K. Jovaišas. Vatnikas – tai mankurtas ir moralinis idiotas viename

Rusai reanimuoja kruvino tirono Stalino kultą, laiko jį efektyviu vadybininku, pergalės Didžiajame Tėvynės kare organizatoriumi ir vėl dabina miestų aikštes jo biustais. Netgi paauksuotais. Priežastis paprasta: pirmiausia išliko ne tie, kuriuos šaudė ar tikrai mirčiai trėmė į konclagerius, o tie, kurie šaudė, kitaip žudė ir trėmė. Logiška, kad sadistų palikuonys tauriais ir kilniais tikslais teisinantys kraujo brolių genocidą, reabilituoja ne tik savo tėvus bei protėvius, bet ir patys save.

Sutikite: toli gražu ne tas pats – būti patrioto arba, atvirkščiai, žudiko vaiku ar vaikaičiu. Nuostabą kelia kitkas – Staliną dažnai garbina netgi tie, kurių seneliai ir tėvai buvo nukankinti, nužudyti kruvinoje mėsmalėje arba gyvi supūdyti lageriuose. Šiam garbinimui prilygtų tai, jeigu Holokausto aukų palikuonys statytų Hitleriui paminklus nuožmiausiuose konclageriuose, kuriuose mirties konvejeris buvo organizuojamas pramoniniu būdu, o iš žmonių odos buvo gaminami suvenyrai.

Savo brangiausiąją esybę įsimylėjusių narcizų elgesį iš dalies paaiškina didžiarusių nacionalinio charakterio ypatumai. Valstybės didybės sindromu užsikrėtę rusai trokšta, kad ir kiti juos mylėtų ir jais žavėtųsi. Kadangi tokios pastangos yra bergždžios, tai didžiarusiškojo šovinizmo fanatikai siekia, kad visi jų bijotų. Šia prasme Stalinas visiškai patenkino minėtą rusų troškimą, siaubingų aukų kaina sukūręs baimę civilizuotam pasauliui keliančią branduolinę valstybę-monstrą.

Rusus bent iš dalies galima suprasti – jie malšina amžinai alkaną savo didybės maniją. Tačiau kaip suprasti tuos lietuvius, kurie savo kailiu patyrę kraują stingdančias komunizmo grožybes, vis dėlto ilgisi juos žiauriai išprievartavusio režimo? To režimo, kuris yra tegul ir ne pats žiauriausias, bet neabejotinai pats melagingiausias žmonijos istorijoje. Kaip iššifruoti tuos, kurie tarsi dėl genetinės klaidos apsigimę mišrūnai, turi atgrasų polinkį laižyti mušančią ranką ir kandžioti maitinančią?

Visa tai galima paaiškinti vatnikų fenomenu. Žodžio „vatnikas“ kilmė yra saistoma su vatinka – komunistinio baudžiauninko uniforma. Sovietmečiu žmogus galėjo būti priverstas nešioti vatinką, tačiau organiškai nekęsti bolševikų režimo. Išskirtinis, tegul ir brangiu kostiumu pasidabinusio vatniko požymis tas, kad jo mentalitetas atitinka Kremliaus liokajaus mąstymo būdą. Paradoksas: vatinkų era baigėsi, o raudonojo ilgesio kamuojamų vatnikų šmėkla klaidžioja po Lietuvą.

Vatnikai, nesvarbu, kokia jų tautybė, turi vieną išskirtinį bruožą – jų kolektyvinę sielą valdo ne laisvės, bet vergovės poreikis. Kodėl? Paslapčių skrynelė atsidaro paprastai. Būti vatniku reiškia, pripažinti Kremliaus ideologiją, šlietis prie įžūlaus ir stipraus ir būti didelio bei galingo organizmo dalimi. Taigi vatnikas, kaip vergiškos prigimties ir intelekto naštos neslegiamas individas, gali realizuoti save tuomet, kai įsilieja į agresyvią ir žiaurią gaują ir žaidžia pagal tos gaujos taisykles.

Kartu būtų neteisinga kiekvieną Kremliaus šalininką, nesvarbu aktyvų ar pasyvų, laikyti vatniku. Taip darydami ištrintume takoskyrą tarp šeimininko ir liokajaus, tarp hienos ir šakalo. Aktyvus kremlinas yra kolaborantas, pasyvus-vatnikas. Kolaborantą kaip ir kuprotą, ištiesins tik kapo duobė, o vatnikas iš esmės tėra apkvailinta Kremliaus ideologijos auka. Tiesa, labai nesunku apkvailinti tą, kas nori būti apkvailintas ir godžiai čepsėdamas šlemščia Kremliaus kabinamus vermišelius.

