Išties, agresyvus, neprognozuojamas, politinio žaidimo taisykles laužantis ir kartu siekiantis priversti pasaulio lyderius jį mylėti, VVP yra grynas Rusijos produktas - rusas iki kaulų smegenų.

Toks rusas, kuris gangsterių vestuvėse nori būti jaunikis, gangsterių krikštynose - naujagimis, o gangsterių laidotuvėse - nabašninkas. Yra ir kitas Kremliaus liokajų išminties perlas - ryškiausias brangakmenis Padlaižiavimo karūnoje: „Nėra Putino - nėra Rusijos“.

Kadaise po indų macharadžų mirties, jų žmonas laidodavo kartu su velioniais. Tai reiškė viena: nėra macharadžos - nėra žmonos. Kadangi V. Putinas nėra nemirtingas, tai įdomu, ar rusų tautos laukia macharadžų žmonų likimas?

Šį klausimą provokuoja padlaižiavimo kraštutinumai. Atsiribojant nuo jų, galima pagrįstai teigti: kai sakome Rusija - prisimename V. Putiną, kai sakome V. Putinas - prisimename Rusiją. Rusijos ir V. Putino simbiozės prasme vargu, ar teisus yra rusų politologas Stanislavas Bielkovskis, kuris VVP veiksmus aiškina tik išimtinai jo asmeninėmis savybėmis. Nors jos labai svarbios, tačiau ne mažiau svarbūs ir eilinių rusų lūkesčiai, į kuriuos atsižvelgdamas ir siekdamas populiarumo, VVP veikia tam tikru būdu.

Pasak S. Bielkovskio, V. Putinas - ne strategas, o taktikas, kurio veiksmų programinis dokumentas iš esmės yra paties V. Putino 2000 metais parašyta knygelė „Nuo pirmo asmens“.

Šioje knygelėje, atverdamas pasakiškai turtingus savo dvasios lobius, VVP paaiškino tautai, kodėl žiurkės nieku gyvu negalima įspeisti į kampą. Ne tik negalima, bet ir pavojinga, nes atsidūrusi beviltiškoje padėtyje, žiurkė gali žvėriškai sukandžioti netgi dramblį ar liūtą, nekalbant jau apie žmogų.

Žiurkės įvaizdį, kaip ironiškai pastebi S. Bielkovskis, tuomet dar jaunas prezidentas pritaikė sau. Pritaikė, savaime suprantama, tik išimtinai gerąja prasme. Moralas ir kartu pasauliui siunčiamas signalas akivaizdus: nedarykite taip, kad aš būčiau įstumtas į tokią padėtį, kuri atima manevro laisvę ir palieka man galimybę priimti tik vieną įmanomą sprendimą. Jeigu, nepaisydami įspėjimo vis dėlto įstumsite Rusijos prezidentą į tokią padėtį, tai kaltinkite ne mane, o save.

Žiurkės įvaizdį, kaip ironiškai pastebi S. Bielkovskis, tuomet dar jaunas prezidentas pritaikė sau. Pritaikė, savaime suprantama, tik išimtinai gerąja prasme. Moralas ir kartu pasauliui siunčiamas signalas akivaizdus: nedarykite taip, kad aš būčiau įstumtas į tokią padėtį, kuri atima manevro laisvę ir palieka man galimybę priimti tik vieną įmanomą sprendimą.
Karolis Jovaišas

Toks mąstymo būdas, anot S. Bielkovskio, paaiškina, kodėl VVP jam nebūdinga agresyvia ir avantiūristine maniera pasiuntė žaliuosius žmogeliukus, kurie okupavo Krymą ir Sevastopolį. Okupavo taip greitai kaip niekas Putino Rusijoje nedaroma.

Tiesa, po to sekusią aneksiją pagrindė „teisėtame“ referendume įgyvendinta tautų apsisprendimo teise ir kitais motyvais, už kurių kyšojo primityvios demagogijos ausys.

Šiuo atveju būtent ir suveikė į kampą įvarytos žiurkės sindromas. Mat po sėkmingos Sočio olimpiados, prasidėjo dideli nemalonumai, susiję su Kijevo Maidanu ir Viktoro Janukovyčiaus gėdingu pabėgimu. Praradęs klusnią marionetę ir jausdamas, kad iš broliško Kremliaus glėbio sprūsta gerokai prismaugtas Kijevas, V. Putinas išsigando. Jo laukė antra pagal svarbą po SSRS griūties geopolinė katastrofa - Ukrainos praradimas. Realus, o ne formalus praradimas.

Tiesa, yra dalykų netgi blogesnių už visiems laikams prarastą Ukrainą. Ypač atsižvelgiant į tai, kad tolesni įvykiai galėjo rutuliotis pagal blogiausią iš įmanomų scenarijų.

Pirma, niekas negalėjo duoti garantijų, jog Kryme nebus dislokuotos NATO karinės branduolinės pajėgos, o Rusijai teks pasitraukti pabrukus uodegą.

Antra, taip kardinaliai pasikeitus padėčiai, būtų neįmanoma apginti Maskvos nuo naikinančio NATO smūgio balistinėmis raketomis.

KGBistas, netgi užsidėjęs caro karūną, lieka KGBistas. V. Putinas išmąstė, jog prie šiuolaikinės Raudokepuraitės, tai yra taikios ir romios Rusijos, grėsmingai artėja piktas ir nuožmus vilkas - NATO.

