Raudonoji Lietuvos papilvė – Naujoji Vilnia, Vilniaus, Šalčininkų rajonai ir Visagino miestas. Šis arealas, kuriame daugumą gyventojų sudaro tauriai paraudonavę lenkai ir rusai, yra išskirtinis dėl savo nostalgijos kūjo ir pjautuvo epochai ir simpatijų Putino režimui.
© DELFI / Audrius Solominas

„Čia Donbasas“, – šiais žodžiais Naujojoje Vilniuje vyraujančias nuotaikas per Seimo rinkimus apibūdino viena rusakalbė moteris. Tokia charakteristika, nors ir akivaizdžiai perdėta, vis dėlto iš dalies atspindi vietinių gyventojų reakciją, kurią lemia didesnis negu vidutiniškai Lietuvoje skurdo lygis, bedarbystė ir socialinė atskirtis. Kadangi minėtame areale dar gyva nostalgija raudonajai praeičiai, tai tautinės mažumos simpatizuoja Putino Rusijai. Tyrai ir dvasingai, žinoma.

Tai patvirtina praeitų metų birželį–liepą bendrovės „Baltijos tyrimai/Gallup“ atliktos lenkų, rusų ir kitų nelietuvių tautybės asmenų, gyvenančių minėtame areale, apklausos rezultatai. Viena vertus, šie rezultatai rodo tautinėms mažumoms priklausančių asmenų lojalumą Lietuvai, kita vertus, palankumą Vladimirui Putinui. Kyla natūralus klausimas, ar lojalumas Lietuvai, kurioje vyrauja kritiškas požiūris į agresyvų Putino režimą, yra suderinamas su simpatijomis šio režimo simboliui?

Svarbus piliečių lojalumo valstybei rodiklis yra tai, ar jie laiko šią valstybę savo tėvyne ir ar pasirengę ginti ją pavojaus valandą. Tiesa, su išlyga, kad atsakymas į klausimą, ar piliečiai stotų ginti Lietuvos valstybės užpuolimo grėsmės akivaizdoje, yra adekvatus ir nuoširdus. Į šį klausimą teigiamai atsakė 64,8 proc. visų apklaustųjų. Iš jų – 65 proc. asmenų, pasirinkusių rusų kalbą kaip pagrindinę kalbą mokykloje ir 59,9 proc. asmenų, pasirinkusių lenkų kalbą.

Atsakymai į klausimą, ar Krymas teisėtai tapo Rusijos dalimi, iš dalies yra lakmuso popierėlis, rodantis šiltus jausmus Rusijos carui, kuris 21-ame amžiuje iš esmės pakartojo Hitlerio įvykdyto Sudetų anšliuso variantą. 42,8 proc. rusakalbių mokyklų ir 39,5 proc. lenkakalbių mokyklų auklėtiniai buvo linkę įvardyti šį aktą teisėtu. Rusakalbius galima suprasti – tokia pozicija išreiškia vyresniajai rusų kartai būdingą ilgesį prarastai imperijai. Kur kas sunkiau suprasti lenkus, kurių istorinė tėvynė per pastaruosius du šimtmečius buvo negailestingai draskoma.

Didesnis negu vidutiniškai Lietuvoje skurdo lygis ir palankumas dvasingai ir save civilizacijos bastionu laikančiai Rytų šaliai, lemia politinio elito išskirtinį dėmesį Pietryčių Lietuvos problemoms. Deja, šis dėmesys veikiau yra paradinis nei nuoširdus ir iš esmės apsiriboja audringos veiklos imitacija. Vargu ar kitaip galima įvardinti įvairias, uoliai kurpiamas, neveiksmingas ir krachui pasmerktas socialines programas, gausiai prifarširuotas skambių, bet tuščių deklaracijų.

Dievai nematė šių programų, nes kritikuoti lengva, o kiekviena socialiai reikšminga veikla turi remtis programiniu dokumentu, kurį pašiepti vėlgi daug proto nereikia. Kitas dalykas, kad tokių programų kūrėjai primena žmogų, kuris zoologijos sode mato visokius vabzdžius ir kirmėles, bet įsigudrina nepastebėti dramblio. Kalbu apie neišvengiamai būtinas priemones, kurias reikėtų įgyvendinti, kad lenkų kilmės Lietuvos piliečiai pakeistų savo simpatijas ir atsukę nugarą bolševikų budelius reabilituojančiai Putino Rusijai, veidu atsisuktų į Lietuvą.

