems svarstymų dalyviams, nesvarbu, kokia jų pasaulėžiūra ar vertybinė orientacija.
Taip pat nesirėmiau nei religiniu, nei moraliniu reliatyvizmu: nemanau, kad visos religijos ir visos moralinės nuostatos yra lygiavertės. Religijų atžvilgiu taikomi bendresni intelektualiniai standartai, kuriuos vienos iš jų atitinka geriau, kitos – prasčiau. Diskusijos apie moralę taip pat gali remtis intelektualiniais standartais. Pridursiu, kad tikrovėje moralinių reliatyvistų nėra daug, tą puikiai iliustruoja ir reliatyvizmą skelbusių feminisčių kalbos apie musulmonių aprangą. Nesu reliatyvistas ir homoseksualumo atžvilgiu – manau, kad homoseksualumą kaip būklę tapatinti su ištvirkimu yra klaida, tiek sąvokinė, tiek faktinė. Bet svarstant įstatymus, ne laikas paskęsti moralinėje filosofijoje. Spręsti šių klausimų valstybė nėra kompetentinga.
Pociūnienė priekaištauja, kodėl nemėginau atsakyti į klausimą, ar „netradicinė lytinė orientacija yra norma, ar nukrypimas“. Pati tokio klausimo formuluotė problemiška: vienu atžvilgiu abi orientacijos yra tradicinės, nes visais laikais buvo ir vienokių, ir kitokių, be to, šiaip ar taip, tai ne kultūrinis, bet gamtos faktas. Tiesiog iki XIX a. pabaigos, kai pradėta atidžiau ir moksliškiau žiūrėti, homoseksualumas buvo – neteisingai – tapatinamas su ištvirkimu.
Oponentė pernelyg lengvai nuo psichologinės diagnostikos peršoka į moralinę, o nuo šios – į teisinę erdvę. Gal, kaip ji argumentuoja, polinkis į depresiją irgi yra nukrypimo ženklas? Gal tokiems žmonėms iš prigimties kažko trūksta? Į tai atsakyti turėtų mokslinė psichologija, fiziologija. Tarkime, kad mokslo požiūriu homoseksualumas yra nukrypimas. Tada toks klinikinis homoseksualumas negalėtų turėti jokio moralinio atspalvio, nes moraliniai vertinimai taikytini tik tais atvejais, kai žmogus pats pasirenka arba gėrį, arba blogį. Bet žmonės juk nekalti, jei gimsta be kojų, akli ar dar kitokie…
Spręsti, ar homoseksualumas yra nukrypimas, gali tik atitinkami specialistai. Tačiau teigiamas jų atsakymas būtų dar viena priežastis, kodėl reikėtų įteisinti homoseksualų jungtuves. Šiais laikais neįgaliųjų neišvarome į prieglaudas, bet stengiamės padėti jiems visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Moralinę erdvę atskiriu nuo teisinės: negalima moralinių nuostatų mechaniškai paversti įstatymais. Šiuo metu, pavyzdžiui, Amerikoje pradedama kritiškiau vertinti vadinamąjį karą su narkotikais. Moralinėje erdvėje ne tik katalikams aišku, kad „kvaišintis yra blogai – teologija pasigėrimą laiko viena iš didžiųjų nuodėmių. Bet įstatymai, kriminalizuojantys narkomanus, neatnešė gerų vaisių. Narkotikai vis vien vartojami, ypač neatsparus jiems jaunimas, kalėjimai perkimšti – itin skriaudžiami juodaodžiai vyrai. Milžiniški pinigai plaukia į nusikaltėlių kišenes, korumpuojamos ištisos valstybės, Meksikoje dėl narkotikų žudomi tūkstančiai… Akivaizdu, kad skelbdami įstatymus turime išsiaiškinti daugybę tokių dalykų, dėl kurių niekam nekyla jokių problemų, apibrėžiant moralines normas. Turime nustatyti, ar įstatymai bus vaisingi, kiek jie kainuos, kokių nepageidaujamų padarinių atneš. Todėl teisinė erdvė visada bus kuklesnės apimties negu moralinė. Yra daug išminties Tomo Akviniečio mokyme: valstybė turi toleruoti net ir blogį, jeigu jo draudimai įžiebtų dar didesnį blogį.
Visiškai sutinku su Pociūnienės teiginiu, kad negalima visuomenės stumti į susipriešinimą. Tačiau ši taisyklė galioja visiems, net ir tradicinės šeimos gynėjams. Negalime būti pernelyg dideli optimistai – šioks toks susipriešinimas visada bus. Tačiau stengtis jo išvengti vis tiek yra pilietinė kiekvieno pareiga. Todėl bendrojoje erdvėje reikia kuo daugiau dėmesio kreipti į faktus, padarinius, visada prisimenant, kad suderinti vertybinius skirtumus yra ypač sunku. Mano argumento esmė: net ir tie, kurie homoseksualumo būklę laiko blogiu, atsižvelgę į faktinę padėtį, turėtų pritarti homoseksualų jungtuvių įteisinimui.
Visais laikais homoseksualai poravosi, palaikydami gilius moralinius ryšius. Tą jie darys ir toliau, bet slapstydamiesi, jeigu jiems nebus leista gyventi viešai. Taigi homoseksualai tuokėsi, tuokiasi ir tuoksis – to nepakeisime. Valstybei belieka tik nustatyti teisinius tokių ryšių rėmus.