Pagal savo sugedimo laipsnį „adekvačiai“ įvertinęs situaciją, V. Putinas buvo priverstas smogti pirmas, kaip tai daro į kampą užspeista žiurkė. Taigi, nėra perdėjimas teigti, kad svarbų sprendimą, pakeitusį Europos žemėlapį, VVP priėmė, remdamasis išimtinai Žiurkės filosofija.

V. Putinas, kaip rusas iki kaulų smegenų, nori, kad jo bijotų ir kartu juo žavėtųsi bei jį mylėtų. Rusijos karinė operacija Sirijoje buvo tas instrumentas, kurį pasitelkęs V. Putinas siekė priversti, kad jį pamiltų Barackas Obama ir Angela Merkel, nekalbant apie tokią smulkmę kaip Davidas Cameronas ar Francois Hollande‘as.

Ne tik pamiltų, bet ir suprastų, kad be jo neįmanoma spręsti globalių pasaulio problemų. Toks „nekaltas“ noras kainavo apie 15 tūkstančių taikių sirų gyvybių? Nejuokinkit caro šlepečių, ar meilės trokštantis žmogus skaičiuoja kiek kainuoja meilė?

V. Putinas, kaip rusas iki kaulų smegenų, nori, kad jo bijotų ir kartu juo žavėtųsi bei jį mylėtų. Rusijos karinė operacija Sirijoje buvo tas instrumentas, kurį pasitelkęs V. Putinas siekė priversti, kad jį pamiltų Barackas Obama ir Angela Merkel, nekalbant apie tokią smulkmę kaip Davidas Cameronas ar Francois Hollande‘as. Ne tik pamiltų, bet ir suprastų, kad be jo neįmanoma spręsti globalių pasaulio problemų. Toks „nekaltas“ noras kainavo apie 15 tūkstančių taikių sirų gyvybių?
Karolis Jovaišas

Čia glaustai perteikiau esmę to, ką S. Bielkovskis ir panašiai mąstantys rusų politologai yra išdėstę daugybėje straipsnių ir interviu opozicijos kontroliuojamoje žiniasklaidoje (pvz., „Echo Moskvy“, „Snob“).

Tačiau štai kur yra silpna ir pažeidžiama minėto požiūrio vieta. Viena vertus, V. Putinas yra laikomas vos ne Kaščėjumi Nemirtinguoju, kuris pagrobęs, prievartauja Vasilisą Gražiąją - Rusiją.

Kita vertus, V. Putinas laikomas caru, kuris puikiai supranta mįslingą ruso sielą.

Akivaizdu, kad tokie požiūriai yra prieštaringi. Reikia rinktis vieną iš dviejų - arba V. Putinas yra Rusijos nelaimė, arba, priešingai - Rusijos produktas.

Aleksandras Nevzorovas laikosi antro požiūrio, teigdamas, kad V. Putinas yra Rusijos marionetė, kurią už virvučių tampo tūkstantmetės carizmo ir patvaldystės tradicijos. V. Putino režimo atrama - autoritarinis ir represinis valstybės mechanizmas, kuris generuoja melą, baimę ir karą.

A. Nevzorovas ne iš nuogirdų žino, kokia destruktyvi yra idėjų ir tradicijų galia. SSRS agonijos metu pats A. Nezorovas buvo marionetė, kurią už virvučių tampė raudonosios imperijos išsaugojimo idėjos ir sovietinio marazmo tradicijos.

Neatsitiktinai jis sukūrė šlykštų paskvilį- filmą „Naši“ apie 1991 metų sausio įvykius Vilniuje.

Likimo ironija: dabartiniu metu A. Nevzorovas, yra vienas įtakingiausių Rusijos opozicijos žurnalistų ir aršus Putino režimo kritikas. Tuo tarpu minėto paskvilio kliedesius kaip „savi šaudė į savus“, tiražuoja lietuviškas kolaborantas Nr.1.

Tačiau palikęs mirusiesiems (turiu omenyje politinį lavoną AP ir jo stribus) laidoti savo mirusiuosius, pateiksiu svarbų klausimą: kas teisus - S. Bielkovskis ir Ko, ar A. Nevzorovas?

Atsižvelgiant į tai, kokią galingą didžiarusiško šovinizmo bangą sukėlė aukščiau įvardyti agresijos aktai, peršasi akivaizdi išvada- A. Nevzorovas.

Čia padarysiu esminę išlygą - V. Putinas yra specifinė Rusijos marionetė, darantį grįžtamąjį poveikį Rusijai. Šia prasme VVP yra Rusijos visuomenės produktas ir kartu šios visuomenės architektas.

Kita vertus, nepaisant persekiojimų ir represijų, Rusijoje yra 14 proc. antiputinistų - pakankama kritinė masė intelektualių ir kūrybiškų žmonių, galinčių pakeisti Rusijos ateitį.

Ar jie tai padarys apžvelgiamoje ateityje? Ar viską lems ta aplinkybė, kad Rusijos elitas yra tautos mentaliteto, imperinių ambicijų ir patvaldystės tradicijų marionetė? Kas išmušus valandai X, taps Rusijos vedliu - demokratinis lyderis, ar naujas caras, vertas obalsio- „Putinas mirė. Tegyvuoja Putinas!“