Kodėl tai, kas jų kraujo broliams Lenkijoje kelia atmetimo sindromą, pavergia etninius lenkus Lietuvoje? Kodėl jie nuolankiai garbina Putiną, kuris teisina tuos, kurie kartu su fašistais užpuolė ir pasidalino Lenkijos valstybę, o vėliau laikė ją už trumpo komunistinio pavadžio?
dr. Karolis Jovaišas

Apie Lietuvos etninių rusų šiltus jausmus Vladimirui Putinui atskira kalba, o šiame tekste aptarsiu, kodėl dalis lenkų simpatizuoja autoritariniam Rusijos režimui. Tam režimui, kuris veikiau yra linkęs pateisinti agresyvią Stalino užsienio politiką, negu ją pasmerkti. Lietuvos lenkai iš esmės skiriasi nuo istorinėje tėvynėje gyvenančių savo kraujo brolių, kurie kartu su lietuviais, latviais ir estais yra bene nuosekliausi Putino režimo kritikai. Savo kailiu patyrę carizmo ir ypač bolševizmo grožybes, lenkai yra įgavę tvarų imunitetą tiek rusiškos propagandos gundymams, tiek ir grasinimams.

Belieka apgailestauti, kad šis imunitetas nėra visuotinis. Priešingai, dalis lenkų kilmės Lietuvos piliečių, ypač gyvenančių jos Raudonojoje papilvėje, garbina didžiarusiškojo šovinizmo tvaiku prasmirdusią putiniškos televizijos klounadą. Kodėl tai, kas jų kraujo broliams Lenkijoje kelia atmetimo sindromą, pavergia etninius lenkus Lietuvoje? Kodėl jie nuolankiai garbina Putiną, kuris teisina tuos, kurie kartu su fašistais užpuolė ir pasidalino Lenkijos valstybę, o vėliau laikė ją už trumpo komunistinio pavadžio?

K. Jovaišas. Raudonoji Lietuvos papilvė: kodėl tiek daug Lietuvos lenkų myli Putiną?
© AP/Scanpix

Vaikai neatsako už tėvus, ar ne taip pasakė geriausias visos progresyvios žmonijos draugas Josifas Stalinas? Absoliučiai teisingai, taip. Tačiau situacija iš esmės keičiasi, kai vaikai, nors žodžiais ir atsiriboja nuo žiaurių savo tėvų darbų, didžiausia geopolitine XX amžiaus katastrofa laiko SSRS krachą. Kitaip tariant, Putino pasekėjai aprauda Blogio imperiją, prieš kurią rusiškasis carizmas – tas tautų kalėjimas, pasak Lenino, buvo tik sanatorija. Ne tik aprauda, bet ir siekdami liūdesio ašaras pakeisti džiaugsmo ašaromis, vykdo agresyvią prostalinišką politiką.

Dar daugiau. Įžūliu ir cinišku melu grindžiamas Putino režimas tęsia bolševizmo tradicijas. Klausimas ne tas, ar bolševikų režimas buvo pats žiauriausias žmonijos istorijoje, o tas, kad jis buvo pats melagingiausias. Maskuodamas savo tikrąją prigimtį skambiais žodžiais, bolševizmo monstras vykdė genocidą prieš savo tautą. Tai buvo tik apšilimas, nes vėliau, tarsi surengęs savotiškas soclenktynes su nacistine Vokietija, bolševizmas naikino kitas pavergtas tautas.

Ypač uoliai buvo naikinamas šių tautų elitas. Vykdydama Molotovo–Ribbentropo pakto slaptuose protokoluose įtvirtintus susitarimus, Raudonoji Armija 1939 m. rugsėjo 17 d. klastingai užpuolė Lenkiją, o bolševikai sau įprastu stiliumi pateikė tai, kaip išlaisvinamąjį žygį į Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją. Siekdama likviduoti Lenkijos karinį elitą, Stalino klika priėmė nusikalstamą įsakymą, kurį įvykdė NKVD pareigūnai. Šie sovietiniai gestapininkai 1940 m. pavasarį nužudė 21 857 lenkų kariškius.