Vatnikas pirmiausia yra tas, kas užmiršo kaip bolševikų represinis aparatas, kuriam aktyviai talkino kolaborantai, vežė Lietuvos elitą ir tautos žiedą į tremtį. Vežė gyvuliniuose vagonuose, blogesnėmis sąlygomis negu gyvulius į skerdyklą. Nužmoginti, purvini ir suskretę žmonės netgi tuštintis buvo priversti kaip gyvuliai – kitų akivaizdoje. Nieko nuostabaus, kad fiziškai išsekę ir dvasiškai palūžę žmonės krito kaip musės, o gyvieji pavydėjo mirusiesiems, kurių kančios jau baigėsi.

Nesiruošiu kartoti žinomų tiesų ar belstis į sąžinę tų, kurie jos neturi. Neturi, nes lygiai kaip ir Adolfas Hitleris ar dvasiškai jam artimi raudonieji, laiko sąžinę chimera. Tikrąją Kremliaus liokajų prigimtį demaskuoja tai, jog vatnikai laikydami save tikraisiais patriotais, su dideliu aplombu tvirtina, kad emigracija – tai tautos genocidas, vykdomas netgi didesniais mastais negu bolševikų trėmimai. Ar reikia įrodinėti, kad tokia mankurtų logika žeidžia normalaus žmogaus protą?

Išties, siaubingas savo tėvynainių kančias gali užmiršti tik patentuotas mankurtas. Savo ruožtu tik moralinis idiotas nepajėgus įžvelgti esminio skirtumo tarp geresnio gyvenimo paieškos ir žiaurios tremties, tarp laisvo pasirinkimo ir vergo grandinių. Reikia labai nekęsti sveiko proto, kad galėtum prievartauti jį tokiais fantasmagoriškais kliedesiais, pasak kurių geriau būti į skerdyklą vežamu gyvuliu negu žmogumi, geriau kančiose mirti Sibire negu sočiai gyventi Lietuvoje.

Tačiau vatnikams, kaip ir patologiškiems Kremliaus melagiams, emigracija yra kraupesnis tautos genocidas negu deportacija, o „Ryanair“ lėktuvų salonai didesnė blogybė negu gyvuliniai vagonai. Kruvinomis ašaromis aplaistyta ir lavonų kalnais pažymėta tremtis vatnikams dar nėra pakankamas pagrindas nemylėti SSRS beprotiškai karšta ir nerūdijančia meile. Kadangi mankurtų ir moralinių idiotų deficito Lietuvoje nėra, tai ši meilė perkeliama ir Blogio imperijos įpėdinei.

Laikydami save sveikomis imuninėmis ląstelėmis, vatnikai ne tik garbina homofobišką Rusiją, bet ir teisina jos agresyvią politiką. Kai Kremlius aiškina, jog rusų kariai, užuot gulėję per atostogas pliaže, padeda kraujo broliams atremti ukrofašistų agresiją, tai šių pasakėlių adresatas yra būtent moraliniai idiotai. Tik jie gali patikėti, kad atostogų kariai išeina su karine technika arba perka ją Donecko turguje iš bobučių, kurios vietoj svogūnų laiškų ir ridikėlių, prekiauja sunkiaisiais tankais ir raketų kompleksais.

Meilės Rusijai logiška tąsa yra Lietuvos žeminimas ir niekinimas. Kiek kartų vatnikai, springdami iš pasitenkinimo, sumišusio su panieka komiškai tėvynei, aiškino, kiek jie uždirba emigracijoje. Išties, Lietuva tai pačiai Anglijai – ne pora, tačiau besistengiant vis dėlto nederėtų peržengti kretinizmo ribų ir absoliučiai ignoruoti tai, iš kokio pragaro mes išėjome ir kaip beviltiškai buvome atsilikę nuo Vakarų. Juolab, kad ekonominis klestėjimas yra ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų darbo rezultatas.

Įdomu, kokioje juodoje skylių skylėje dabartiniu metu būtų tautiečių numylėta Anglija, jeigu ji būtų patyrusi tiek istorinių kataklizmų ir siaubingų kraujo nuleidimų, kiek Lietuva? Ar tik ne toje, kurią George‘as Orwellas aprašė knygoje „1984-ieji“? Nepaisant to, kad gyvename žiūrėdami į priekį, bet gyvenimą suprantame žvelgdami atgal. Daug ką lemia ir paties vertintojo pozicija. Pasak Talmudo, pasaulį matome ne tokį, koks jis yra, o tokį, kokie esame mes patys.

Talmudo išmintis tinka visiems, įskaitant vatniką, kurio dvasinę būseną atskleidžia toks anekdotas: žmona sako vyrui: „Viešpatie, koks tu kretinas! Kretinų kretinas. Būtų pasaulio kretinų konkursas, užimtum antrą vietą“. „Kodėl ne pirmą?“ – ironiškai teiraujasi vyras. „Todėl, kad tu kretinas“. Moralas: jeigu žodį „kretinas“ šioje vietoje pakeistume žodžiu „vatnikas“, tai jis turėtų suprasti, kad Lietuvos niekinimo srityje niekada neperspjaus Kremliaus ruporų. Bet tam jis ir vatnikas, kad niekada to nesuprastų.