Toks statytinis turėtų būti ne tik prorusiška, bet ir pakankamai svari bei įtakinga figūra. Tarkim, Lietuvoje, kokį Algirdą Paleckį galima ir reikia pašerti trupiniais, kad jis sugebėtų išlaikyti gyvybingą senelio dvasią. Tačiau, kaip galima patikėti Putino saulę parvežti tam, kurio vardą litovcai saisto tik išimtinai su necenzūriniais išsireiškimais?
Taip pat visai nebūtinai tinkamas kadyrovas yra vietinis, tegul rusų pasauliui ir atsidavęs rusas. Pavyzdžiui, Viktoras Uspaskich, savo laiku Artūro Paulausko įvardytas kaip Rusijos agentas, tėvynei naudingas tol, kol deklaruoja lojalumą Lietuvai. Jeigu jis atsiskleistų būtent kaip įtakos agentas, dėk ant jo kryžių.
Nacmenų lyderis naudingesnis už kvislingą
Hitleriui buvo reikalingi kvislingai, Putinui – kadyrovai. Kita vertus, priklausomai nuo konkrečios istorinės situacijos, diktatoriai gali remtis ir kito tipo veikėjais. Kadangi pagal naujai iškeptą veidmainišką doktriną, Putinui suteiktas mandatas ginti rusakalbių teises visoje posovietinėje erdvėje, tai nacmenų (tautinių mažumų) lyderiai darosi neįkainuojami.
Kremlinai piktdžiūgauja, kai lietuvius siutina A. Paleckio pareiškimai, esą Sausio 13-ją savi šaudė į savus. Juolab, kad tie sumauti demokratai su savo sumautais įstatymais nieko negali padaryti – alkūnė (t.y., A. Paleckis) arti, bet neįkasi. Rimtai neįkasi. Tačiau, kokia iš to Kremliui nauda, išskyrus išimtinai vidiniam vartojimui naudojamą propagandą?
Praktinė nauda lygi nuliui. Kas iš paleistos anties, jog nacionalistai naikina vieni kitus, jeigu dėl to nėra reikalo ginti savus, slavus. Kitas dalykas, jeigu dėl šiurkščiai pažeidžiamų rusakalbių teisių kiltų etniniai konfliktai. Nėra pagrindo nei tokiems konfliktams, nei pačių konfliktų? Juokai! Argi ne tomaševskininkai dėl diskriminuojamų lenkų grasino sukurti Lietuvoje Maidaną?
Jeigu V. Tomaševskis lojalus ir ištikimas Kremliui, o iš jo elgesio ir pasisakymų atrodo, kad jis būtent toks jis ir yra, tai turi būti visuomet pasirengęs sukelti nepasitenkinimus ir neramumus, galinčius peraugti į etninio gaisro židinius. Ar galima jį užgesinti be taikdarių įsikišimo? Kita vertus, jeigu masių psichika yra kryptingai apdorota, tai leis sukurti reikiamą atmosferą, užtikrinančią taikdarių veiksmų palaikymą iš vidaus.
Dėsninga, kad imperinio mąstymo žmonės tokius argumentus laiko svariais ir neatremiamais. Tad, ar galėjo rusų finansinės injekcijos aplenkti Putino agresiją pateisinančio veikėjo rinkiminę kampaniją? Ko vertas vaizdelis, kai mūsų prezidento – V. Tomaševskio ir degtinės „Russkij standart“ reklaminiai klipai keitė vienas kitą. Suprask, lenkas atitinka rusų pasaulio standartą. Ir tas pasaulis parėmė jį savo balsais.
Reikšmingu V. Tomaševskį padarėme mes
Kaip jau minėjau, maža, kad nacmenų lyderis palaiko Kremliaus politiką, jis dar turi būti svarbi ir reikšminga politinė figūra. Antraip rusams sieti su juo savo lūkesčius tiek pat logiška, kiek gatvės krepšinio vidutiniokui savo ateitį su NBA. Tačiau politika ne didysis sportas, kur kiekvienas sukuria pats save ir milijonams demonstruoja savo galimybes.
Ne, didžioji politika veikiau primena monarchiją. Panašiai kaip karalių sukuria svita, politiką sukuria visuomenės nuomonė. Ar Lietuvos politinis žemėlapis nėra nutupėtas visokių klounų, dainorėlių ir karališko kraujo ubagų, užkariavusių tautos simpatijas primityviais šou? Kur jie dabar? Vieni politikierių klube „Nutrūkusi styga“, kiti violetiniais krumpliais beldžiasi į šio klubo duris.
Tačiau V. Tomaševskis, kokią alergiją jis bekeltų daugumai tautiečių, niekada nesibels į šio klubo duris. Priešingai, jis visada bus ant bangos. Tiksliau bus tol, kol mes su kvaila arogancija ir buku užsispyrimu ignoruosime pagrįstas Lietuvos lenkų pretenzijas naudotis analogiškimis teisėmis, kokiomis naudojasi Lenkijos lietuviai; taigi, blokuosime bet kokias iniciatyvas rašyti vietovių pavadinimus dvejomis kalbomis, o pavardes lenkų dokumentuose – jų kalbos rašmenimis.
Kol lenkai jausis pažeminti ir nuskriausti, tol jie turės poreikį turėti savo gynėją, nesvarbu, kokius politinius akibrokštus jis keltų. Na ir kas, kad V. Tomaševskis pateisino Krymo okupendumą ir agresyvią bei veidmainišką Rusijos politiką, keliančią grėsmę Baltijos šalims ir Lenkijai? Nuo jo viskas kaip nuo žąsies vanduo – Lenkijos žiniasklaida ir politikai tik lengvai jį pabarė.
Kodėl griežtai nepasmerkė ir nedavė žinios Lietuvos lenkams pasiųsti V. Tomaševskį ten, kur jo vieta? Dėl banalios priežasties. Politikai paprastai nespjauna į savo valstybei lojalius kitos šalies politinius veikėjus vien todėl, kad jie amoralūs subjektai. Ne išimtis ir lenkų valstybės vyrai, kurie vadovaujasi pragmatišku principu, nesvarbu, kad toks tai veikėjas psiakrew, svarbu, kad jis mūsų psiakrew.
Pagrįstai laikoma, kad mano priešo priešas yra mano draugas. Dabartiniu metu, kai imperinių ambicijų neslepianti Rusija kelia Lietuvai realią grėsmę, mums kaip oras reikalingas draugas ir sąjungininkas. Ne tik už Atlanto, bet ir greta mūsų. Tai anglai neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, o turi tik amžiną interesą. Kitaip nei anglai, dėl savo geopolitinės padėties mes turime ir amžiną priešą, ir amžiną draugą.
Tiesa, dėl patirtų istorinių nuoskaudų, lenkas yra lietuvio draugas ir sąjungininkas grynai iš išskaičiavimo. Tai tęsiasi jau 600 metų. Tačiau netgi už sąjungininką anaiptol ne iš karštos meilės blogiau yra viena – tokio sąjungininko nebuvimas. Todėl labai neprotinga mūsų priešo priešą, taigi, aklos lemties siųstą draugą, vadinti priešu. Ar verta po to stebėtis, kad užantyje sušildėme tą, kas skleidžia apie Lietuvą melą ir dezinfomaciją? Nuodingą.