Nejaugi nėra akivaizdu, kad Rytų Liuciferis, nors ir vilki baltais arkangelo Mykolo drabužiais, nėra joks tautinių mažumų draugas? Jis nėra draugas netgi rusams, kuriuos naudoja tik išimtinai kaip priemonę savo įtakos sferai plėsti, o jų lyderius kaip konvecinio karo elementą. Ką jau kalbėti apie kitas tautines mažumas, įskaitant lenkus.
dr. Karolis Jovaišas

Niurnbergo procese nugalėtojų teisėmis teisė nacistus, bolševikai juos ir apkaltino šiomis skerdynėmis. Šio proceso teisėjų garbei, Vokietijos kariniai nusikaltėliai dėl minėto kaltinimo buvo išteisinti, nors tikrieji žudikai ir pateikė „gelžbetoninius“ jų kaltės įrodymus. Iškalbingas pavyzdys – parodymai 95 liudytojų, kurie savo akimis „matė“, kaip egzekuciją Katynėje vykdė esesininkai (remiantis panašiais, atsiprašant, parodymais, ne vieną garbingą žmogų sovietai yra pripažinę žydšaudžiu, ko nepajėgi suvokti sopulingoji „Mūsiškė“).

„Kas praeitį prisimins, tam akį lauk, kas ją užmirš, tam abi“, – sako išmintinga rusų patarlė. Absoliučiai teisingai, neišmintinga būtų draskyti neužgijusias istorines žaizdas ir berti ant jų druską. Netgi kvaila būtų tai daryti, jeigu ne viena esminė aplinkybė – žiauri ir kruvina istorijos mėsmalė kartojasi. Vėl budeliams yra suteikiamas aukos statusas, o tikrosioms aukoms – budelių. Vėl pasibalnoję darbinį raudonosios propagandos arklį, putinistai laiko savo ne Krymo okupantais, bet išvaduotojais, o tikrąsias okupacijos aukas – ukrofašistais.

Pakartosiu klausimą: kodėl lenkų kilmės Lietuvos piliečiai, kitaip nei jos kraujo broliai istorinėje tėvynėje, simpatizuoja Putino režimui? Nejaugi nėra akivaizdu, kad Rytų Liuciferis, nors ir vilki baltais arkangelo Mykolo drabužiais, nėra joks tautinių mažumų draugas? Jis nėra draugas netgi rusams, kuriuos naudoja tik išimtinai kaip priemonę savo įtakos sferai plėsti, o jų lyderius kaip konvecinio karo elementą. Ką jau kalbėti apie kitas tautines mažumas, įskaitant lenkus.

Skirtingo požiūrio į Putino režimą tikroji priežastis yra dirva, kurioje yra suleidę šaknis Lenkijos ir Lietuvos lenkai. Lietuvos lenkų vyresnioji karta dėl vykdomos rusifikacijos politikos ir geresnės karjeros perspektyvų vaikus mieliau leido ne į lenkų ar lietuvių, o į rusų mokyklas. Todėl mažieji lenkai buvo auklėjami atitinkama dvasia, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jiems kilo kalbos barjeras, vėlgi suartinęs juos su rusais. Dėl tos pačios priežasties lenkai mieliau žiūri rusišką TV, puikiai vykdančią žmonių apkvailinimo funkciją.

Karolis Jovaišas
Karolis Jovaišas
© DELFI / Audrius Solominas

Apskritai Lietuvos lenkų vyresnioji karta yra atsidūrusi savotiškame informaciniame vakuume, nes lietuviškos TV jie nežiūri dėl kalbos barjero, o jiems prieinama „Polonia“ yra salsvai sentimentalus ir ganėtinai provincialus lenkiškos TV kanalas. Vakuumą, kol Lenkijos TV kanalų transliacija Lietuvoje nėra išspręsta (ir netgi nėra realiai sprendžiama), užpildo valstybiniai Rusijos TV kanalai, vykdantys agresyviai proputinišką, tačiau veiksmingą smegenų plovimo politiką.

Žmonės puoselėja nuoširdžius ir draugiškus santykius dešimtmečiais, bet juos sugriauti kartais pakanka kelių sekundžių. Kas tinka santykiams tarp žmonių, tas iš dalies tinka ir santykiams tarp tautų bei valstybių. Dabartinis, Arkties klimatą primenantis tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimas gali pasirodyti nemotyvuotas, bet iš tikrųjų taip nėra. Draudimas rašyti dvikalbius istorinių vietovių bei gatvių jose pavadinimus ir lenkų pavardes oficialiuose dokumentuose jų rašmenimis yra virtęs savotišku baubu, kurio simbolis yra raidė „w“.
dr. Karolis Jovaišas

Tačiau būtų labai neatsakinga viską suversti objektyvioms, nuo mūsų valios nepriklausomoms aplinkybėms ir nusiplauti rankas, atseit mūsų lietuvių kaltės čia nėra. O nusiplovus rankas, jausti tik šventą pasipiktinimą, kurį mums kelia Lenkijos teiginiai, esą Lietuvos lenkų padėtis švietimo ar kultūros srityse yra blogesnė negu paskutinio Europos diktatoriaus tėvonijoje. Kad toks teiginys neatitinka tikrovės, lenkai, galima tuo neabejoti, žino ne blogiau už lietuvius.

