Neseniai teko pasivaikščioti po Vilniaus centrą su Svečiu iš Rusijos. Nepavargau, nes beveik nieko nereikėjo aiškinti apie miestą — pats svečias viską aiškino. Jau turbūt pamanėte, kad jis kėsinosi „perrašyti istoriją“ — ne! Čia ne tas atvejis.
Ėjau susitikti su svečiu nusiteikęs neleisti jokioms išankstinėms nuostatoms ar prietarams gadinti mūsų bendravimo. Tačiau turėjau omenyje ir bendrą kontekstą — slapta galvojau, kad Rusijos propagandinis karas su Vakarais gali daryti poveikį ir gyventojų (piliečių) tarpusavio bendravimui asmeninių kontaktų lygmeniu.
Į pusiau retorinius svečio klausimus nusprendžiau atsakinėti paprastai — „Niznaju“ (nežinau). Tuoj paaiškinsiu kodėl. Mūsų bendravimas atrodė maždaug taip:
Svečias: „Kodėl pas jus viskas taip sovietiška?“ Aš: „Niznaju.“ — „Kodėl tiek daug apleistų pastatų?“ — „Niznaju.“ — „Kodėl tinkas atšokęs, viskas pūva, nedažyta?“ — „Niznaju.“ — „Kodėl taip tamsu gatvėse?“ — „Niznaju.“ — „Kodėl neapšviesti pastatai?“ — „Niznaju.“ — „Kodėl visur aprašinėtos sienos?“ — „Laisvė.“ — „Kodėl viešasis transportas kaip 70-ųjų Kuboje?“ — „Niznaju.“ — „Kodėl tiek mažai žmonių?“ — „Prie jūros.“ — „Kodėl tokios baisios vitrinos ir plastikiniai langai? Pas mus taip buvo prieš 20 metų.“ — „Niznaju.“ — „Kodėl tiek važinėjančių po centrą ratu ir garsiai leidžiančių muziką? Pas mus taip būdavo prieš dešimt metų.“ — „Niznaju.“ — „Kodėl toks mažas Šiuolaikinio meno centras?“ — „Niznaju.“ — „Kodėl valdžia neinvestuoja į miestą?“ — „Minusas biudžete.“ — „Kodėl toks blogas aptarnavimas? Būčiau davęs daug arbatpinigių.“ — „Niznaju.“ — „Kodėl toks prastas maistas?“ — „Komercija.“ — „Koks Vilniaus universiteto reitingas?“ — „Tiksliai neatsimenu.“ — „Ką veikti Vilniuje?“ — „Niznaju.“
Žinoma, tai supaprastintas mūsų dialogo vaizdas, bet jis leidžia įsivaizduoti, kas vyko: aš buvau remiamas prie sienos, tarsi būčiau Artūras Zuokas arba Dalia Grybauskaitė. Arba, jeigu ieškotume analogijų praeityje, — kaip koks vietinis partijos sekretorius, priimantis viršininką iš Maskvos.
Galima tik spėlioti, kokia buvo svečio intencija: gal jis norėjo netiesiogiai pabrėžti savo šalies pranašumus? Arba pažymėti Vilniaus atsilikimą palyginti su kitomis Europos sostinėmis? Arba leisti suprasti, kad, jo nuomone, nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų Lietuva nieko gero nepasiekė ir liko neišsivysčiusi? O gal šitaip jis tiesiog norėjo išreikšti savo turistinį nusivylimą? (Jis keletą kartų pavartojo žodį „nusivylimas“.)
Turiu patirties su svečiais iš Rusijos ir Baltarusijos, žinau, kad jie neabejingi praeities, istorijos ir paprastų žmonių gyvenimo klausimams. Pirmiausia, aišku, turėjau skubiai sumąstyti, ar turiu kažkaip reaguoti į tai, kad svečias, atrodo, nepaiso plačiai žinomos etiketo taisyklės, kad svečiuose nevalia kritikuoti šeimininkų. Bet tai tik metafora, galvojau: šitos gatvės ir namai nėra mano svetainė ar vaišės; jis nėra „mano namų svečias“ tiesiogine prasme. Kaip turistas, jis turi laisvę reikšti savo įspūdžius. Taigi nusprendžiau, kad akivaizdaus etiketo pažeidimo, dėl kurio turėčiau įsižeisti, čia nėra.