Jeigu žino, kodėl jie teigia priešingai? Pamenate, Lietuvos teismų sprendimus pedofilijos byloje violetiniai šviesuoliai buvo pavadinę formaliai teisėtais, o iš tikrųjų labiau iškreipiančiais teisingumo esmę už bolševikų ir fašistų teismų sprendimus. Akivaizdu: taip jie nemanė (su sąlyga, jeigu nesirgo paskutine smegenų sifilio stadija), o norėjo tik vieno – kuo skaudžiau įgelti. Panašiai elgiasi ir lenkai, teigdami, jog demokratinėje Lietuvoje lenkų tautinės mažumos padėtis blogesnė negu autoritarinėje Baltarusijoje.

Kitas dalykas – suprasti, kodėl lenkai yra nepatenkinti bei suirzę ir tokią būseną išreiškia ganėtinai primityvia, garbingiems žmonėms nederančia forma. Daug intelektinių pastangų suvokti tokią lenkų dvasinę būseną nereikia. Ją lemia mūsų nesugebėjimas peržengti provincialaus mąstymo rėmus ir nebuvimas valios duoti tinkamą atkirtį karingiems ultrapatriotams, kurie pasiruošę padaryti meškos paslaugą Lietuvai, kad tik Lenkijai nuo to būtų blogiau.

Pagaliau viską vainikuoja garbės nedaranti mūsų veiksmų racionalizacija, verta Sigmundo Freudo plunksnos. Išties, siaurai provincialų ir ribotą mąstymą, kuris trukdo suteikti Lietuvos lenkams tokias teises, kokiomis naudojasi Lenkijos lietuviai, mes grindžiame tariamai protingais ir racionaliais argumentais. Savo ruožtu šiais argumentais siekiame pagrįsti tariamai kilnų ir taurų tikslą – visomis išgalėmis išsaugoti natūralios lietuvybės draustinį.

Labai naivu būtų tikėtis ir laukti, kol Lietuvos etniniai lenkai praregės ir atsukę nugarą bolševikų budelius reabilituojančiai Rusijai, atsisuks veidu į Lietuvą. Ne, jie to nepadarys, kol Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra tokie, kokie yra. Ir, atvirkščiai, šių santykių atšilimas neabejotinai duotų galingą impulsą tam, kad toks lūžis įvyktų.
dr. Karolis Jovaišas

Žmonės puoselėja nuoširdžius ir draugiškus santykius dešimtmečiais, bet juos sugriauti kartais pakanka kelių sekundžių. Kas tinka santykiams tarp žmonių, tas iš dalies tinka ir santykiams tarp tautų bei valstybių. Dabartinis, Arkties klimatą primenantis tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimas gali pasirodyti nemotyvuotas, bet iš tikrųjų taip nėra. Draudimas rašyti dvikalbius istorinių vietovių bei gatvių jose pavadinimus ir lenkų pavardes oficialiuose dokumentuose jų rašmenimis yra virtęs savotišku baubu, kurio simbolis yra raidė „w“.

Pamenate, šiltą ir nuoširdų Lecho Kaczynskio ir Valdo Adamkaus bendravimą, kuris davė pagrindą tvirtinti, esą tokių gerų Lietuvos–Lenkijos santykių naujausiųjų laikų istorijoje nėra buvę. Pavadinti tokią išvadą toliaregiška ir pagrįsta neapsiverčia liežuvis, nes lenkų tautinės mažumos teisinė padėtis, kaip to pageidavo Lenkija, nebuvo išspręsta. L. Kaczynskis ir V. Adamkus veikiau tebuvo savotiška politinių Romeo ir Džiuljeta pora, kuri draugiškai glėbesčiavosi, nepaisydama įsišaknijusio Montekių ir Kapulečių priešiškumo.

Lechas Kaczynskis, Valdas Adamkus
Lechas Kaczynskis, Valdas Adamkus
© LRPK

Kai po L. Kaczynskio žūties ši saldi porelė iširo, Arkties įšalas vėl sustingdė Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinius santykius. Labai naivu būtų tikėtis ir laukti, kol Lietuvos etniniai lenkai praregės ir atsukę nugarą bolševikų budelius reabilituojančiai Rusijai, atsisuks veidu į Lietuvą. Ne, jie to nepadarys, kol Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra tokie, kokie yra. Ir, atvirkščiai, šių santykių atšilimas neabejotinai duotų galingą impulsą tam, kad toks lūžis įvyktų.

Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių įšalo fone politiniai pareiškimai apie būtinumą gerinti šiuos santykius, įskaitant Sauliaus Skvernelio kalbas, tėra gražūs ketinimai, užrašyti šakėmis ant vandens. Pagalvokite patys: jeigu žmonių santykiai yra įtempti todėl, kad vienas jų negrąžina skolos, ar skolininko pareiškimai atkurti šiltus santykius nėra beviltiškai naivūs, kol jis negrąžino skolos ir netgi nesirengia to daryti?

O gal išties raidės „w“ potenciali invazija į skaisčiai tyrą lietuvišką rašmeniją yra pavojingesnė už marą, karą ir Rusijos agresijos grėsmę?
dr. Karolis Jovaišas

Yra toks posakis: tegul griūva pasaulis, bet triumfuoja teisingumas. Gal ir mes turime laikytis principo, esą spjausime į Abiejų Tautų Respublikos istorinį paveldą ir ignoruosime iš Rytų kylančias grėsmes, kurias šimtmečiais atrėmėme bendromis pastangomis, bet honoroviems šlėktoms nenusileisime. Jokiu būdu ir nė per nago juodymą. O gal išties raidės „w“ potenciali invazija į skaisčiai tyrą lietuvišką rašmeniją yra pavojingesnė už marą, karą ir Rusijos agresijos grėsmę? Tai aptarsiu kitame tekste.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tikimybė, kad atrasime ateivių pėdsakus, yra (35)

Prieš savaitę praėjęs penktadienis ir dar 13-ta diena – puikus metas pasvarstyti apie tai, kas...

Pirmą kartą pas darbdavius atėję jaunuoliai nesikuklina: vardija neadekvačias sumas (144)

Pirmojo darbo ieškančių jaunuolių lūkesčiai dažnai būna nepamatuoti, o algos jie tikisi...

Gyvai / NBA čempionato rungtynės: „Cleveland Cavaliers“ - „Milwaukee Bucks“

NBA čempionato rungtynės: „Cleveland Cavaliers“ - „Milwaukee Bucks“.

Savaitgalio orai: vieną dieną lietus, kitą – vėsa ir saulė

Priešaky – dvi kontrastingos savaitgalio dienos. Šeštadienio naktį šalyje pradės lyti, tiesa,...

Iškėlė versiją, kodėl dingo baikeris: viskas prasidėjo dar vasarą (425)

Mįslingai dingusio baikerio Aivaro Kilkaus draugai ir artimieji surėmė pečius su policijos...

Š. Jasikevičius: kovojome, tačiau taktiškai tai buvo absoliutus košmaras (11)

„Jei sąžiningai, sunku rinkti žodžius. Tai buvo kažkoks taktikos susitarimų nevykdymo...

Sprendžiamas 17-os „Rimi“ ir „Iki“ parduotuvių likimas (77)

Konkurencijos tarybai leidus susijungti prekybos tinklams „Rimi“ ir „Iki“ , bendrovės...

Su vyru bengališką kebabinę įkūrusi lietuvė: pradžia buvo lyg ėjimas užminuotu lauku (192)

Lietuvė Jolita Aktar ir jos vyras, bengalas Faridas Aktaras šiandien yra ne tik laiminga šeima, bet...

Liberalų agonija: laikinuoju pirmininku patvirtino E. Gentvilą, bet ir dėl to skraidė žiežirbos (306)

Penktadienį susirinkusi Liberalų sąjūdžio valdyba priėmė pirmininko Remigijaus Šimašiaus...

Šiaulių arenos gimtadienyje – ir A. Šedžius: atvyko ne su žmona (103)

Penktadienio vakarą Šiauliuose skambėjo dainos ir sveikinimai. Dešimtmečio jubiliejų...