Galvojau: gal jis tikisi, kad aš prisijungsiu prie jo kritinio diskurso ir iškeiksiu miesto valdžią, vyriausybę ir pastarųjų 20 metų šalies ekonominį ir politinį kursą? Arba priešingai: gal laukia, kol aš pradėsiu teisinti viską, kas jam nepatinka, pvz.: „Šis blausus apšvietimas kuria ypatingą, šiek tiek paslaptingą senamiesčio atmosferą“ arba: „Šie ištrupėję fasadai ir namai-vaiduokliai suteikia miestui nepakartojamą koloritą, kuris traukte traukia turistus“, ir: „Sovietiniai elementai labai patinka turistams iš Rusijos“ ir pan.
Dabar rašydamas galvoju, kad visi tie, kurie stojo kovon su Žaliojo tilto skulptūromis ir krantinės vamzdžiais, tiesiog pernelyg įsijautę į mažųjų diplomatų vaidmenį; be to, ta kova jiems yra tam tikra kompensacija už negalėjimą pašalinti visų — nesuskaičiuojamų —sovietinės praeities ženklų nuo Vilniaus (ir Lietuvos) veido; net prie Krašto apsaugos ministerijos paradinio įėjimo kanalizacijos dangčiai — su užrašu „Litovskaja SSR“.
Vieną akimirką mane aplankė mintis, kad galbūt aš privalau atsižvelgti į istorinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame gyvena svečias: tarkime, gal autoritarinėje šių dienų Rusijoje labai sureikšminama fasadinė kultūra, išorinė „reprezentacija“, tvarka, švara ir blizgesys — atvykusiam iš tokios aplinkos turistui Vilniaus chaosas, išklypę šaligatviai, girti praeiviai ir patamsiai gali atrodyti kaip sunkiai suvokiama keistenybė.
O gal turėjau kaip tikras „informacinio karo“ eilinis atšauti: „Nori pasakyti, kad pas jus geriau? Aukštesnis lygis? Tai gal nežinai statistikos?“ — ir pažerti žudančios statistikos. Arba gal turėjau svečiui nuodugniai paaiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip, kas atsitiko ir kas vyko 20 metų, kas valdžioje ir ko galima laukti ateityje. Bet ar tai gali būti kam nors įdomu? Apskritai, kam, išskyrus mumi, gali būti įdomios mūsų provincijos godos?
Gal turėjau nusivesti svečią į įspūdingiausias vietas, kad jis pakeistų savo nuomonę? Pavyzdžiui, prie Valdovų rūmų arba į „Akropolį“? Aišku dar galėjau pasirinkti pajaco vaidmenį, viską nuleisti juokais, pasakoti anekdotus apie Čiapajevą ir čeburašką (kurių nežinau, bet tam yra internetas).
Bet aš nenorėjau visko nuleisti juokais, nes jaučiau, kad svečias iš Rusijos vis dėlto nori išgirsti mano, kaip vietos gyventojo, mintis apie miestą, kuriame aš gyvenu. Kodėl nusprendžiau sakyti „Nežinau“? Todėl, kad neturiu atsakymų į tuos klausimus. Taigi todėl, kad nežinau, kodėl Vilniui taip nesiseka arba kodėl „pas mus“ viskas susiklostė taip, o ne kitaip.
Nors, savaime suprantama, aš turiu daug daugiau informacijos negu svečias ir galiu paaiškinti, kokie veikėjai valdo miestą ir šalį, kokiais principais jie vadovaujasi (pelnodaros), ir kad visi tie apleisties, dekadanso ir degradacijos ženklai, dėl kurių man savotiškai priekaištavo svečias (tarsi aš turėčiau prisiimti atsakomybę „už visa tai“), nenuslepiamai išduoda oficialaus miesto abejingumą viskam, kas vieša, neduoda pelno ir dar neprivatizuota.
Tačiau aš nusprendžiau prisijungti prie svečio „Kodėl?“, kartu su juo stebėtis — siekdamas dvejopo taktinio tikslo: viena vertus, iš dalies pritaikiau Fr. Kafkos patarimą: „Į monologą geriausia atsakyti tyla“. Kita vertus, prisipažindamas, kad nežinau, aš parodžiau, kad ir pats sau keliu klausimą „Kodėl?“, pats stebiuosi ir ieškau atsakymų, pvz., kodėl Vilnių valdantys „naujieji lietuviai“ yra labiau degradavę, negu kaimyninius miestus valdantys atitinkami naujieji. (Beje, svečias labai gyrė (tyčia?) Taliną...)
Pagaliau, pasirinkęs tokią taktiką, aš atrėmiau ne tik svečio klausimų laviną, bet ir išorinį ideologinį spaudimą „Būk visada pasirengęs!“ (pasiryžęs!), eidamas iš namų nepamiršk pasiimti iš anksto paruoštų teisingų atsakymų, tinkamai atstovauk savo valdžiai! Nežinau, kam to reikia.
